„Lifte į dangų“ vaidinęs M. Jampolskis: absurdas reikalauti iš gyvenimo ko jis mums duoti negali

„Liftas važiuoja aukštyn, iki pat stogo. Ant jo dūžta žmonių likimai“, – taip trumpai aktorius Marius Jampolskis apibūdina Sauliaus Bareikio režisuojamą spektaklį „Liftas į dangų“. Apie dūžtančius likimus Marius žino daugiau nei bet kuris kitas – jam pačiam pavyko atsispirti nuo dugno, atsisveikinti su alkoholiu ir visiškai pakeisti savo gyvenimą.

– Mariau, po kurio laiko grįžai į teatrą, kuri vaidmenį S. Bareikio absurdo komedijoje „Liftas į dangų“. Koks tavo personažas atkeliauja į sceną?

Gaila, kad esame linkę kalbėtis savo pasaulio žodžiais ir taip dažnai, netgi, rodos, gerai pasikalbėję, išsiskiriame taip ir nesupratę vienas kito.

– Visai nesvarbu, ką vaidinu spektaklyje ir koks yra mano personažas. Mums kur kas svarbiau pakalbėti apie universalius santykius ir aplinkybes, kuriose gali bet kas atsidurti. Aleksejaus Slapovskio pjesė, pagal kurią pastatėme spektaklį, asmeniškai man labai daug kalba apie vienatvę. Apie tai, kad mes taip norime būti išgirsti kitų, jog kartais negirdime patys savęs. Kad kalbame apie tuos pačius dalykus, o iš tiesų nesusikalbame. Labai gerai prisimenu sceną iš mūsų kurso spektaklio „Mūsų miestelis“ pagal Tennessee Williamso pjesę, kurioje vyras sako žmonai: „Kai vedžiau tave, labai bijojau, kad po dviejų savaičių mes neturėsime apie ką kalbėtis, bet, štai, jau dvidešimt metų kalbamės be ypatingų tylos protrūkių.“ Žmona atsako: „Geras oras, blogas oras, bet aš visada atrandu tau ką pasakyti.“ Kartais laimė laukia mūsų ten, kur niekam nieko įrodinėti nereikia. Gaila, kad žmonės to nesupranta, kad esame linkę kalbėtis savo pasaulio žodžiais ir taip dažnai, netgi, rodos, gerai pasikalbėję, išsiskiriame taip ir nesupratę vienas kito. Nereikalingi vienas kitam. Vieniši.

– Kalbėti apie vienatvę, rodos, tinkamas laikas – sakoma, pasaulis toks vienišas dar nėra buvęs... Nors pastarųjų metų išbandymai, rodos, mus vėl stipriai traukia vieną prie kito.

– Vienatvė dar visai neseniai buvo įvardijama XXI amžiaus maru. Kuo daugiau laiko skiriame technologijoms ir gadžetams (menkniekiams), tuo mažiau laiko atrandame vieni kitiems. Tokia yra žmonijos vystymosi tėkmė, nežinau, ar tai gerai, ar blogai, tai tiesiog kažkur mus veda – gal į susinaikinimą, o gal į visiškai kitokį pasaulį, naują paradigmą. Pereinamasis laikotarpis – visada skausmingas: to, kas buvo vakar, susigrąžinti neįmanoma, rytojus – nežinomybė, o šiandienai trūksta jėgų. Štai ir visas tragizmas. „Liftas į dangų“ per atpažįstamus santykius, žmonių archetipus konkretizuoja santykius ir socialines aplinkybes. Vienoje scenoje susiduria du, vienas nori nusižudyti, o kitas – pasikalbėti. Ta akimirka, kai jie vienas kitą sulaiko ir tampa gyvenimu.

L. Varanausko nuotr.

– Ar pats esi išgyvenęs tokių absurdiško nesusikalbėjimo situacijų?

– Aš – aktorius. Gana daug laiko praleidžiu analizuodamas aplinką. Ištaręs žodį, visada klausau, iš kur sklinda aidas. Tikiu, kad kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas kažkam kažką parodo, pasako, padeda išsiaiškinti. Ir aš svarstau, ką tai reiškia man. Antoine de Saint-Exupéryi yra sakęs, kad kalba – didžiausias nesusipratimų šaltinis. Mūsų populiacijai kalba yra gyvybiškai svarbi, tačiau be galo sunku rasti bendrą vardiklį, kad mūsų ištarti žodžiai kiekvienam reikštų tą patį. Mes gal kiek ir perdedame sakydami, kad nuolat nesusikalbame, gal tiesiog reikėtų mažiau kalbėti išvis. Žiūrėk, išminčiai tyli ir daugybė dalykų jiems yra tiesiog aiškūs. Kažkada taip sugalvojau: kai neturi ką pasakyti, bet kalbi, esi kvailas. Kai turi ką pasakyti, bet tyli, esi egoistas. Kai neturi ką pasakyti ir tyli, gali būti išminčiumi.

– Ir vis dėlto mums taip dažnai norisi įrodyti savo tiesą, ją išsakyti...

– Anksčiau man atrodė, jei neįrodysiu savo tiesos, pasaulis sugrius. Tiesą sakant, kai įrodinėji, tiesa mažiausiai rūpi, kur kas labiau rūpi apginti savo nuomonę. Ir net tada, kai pasirodo, kad buvai neteisus, tai pripažinti yra be galo sunku. Kur kas lengviau laikytis įsikibus savosios pozicijos. Dabar tai labai gerai matyti Ukrainos karo fone, kai girdžiu vis idiotiškesnius ir absurdiškesnius rusų pasiteisinimus.

Šiandien laikausi tokios taisyklės: jei manęs paklausia, paaiškinu, bet jei neklausia, nesiveržiu pirmyn su savo nuomone. Stengiuosi nedaryti daugiau, nei manęs prašo, tai labai sveika ir mano, ir pašnekovo nervams.

Žmonės pervertina ginčą, bet neįvertina tikro girdėjimo naudos. Jei nusprendi būti su žmogumi, turi jį priimti tokį, koks jis yra.

– O kaip susikalbėti šeimoje?

– Būtent šeima mane ir išmokė kartais pasilaikyti savo nuomonę sau. „Jei moteris neteisi, eini ir atsiprašai“, – taip yra sakoma. Labai stengiuosi taip ir daryti. Ne dėl to, kad esu nepaprastai geras, dėl to, kad Visatos kontekste tai yra visiška smulkmena. Žmonės pervertina ginčą, bet neįvertina tikro girdėjimo naudos. Jei nusprendi būti su žmogumi, turi jį priimti tokį, koks jis yra. Mano močiutė taip sakydavo: „Kiekvienas kvailys gali mylėti gerąsias žmogaus savybes, o tu pamėgink mylėti tai, kas jame tau nepatinka. Lengva mylėti baltus, pūkuotus, tačiau juk aiškiai supranti, kad taip nebūna. Kai supranti, nustoji reikalauti. Absurdų absurdas reikalauti iš gyvenimo to, ko jis mums duoti negali.“

L. Varanausko nuotr.

– Spektaklį sumanęs pastatyti tavo kolega S. Bareikis tave sugrąžino į teatrą. Ką tau reiškia grįžti?

– Vieninteliai dalykai, galintys mane grąžinti į teatrą, yra svarbi tema ir maža forma. Tai leidžia scenoje pasakoti iš širdies į širdį, neprisidengiant technologijomis, vizualais ir modernia scenografija. Aš nenoriu scenoje būti gyvu paveikslu, noriu joje kalbėti. Saulius tiksliai žino, ko iš mūsų nori, jis sugeba scenoje mane paversti savo bendrininku, dėl to jaučiuosi reikalingas, svarbus ir išvengiu bereikalingos kankinystės. O darbas be metafizinių kliedesių man teikia malonumą. Neabejoju, kad žiūrovai tai jaučia.

Saulius ilgai minkė A. Slapovskio pjesę ir aš suprantu, kuo jam ji patinka. Saulius juk širdyje ir gyvenime – poetas. Jis rašo puikius tekstus, kalba metaforomis, negali pakęsti biurgeriškos aplinkos ir žmonių, kurie rimtais veidais daro kvailus ir bjaurius dalykus. Absurdo tema jam artima, artima ir man, nes aš juk – toks pat poetas širdyje. Tik tokių gražių eilių nerašau, bet man juk viskas – dar prieš akis.

 

Daugiaaukštės absurdo komedijos „Liftas į dangų“ (režisierius Saulius Bareikis) premjera Kaune, „Girstučio“ salėje, – gegužės 12 dieną, Alytaus miesto teatre – spalio 8 dieną. Spektaklyje vaidina Marius Jampolskis, Sakalas Uždavinys, Danutė Kuodytė, Elžbieta Mikolajūnaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o gal atvirkščiai

o gal atvirkščiai portretas
Dangus mums per daug duoda, tik mes nesugebame pasirinkti. :)
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių