„Mano puikioji ledi“: naujausia versija

Šiemet mūsų gyvenimą keitusi nuostata "viskas kitaip" palietė ir kultūrinį pasaulį. Kasmetinės premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre taip pat teko kantriai palaukti, susitikimą su ja perkeliant iš pavasario į rudenį. O ir pati premjera šį kartą nepažymėta žiūrovus kviečiančiu raudonu kilimu skambančios spektaklio muzikos fone. "Kaunas tvarkosi" įsisiūbavo ir Muzikinio teatro sodelyje, tikrąjį apsilankymo teatre fasadinį šventiškumą palikdamas ateičiai.

Vis dėlto premjeros šventinė nuotaika išliko nepaisant visų ribojimų tiek Celsijaus laipsnių padalomis, tiek priverstinai paliktomis tuščiomis kėdėmis žiūrovų salėje. Kaip išlieka poreikis atgimti sceniniam gyvenimui seniai pamėgtiems veikalams. Amerikiečių kompozitoriaus Fredericko Loewe'o ir dramaturgo Alano Jay Lernerio miuziklas "Mano puikioji ledi", sugrįžtantis atsinaujinusia regimąja ir režisūrine traktuote, pradžiugino ir vėl, paskutinėmis rugpjūčio dienomis pakviesdamas teatro išsiilgusius žiūrovus į premjerą.

Žiūrovo patirties bagažas

Vyresni kauniečiai, menantys ankstesnius pastatymus, gali lyginti ir vertinti jų vizualią pusę, tačiau muzika išlieka tokia pati – pamėgta ir atpažįstama net ir nemačiusiems miuziklo pastatymų ar filmo su žaviąja Audrey Hepburn – ne vieną muzikinį numerį kiekvienas yra tikrai girdėjęs. O nežinantiems kūrinio gyvavimo istorijos, skambančios miuziklo uvertiūros fone prieš akis prabėga Arvydo Strimaičio vizualizacijos su Bernardo Shaw "Pigmaliono" pjesės pastatymų, kino industrijos vaizdais, herojais ir tekstų citatomis – žiūrovui viską sužiūrėti ir užfiksuoti sudėtinga, galų gale priverčiant atsiriboti nuo vaizdinių analizės ir palikus tai kaip informacinį foną, atsipalaiduoti miuziklo melodijų apsuptyje.

Kalbos manierą, kaip skiriamąją priklausomybės socialiniams sluoksniams žymę, akcentuoja pjesės autorius B. Show, tad ji lengvai tampa esminė ir spektaklio dramaturgijoje.

Neišsiplečiant į veikalo priešistorę ir dramaturgijos peripetijas, susipynusias dramos ir miuziklo turinio traktuotėse, vis dėlto norisi apžvelgti esminius šio pastatymo pasirinkimus iš šios socialinių, moralinių, žmogiškosios kultūros ir despotizmo, romantinių ir racionalių prieštaravimų žmoguje linijų gausos – suteikiančios plačias galimybes rinktis, bet kartu ir iškeliančios šios polifonijos linijų išryškinimo uždavinius režisierei Viktorijai Streičai.

Kalbiniai niuansai

Be abejo, svarbiausias dėmesys tenka pagrindinių veikėjų charakterių transformacijai, vykstančiai socialinių sluoksnių supriešinimo fone. Priklausymo jiems skiriamieji ženklai labiausiai pajuntami išoriškai –  kontrastuojančiais kostiumais, kuriuos išradingai ir, kaip visada, skoningai sukūrė dailininkė Kotryna Daujotaitė, bei kalbėjimo maniera.

Nors apie kalbos traktuotę spektaklyje kyla nemažai prieštaringų minčių. Būtent kalbos manierą, kaip skiriamąją priklausomybės socialiniams sluoksniams žymę akcentuoja pjesės autorius B.Show, tad ji lengvai tampa esminė ir spektaklio dramaturgijoje. Tačiau ją interpretuoti yra sudėtinga.

Lengviausias kelias – leisti turgaus ir gatvės atstovams kalbėti, kaip kam patinka, tačiau tokia babiloniška laisvė ir improvizuotas slengas vargu ar išsprendžia aukštųjų ir žemųjų sluoksnių kalbos kontrastą. Kiek adekvati kalbos ir žmogaus kultūra? Kas kultūringesnis: ar dėmesingas, bet slengu kalbantis gatvės valkata, ar aukštąja, pagal visus fonetikos reikalavimus kitą niekinantis kalbos profesorius?

Gal būtų užtekę apriboti tą turgaus Babiloną keliais ryškesniais lietuvių vadinamosios aukštosios kalbos pažeidimais – netiksliu kirčiavimu, tarmėmis, nors jos, anot režisierės, yra gėdingos britų požiūriu, gal net įpinant vieną kitą kalbos svetimybę, kiekvienam kalbančiajam pasirenkant bendresnį ir originalų vadinamosios netaisyklingos kalbos stilių. Tačiau leisti prabilti padriku gatvės žargonu gyvenime jo nevartojančiam – slidu ir neįtikima. Keistai atrodo Higinso gebėjimas atskirti šias persimaišiusias savyje tarmes.

Kalbėjimo kaitos uždavinį sprendžia ir Eliza, kurios virsmas pirmiausia ir atsiskleidžia kalboje. Kalbėti dirbtinai raiškiai nėra sudėtinga (sklandžiausiai tai pavyksta Eglei Juozapaitytei Askoto scenoje), o prabilti nuolatiniu vadinamuoju netaisyklingu akcentu sklandžiausiai sekasi Ingridai Kažemėkaitei. Kita vertus, jei jau akcentuojama kalba, kaip aukštesniųjų aristokratijos (ar jai save priskiriančių) atstovų bruožas, ja raiškiai ir aiškiai kalbėti privalu visiems aukštuomenę įkūnijantiems veikėjams, nors scenoje tokį dėmesį kalbai išlaikyti pavyksta ne visiems.

Spalvos: solistų meistrystė net ir antrojo plano veikėjų nepalieka siužeto paribiuose. Martyno Aleksos nuotr.

Trijų Elizų savitumai

Kalbą patobulinti į vieną ar kitą pusę neturėtų būti sudėtinga, o vidinė miuziklo herojų kaita reikalauja daugiau pastangų ir yra sunkiau pastebima.

Didysis vidinis virsmas tenka pagrindinei herojei – Elizai Dulitl, kurios vaidmuo kinta per kalbą – išmokusi raiškios ir taisyklingos kalbos tikrąja ledi ji dar netampa – ne kiekvienas, įveikęs fonetikos aukštumas, gali būti aristokratu. Tai, beje, tinka ir pačiam profesoriui Higinsui.

Spektaklyje matome tris skirtingas Elizas, kiekvieną savitai ir įtikinamai kuriančią savąjį vaidmenį: Marijos Arutiunovos Eliza – kryptingai ir kantriai einanti link savo tikslo, artimesnė B.Shaw Elizai, todėl miuziklo diktuojamas romantinis finalas su jos nuolankiu grįžimu neatrodo įtikinamai. E.Juozapaitytės Eliza lengvabūdiškesnė ir nelabai rūpestingai įsisavinanti kalbos pratimus, nors Ascote prabylanti itin raiškiai, o I.Kažemėkaitė savo heroję sušildo romantika ir jausmingumu. Tačiau vienu aspektu visos trys Elizos vienodai žavingos – savo vokalu.

Charakterių virsmai

Profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį kuria Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius. Pirmasis jų – pradžioje pasitikintis savimi ir savąja fonetikos žinovo kalba, pamažu pasitikėjimą praranda tirpdomas jausmų, o antrojo virsmas mažiau romantiškas, emocijas labiau atskleidžiant dainavimu.

Pokyčių patirti tenka ir Elizos tėvui Alfredui Dulitliui – ryškiausiam moralistui visoje Anglijoje, o spektaklyje – šį spalvingą vaidmenį sukūrusiam ir kaitą įtikinamai įtvirtinusiam Giedriui Prunskui. Šiam šiukšlininko Dulitlio personažui, jau ir šiaip nestokojančiam humoro ir šaržo, papildomų improvizuotų spalvų suteikia Liudas Mikalauskas, scenos meistrams nenusileidžia ir trečiasis Dulitlis – jaunasis Žygimantas Galinis.

Tarp kitų, mažiau kintančių vaidmenų įsimena Ritos Preikšaitės Misis Higins – ori, bet kartu ir rūpestinga bei jautri aristokratė. Savaip įsimintini abu Pikeringai – Gediminas Maciulevičius ir stabiliai visą spektaklį "a la indiškąją" tarmę išlaikantis Ramūnas Urbietis.

Orkestras jau kuris laikas džiugina savo skambesiu. Šis spektaklis – ne išimtis.

Fredžio vaidmenį kuriantys jauni solistai ir panašūs, ir skirtingi – naivaus ir infantilaus jaunuolio įvaizdžiu ribojamas Nerijus Noreika, šias ribas peržengti siekiantis Rokas Laureckis ir iš jų išsilaisvinantis Jurgis Jarašius.

Papildomos spalvos

Spektaklio scenovaizdis – saikingų dekoracijų (dailininkas Artūras Šimonis), tačiau vizualiąją tuštumą užpildo Arvydo Strimaičio projekcijos, gana iliustratyviai ir primityvokai animacijomis atspindinčios veikėjų emocijas ir pasakojimus muzikiniuose numeriuose.

Atskirai reikėtų pažymėti šokių ir judesio (choreografas Dainius Bervingis) intarpus, praplečiančius miuziklo originalią partitūrą, naudojant kūno perkusiją ir buitinius mušamuosius instrumentus, išradingai pritaikant įvairius ritmus kintančiuose metruose.

Teatro choras jau įtvirtinęs puikiai skambančio kolektyvo įvaizdį. Tačiau šiame miuzikle yra keletas sodrios harmonijos a cappella vokalo ansamblio intarpų, tampančių iššūkiu (kartais nepavykusiu, kartais sėkmingu) jų atlikėjams.

Orkestras jau kuris laikas džiugina savo skambesiu. Šis spektaklis – ne išimtis. Orkestrui ir visam muzikiniam kolektyvui šiame pastatyme vadovauja du dirigentai – Jonas Janulevičius (muzikinis vadovas) ir Virgilijus Visockis.

Miuzikle atlikėjams scenoje režisierė V.Streiča paliko daug erdvės improvizacijoms, kuria aktoriai mielai naudojasi. Todėl panašu, kad nepamatysime dviejų visai vienodų spektaklių. Kartu tai galimybė spektakliui bręsti ir tobulėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nuostabu

Nuostabu portretas
Nuostabus pastatymas. Neįtikėtina koks juodai baltas spektaklis gali būti spalvingas. Šiuolaikinis spektaklio pastatymas pavergia savo naujoviškumu, nepakenkdamas jo pradinei klasikinei versijai. Šaunuoliai. Gausūs aplodismentai visai komandai.

Aurelija

Aurelija portretas
Labai labai patiko iš pradžių nervinės dėl koronaviruso registravimo jau galvojom išeiti nes baisu dėl darbų jei tektų visai įmonei izoliuotis bet viską greitai išsklaidė Eliza ir higinsas nuostabus spektaklis net ir ašara ištryško ačiū ačiū visiems kas prisidėjo prie šito puikaus renginio ypač elizoms

puiku

puiku portretas
, bet antroje premjeroje Eliza (kaip vokalistė) - silpnoka...
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių