A. Martinaičio spalvų magija: „Parko galerijoje“ pristatomas legendinio menininko kūrybos palikimas

Lemtingoji diena

Tapytojas, poetas A.Martinaitis (1939–1986), kurio vardas gerai žinomas skirtingoms menu besidominčių kartoms, buvo vienas kūrybiškai produktyviausių lietuvių menininkų. Jo kūrybinis palikimas apima ne tik tapybos darbus, akvareles, pasteles, išskirtinį piešinių ciklą „Psichodelicus“, bet ir eiles, noveles, nebaigtą romaną „Amžinoji žvynė“, užrašytus pokalbius su dailininkais, laiškus, rašytus mamai, su kuria siejo labai stiprus ryšys.

„Parko galerijoje“ vykstančioje parodoje eksponuojama dalis reikšmingo kūrėjo palikimo. Pristatomi skirtingų laikotarpių – nuo ankstyvųjų, datuojamų 1968 m., iki paskutinio, neužbaigto, tapyto 1986 m., – paveikslai.

Paroda surengta „Parko galerijos“ vadovės Jolantos Gutauskienės, norėjusios pažymėti menininko gimimo ir mirties dieną – birželio 20-ąją – iniciatyva.

Žiūrovas įviliojamas į stebuklų pasaulį, kuriame slenksčiai, skiriantys neįmanomybę nuo įmanomybės, yra lengvai peršokami.

„Galerijoje jau buvau lankiusis anksčiau, ji man patiko, nes yra įsikūrusi vietoje, pro kurią kiekvieną dieną praeina daug žmonių, todėl eksponuojamų parodų lankomumas yra aktyvus, pritariau J.Gutauskienės norui rengti šią parodą“, – pažymi paskutiniuosius penkerius menininko gyvenimo metus kartu praleidusi Adelija Martinaitienė.

Genialaus kūrėjo pasaulis

Parodoje žiūrovui atveriamas savitas genialaus kūrėjo pasaulis, žavintis netikėtais siužetais: drobėse atgyja kentauro mitas, paslaptingą pasaką seka išminčiai iš Rytų, puotauja karaliai, pasirodymą surengia mažas pajacas.

Karalių puota, 1985-86 m. / „Parko galerijos“ nuotr.

Žiūrovas įviliojamas į stebuklų pasaulį, kuriame slenksčiai, skiriantys neįmanomybę nuo įmanomybės, yra lengvai peršokami.

Siužetų įtaigumas pasiekiamas spalviniais niuansais: vienose drobėse jie šviesūs, išryškinantys vaizduojamus kompozicinius elementus, padrąsinantys žiūrovą dėlioti savitą regimos istorijos versiją; kitose – spalviniai niuansai gilūs, klampūs, leidžiantys pamatyti siužetą tik gerai įsižiūrėjus.

Pasakojimus paveiksluose gaubiančią paslaptį dar labiau sustiprina faktūros drobių paviršiuje. Grublėtos, vietomis aštrios jos sukuria materijos pojūtį ir tampa atsvara realybę ir fantazijų pasaulį jungiantiems siužetams.

Ekspozicijoje, kurioje pristatomi A.Martinaičio kurti natiurmortai ir figūrinės kompozicijos, yra vienas išskirtinis paveikslas – „Natiurmortas su grūstuvėliu“.

„Kai susipažinome su Antanu, po kelių dienų jis mane pakvietė į savo studiją ir padovanojo šį aiškios konstrukcijos, sodrių spalvų paveikslą. Nugarinėje jo pusėje užrašė ir dedikaciją. Šis darbas man labai brangus“, – pasakoja A.Martinaitienė.

Tačiau A.Martinaitis yra mylimas ir dažnai prisimenamas ne tik dėl kūrybos. Jis buvo intelektualus, viskuo besidomintis žmogus, su kuriuo bendrauti visiems buvo įdomu, jis visada turėjo ką pasakyti.

„Antanas buvo nenuilstantis – degte degė, galbūt dėl to ir per anksti išėjo. Bendravo atvirai ir betarpiškai, buvo išsilavinęs, šiltas, mielas, malonus žmogus. Draugų turėjo labai daug“, – šviesiomis mintimis dalijasi A.Martinaitienė.

Aplinkos galia

Menininkas talentą neabejotinai paveldėjo iš tėčio – žinomo tapytojo, akvarelių meistro ir populiaraus tarpukario karikatūrininko Jono Martinaičio, kurio kūrėjas neteko būdamas vos aštuonerių.

Paveldėta trauka menui buvo itin stipri. Jos pakako ir kitiems šeimos nariams: dailininko brolis Ignas Martinaitis taip pat pasirinko menininko – grafiko – kelią. Kūrėjo sūnus Arvydas Martinaitis – tapytojas, parodų kuratorius, tarptautinių tapybos plenerų organizatorius. Tad vyriškoji Martinaičių giminės atšaka išlaiko kūrėjų tradiciją. Senelio darbais domisi ir anūkai, nuolat varto jo kūrybos albumą, dvi išleistas poezijos knygas, perima norą piešti.

„Parko galerijos“ nuotr.

Menotyrininkai išskiria ir pagrindinio dėstytojo Valstybiniame dailės institute Antano Gudaičio įtaką. Anot prof. Giedrės Jankevičiūtės, juodu siejo dėmesys koloritui ir šventinių ritualų motyvo pomėgis. Tik A.Martinaitis buvęs kitos epochos žmogus – "suformuotas pokyčių ir protesto dvasios persmelktos 7-ojo dešimtmečio kultūros, kuriai buvo ypač atviras, nes augo tarp prieškario Kauno prisiminimų ir daiktų".

Prof. G. Jankevičiūtė įžvelgia iš tėvo paveldėtą ironišką žvilgsnį į tikrovę, kuris veikiausiai padarė įtaką A.Martinaičio meniniam metodui, pagrįstam tikrovės įspūdžių deformavimui, eksponuojant jos paradoksus ir anomalijas.

Kas: A. Martinaičio kūrinių paroda „Prisiminimų pieva“.

Kur: „Parko galerijoje“.

Kada: veikia iki liepos 7 d.