M. Nemčenko meditacija gandrų migracijos keliais

Gandras lietuvių tautosakoje – laimės, gerovės nešėjas, todėl pamačius jį gamtoje kyla teigiamos emocijos. Tačiau danguje skraidantis paukštis nėra tik simbolis. Kaip taikliai pastebi dokumentinio meninio filmo "LAK", apie gandrų kelią iš Lietuvos pro Palestiną į Pietų Afriką, kūrėja Marija Nemčenko, paukščio simboliką linkstama atskirti nuo jo realaus, biologinio būvio gamtoje.

"Nemažai žmonių vis dar mato gandrą kaip labai svarbų tautinį simbolį, tačiau šio paukščio savo namų žemėje nenori. Ši priešprieša, mano nuomone, yra problematiška, – sako menininkė. – Matant paukštį kaip simbolį, o ne žvelgiant į realias problemas, atsiradusias dažnai dėl žmogaus daromos įtakos gamtai, linkstama link tikro gandro pakeitimo plastikiniu jo atvaizdu ar simboliu, reiškiančiu savaip interpretuojamas vertybes".

Filmo premjeros proga su M.Nemčenko kalbamės apie jos kelionę gandrų migracijos keliu, joje sutiktus žmones, išklausytas jų mintis ir pasakojimus, įvairiapusį lietuvišką kaimą.

– Žiūrovą, atėjusį į filmo "LAK" peržiūrą Kauno menininkų namuose (KMN), pakvietėte prisėsti ant vieno iš galerinėje erdvėje pastatytų senų, medinių suolų. Šia apgalvota detale siekėte paskatinti jį įsijausti į filmo aplinką? Patirti Jūsų kūrinį ne tik per regimuosius, girdimuosius pojūčius, bet ir per fizinius? Galbūt turėjote tikslą priartinti miestietį filmo žiūrovą prie kūrinyje savo mintimis besidalijančių kaimo gyventojų?

– Neturėjau tikslo priartinti miestiečio prie kaimo gyventojo – manau, kad Lietuvoje jie nėra tokie tolimi. Parodose dažnai jungiu įvairias detales, kurios skirtingais rakursais atskleidžia mano tyrinėjamas temas. Suoliukų instaliacija filmo peržiūros erdvėje yra kismo, netobulumo simbolis, savadarbės estetikos įdarbinimas. Juk tiek kaime, tiek mieste pastebime ant jų prisėdusius senyvo amžiaus žmones, kurie stebi aplinką, kontempliuoja. Suoliukų įvaizdis, už kurį esu dėkinga menininkei Monikai Janulevičiūtei, atitiko filmo ritmą ir idėją, o į KMN galerinę erdvę jie atkeliavo iš Romualdo Kazlausko, savo namo kieme turinčio visą suoliukų "lobyną". Šis filmas ir instaliacija nėra tik mano vienos kūrinys, prie jų prisidėjo daugiau žmonių.

Paradoksas: anot M.Nemčenko, nors gandrą savo simboliu mielai vadina ne viena tauta, tačiau žmonių namų valdose šie paukščiai ne itin pageidaujami. / V. Paplausko nuotr.

– Filmo žiūrovai turėjo galimybę skaityti ir jį lydinčius tekstus (rusų, lietuvių, anglų kalbomis), kuriuose Jūs dalijatės savo (e)migracijos patirtimi. Ar, kaip rašote viename iš tekstų, namų buvimas visur, sykiu, niekur, ir tapo atspirties tašku, paskatinusiu Jus kurti šį filmą?

– Filmo idėją pradėjau vystyti Palestinoje, kur studijavau gandrų simboliką aramėjų ir arabų mitologijoje, dirbau su folkloro atstovais, ornitologais, kalbinau miesto ir kaimo žmones, klajoklius. Gandrų simbolika skirtingose kultūrose yra labai panaši – susijusi su žemdirbyste, kalendorinėmis šventėmis ir darbais, žemės derlingumu (vaisingumu). Atradusi begalę jungčių, pastebėjau ir norą šiuos paukščius "pasisavinti", nacionalizuoti. Tai pasirodė absurdiška.

Todėl pirminė filmo idėja buvo sekti gandrų migracijos keliais, per jų simbolį sujungiant skirtingas tautas, jų kultūras, tačiau pandemijos mesti iššūkiai filmo naratyvą ir formatą pakeitė gana stipriai ir jis tapo meditacija apie trijų šalių, esančių gandrų migracijos kelyje, kultūras, sociopolitines, ekologines aktualijas. Pirmoji šiame kelyje tiriama šalis yra Lietuva. O namų simbolis filmo naratyve išryškėjo daug vėliau. Kosmopolitiškiems žmonėms "namų" sąvoka yra daug platesnė, jie negrindžia jos homogenišku ryšiu su vieta, kurioje gimė ar užaugo. Namai, kaip ir šeima, tampa daug tampresne koncepcija, priklausančia nuo gyvenimo aplinkybių.

– Įprasta, jog filmuose dominuoja vienas ar keli pagrindiniai pasakotojai, o Jūsų kūrinyje – jų yra daug. Kiekvienas atvirai išsako savo pamąstymus, pasidalija patirtimis, žiniomis, dėl to filmo naratyvas, mano nuomone, tampa kiek fragmentiškas. Tačiau šis fragmentiškumas išskiria kiekvieną pasakotoją, kiekvienas tam tikrame epizode tampa pagrindiniu. Tai Jums buvo svarbu?

– Svarbu, kad kalbančiųjų nuomonės skirtųsi, kad kartais viena kitai prieštarautų ar viena kitą patvirtintų. Fragmentiškumas buvo svarbus atveriant įvairiapusį santykį su gandrais, gamta arba atvirkščiai – parodant jo nebuvimą.

Motyvai: M.Nemčenko meninio tyrinėjimo pagrindu tapo autentiški pokalbiai su Lietuvos kaimo gyventojais, jos pačios gyvenimo Jungtinėje Karalystėje patirtis. / M. Nemčenko, V. Paplausko nuotr.

– Filme didžiosios dalies pasakotojų veidai yra nematomi, girdimi tik jų balsai. Jų daug ir jie pasakoja skirtingas istorijas.

– Sujungti tiek skirtingų balsų į vientisą pasakojimą tiesiog neįmanoma, be to, šie balsai atskleidžia vis naujas istorijas, persipinančias filme. Mėgstu daugiasluoksnius meno kūrinius ir pasakojimus, kur vienos tiesos nėra, kur vaizdas susideda iš skirtingų detalių. Taip pat norėjau, kad tarp autentiškų pasakojimų būtų girdėti ir mano pačios balsas, jaustųsi ryšys su žmonėmis, todėl atsisakiau tradicinio dokumentinio filmo formato, kur režisieriaus buvimas yra nejaučiamas, nematomas. Montavimo procese laikiausi scenarijaus linijos, pasakojimus dėlioti nuo pavasario iki rudens, pabrėžiant sezoniškumą, jo reikšmę, ir ganėtinai abstraktaus pačios sukurto naratyvo. Tačiau fragmentai nebuvo montuojami taip, kad sektų vientisą istoriją.

– Apskritai, garsas Jūsų filme yra svarbus – kelete vietų kaimo aplinkos garsai beveik užgožė paties pasakotojo balsą.

– Atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis filmas buvo kuriamas, jį galima apibūdinti savadarbiu. Tokia estetika man artima. Neturėjau tikslo sukurti filmo, kuris būtų nepriekaištingas – kur kamera nesudrebėtų, o garsas būtų tobulas. Organiškame filmo kūrimo procese atsiskleidžia netobulumo grožis.

– Daug dėmesio kūrinyje skyrėte kaimo kasdienybei: žolės pjovimui dalgiu, darbui laukuose, pavienėms gyvenamosios aplinkos detalėms (kraičio skrynios, šventųjų paveikslai, senos nuotraukos ir kt.). Ar šios kasdienės detalės yra tai, ko, būdama (e)migracijoje, ilgėjotės labiausiai?

– Gyvendama Jungtinėje Karalystėje pasiilgdavau lietuviškos gamtos. Lietuvos miestai ganėtinai žali, o miškai, švarios upės ir ežerai yra visai netoli jų. Ilgėdavausi gamtos švelnumo, šiltų vasaros vakarų. Apsupta lietuviškos gamtos, jaučiuosi esanti dalis to švelnumo, esu su ja, o ne tik žvelgiu į ją. Gyvendama Škotijoje jausdavausi kitaip – tenykštė gamta, kalnai tiesiog gniaužė kvapą, bet buvau jų stebėtoja, nesusiliejau su kalnais. Nesakau, jog viena yra geresnė nei kita, tiesiog tai yra skirtingi santykiai su gamta, stimuliuojantys skirtingas patirtis. Ta gamta, kurios kartais pasiilgdavau, būtent ir slypi kasdienybėje, paprastume, tačiau tai nėra tik kaimo kasdienybė. Būdama pas močiutę Kaune, pro daugiabučio langą žvelgdama į kiemą, taip pat galiu matyti ir jausti panašų gamtos paprastumą, švelnumą.

Motyvai: M.Nemčenko meninio tyrinėjimo pagrindu tapo autentiški pokalbiai su Lietuvos kaimo gyventojais, jos pačios gyvenimo Jungtinėje Karalystėje patirtis. / M. Nemčenko, V. Paplausko nuotr.

– Filme užfiksuotas kaimas nėra idiliškas – matomas buities skurdumas, užsimenama apie alkoholizmo problemą. Nevengiate prisiliesti ir prie kaimų nykimo temos. Ar kuriant šį filmą keitėsi Jūsų žvilgsnis į kaimą, žmones, jų kasdienybę, vertybes? O į save?

Nemažai žmonių vis dar mato gandrą kaip labai svarbų tautinį simbolį, tačiau paties paukščio savo namų žemėje nenori.

– Montuodama filmą supratau, jog noriu pradėti nuo idiliško, beveik izoliuoto, tautiško kaimo atvaizdavimo ir eiti link masinės agrikultūros, naujos statybos namų, netikrų gandrų. Tai turėjo atspindėti gandro simbolio traktavimą Lietuvoje, kai jo reikšmės atsiskiria nuo šio paukščio realaus, biologinio būvio gamtoje. Nemažai žmonių vis dar mato gandrą kaip labai svarbų tautinį simbolį, tačiau paties paukščio savo namų žemėje nenori. Ši priešprieša, mano nuomone, yra problematiška. Matant gandrą kaip simbolį, o ne žvelgiant į realias problemas, atsiradusias dažnai dėl žmogaus daromos įtakos gamtai, linkstama link tikro gandro pakeitimo plastikiniu jo atvaizdu ar simboliu, reiškiančiu savaip interpretuojamas vertybes.

Šiuolaikinis kaimas yra įvairiapusis: jame gyvena senoliai, kurie puoselėja tradicijas, greta – kažkas statosi naujos statybos namą su idealiai nupjauta žole ir vaizdo stebėjimo kameromis, netoliese įsikuria jauna šeima, pasirinkusi ekologiškesnį gyvenimo būdą, praktikuojanti pagoniškus ritualus ir pan. Tokį įvairiapusišką kaimą, kurdama filmą, ir pamačiau, ir norėjau atvaizduoti. Ne visi žmonės buvo linkę kalbėti, ne visi buvo svetingi, ne visi norėjo gandrų savo žemėje ir ne visi puoselėjo tradicijas ar jomis tikėjo. Bet buvo ir tie, kurie priėmė, papasakojo, pavaišino. Kaimas pilnas skirtingų bendruomenių, kurios formavosi įvairių istorinių aplinkybių, gyvenimo sąlygų, galimybių, emigracijos, imigracijos, tautinių ir tarptautinių įvykių įtakoje. Nematau kaimo, kaip atskiro vieneto, atskirto ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo pasaulio geopolitinių įvykių.

Motyvai: M.Nemčenko meninio tyrinėjimo pagrindu tapo autentiški pokalbiai su Lietuvos kaimo gyventojais, jos pačios gyvenimo Jungtinėje Karalystėje patirtis. / M. Nemčenko, V. Paplausko nuotr.

– Instaliatyvia filmo peržiūros erdve, filmu, jį lydinčiais tekstais jungiate rusišką, lietuvišką, Jungtinės Karalystės kultūras. Visos šio kultūros yra Jūsų asmenybės dalis. O galbūt kažkuri viena yra svarbesnė už kitas?

– Esu iš rusų šeimos. To augdama gėdijausi – bijojau šnekėti rusiškai ar tiesiog tapatintis su šia kultūra. Dažnai aplinkoje girdėdavau frazę: "nekenčiu rusų, bet tu visai ne kaip rusė". Tuomet ją priimdavau kaip komplimentą, o dabar tai suvokiu kaip toksiškos aplinkos bruožą, grįstą nacionalizmu, sekančiu "mes" ir "jie" logika. Gyvendama Jungtinėje Karalystėje patyriau lygiai tokį patį nacionalizmą, tik iš kitos pusės – ksenofobija rytų europiečiams buvo labai stipri. Nenorėjau asocijuotis nei su lietuviais, nei su lenkais, nei su rusais. Vedama baimės norėjau susilieti su esama aplinka ir kultūra. Tokia atskirtis kursto neapykantą iš abiejų pusių. Frazė "skaldyk ir valdyk" čia ganėtinai taikli. Dažnai matau nacionalizmą kaip šią atskirtį skatinantį reiškinį.

Praėjus laikui, vis dar gyvendama Jungtinėje Karalystėje, pradėjau suprasti, kad šių tapatybių – rusiškos, lietuviškos, angliškos – hibridiškumas formuoja mane kaip asmenybę, daro įtaką mano pasaulio sampratai ir turėčiau tuo didžiuotis, o ne gėdytis. Nuo tada kūryboje dažnai tyrinėju kultūrinius stereotipus, migracijos ar adaptacijos temas. Dabar, būdama Lietuvoje dažnai šneku angliškai, palaikau kontaktą su ta dalimi savęs, kuri buvo išugdyta per 13 metų, praleistų Jungtinėje Karalystėje. Man tai labai svarbu.


Kas? Susitikimas su filmo "LAK" kūrėja M.Nemčenko.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Gruodžio 4 d. 14 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių