Grafikė M. Chomicz savo darbuose siekia atskleisti tylos įvairovę ir gylį

Miesto triukšmas, greitas gyvenimo ritmas, plūstantys vaizdinės ir tekstinės informacijos srautai alina, todėl natūraliai kyla noras atsitraukti į zoną, kurios garsų ir vaizdų kakofonija nepasiektų. 

Žmogui reikia tylos. Buvimas tyloje nereiškia atsiribojimo nuo išorinio pasaulio, jo vengimo. Tyla – tai pauzė. Gyvenime, kaip ir muzikoje, pauzės yra tokios pat svarbios kaip ir garsai.

Tyla turi savo spalvas ir tonus, ji gali skleisti šilumą ar šaltį, būti užpildyta ar tuščia. Apie tylos įvairovę ir gylį kalbamės su lenkų italų grafike, Varmijos Mozūrų universiteto (Olštynas, Lenkija) profesore, keliasdešimties tarptautinių apdovanojimų laureate dr. Małgorzata Chomicz, kurios personalinė paroda „Silence“ (liet. „Tyla“), skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui, kuruojama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Grafikos katedros profesoriaus Rolando Rimkūno, balandžio 5 d. bus atidaryta Kauno fakulteto galerijoje.

– Paroda Kauno fakulteto galerijoje nėra pirmasis jūsų kūrybos pristatymas Lietuvoje, Kaune. Kokie ryšiai su Lietuva jus sieja?

– Pirmasis mano, kaip menininkės, prisistatymas Lietuvoje įvyko 2002-aisiais Vilniaus lenkų kultūros namuose, kuriuose surengiau personalinę parodą, 2019-aisiais dalyvavau Kauno tarptautinėje grafikos bienalėje „Grožis“. Nepaisant to, ar mano kūriniai eksponuojami parodose, ar ne, su dideliu malonumu lankausi Lietuvoje. Čia sutikau nuostabių draugų ir menininkų: prof. Rolandą Rimkūną, Evaldą Mikalauskį, prof. dr. Stasį Mostauskį. Su Lietuva susijusi ir mano šeimos istorija, dėl to ryšys su šia gražia šalimi yra toks stiprus.

Kelionės yra neatsiejama jūsų gyvenimo dalis ne tik dėl to, kad su savo kūryba esate apkeliavusi Vidurio ir Vakarų Europos šalis, bet ir dėl to, kad gyvenate tarp dviejų valstybių – gimtosios Lenkijos ir Italijos. Kas lėmė, kad įsikūrėte dviejose šalyse?

– Kelionės yra esminė mano gyvenimo dalis. Jos praturtina, moko priimti įvairovę ir kitoniškumą. Tačiau kelionę suvokiu ne tik kaip fizinį judėjimą iš taško A į tašką B. Kelionės – tai judėjimas ir į savo vidų. Gyvenu ant lagaminų jau daugiau kaip penkiolika metų, nes Lenkijoje yra mano šeima ir draugai, Varmijos Mozūrų universitete Olštyne vedu grafikos paskaitas studentams, o Italijoje, Perudžoje, turiu namus, kuriuose gyvenu kartu su vyru. Juose esu įsirengusi grafikos studiją, joje taip pat vedu užsiėmimus. Atkaklumas ir įdėtas darbas lėmė, kad įstojau į šiuolaikinius italų grafikos menininkus vienijančią asociaciją, todėl esu dažnai kviečiama dalyvauti parodose ir meno projektuose Italijoje.

– Ar Lenkija ir Italija dalija jūsų gyvenimą į dvi skirtingas dalis?

– Vienokiu ritmu gyvenu Italijoje, kitokiu – Lenkijoje. Mano namai yra Italijos kaime, todėl esu apsupta natūralios gamtos, su kuria jaučiu tvirtą ryšį. Savaitgaliais kartu su vyru leidžiamės į keliones po lankytinas šalies vietas. Italijoje daugiau laiko praleidžiu kurdama vienumoje ir tyloje, nes kūryba reikalauja didelio susikaupimo. Lenkijoje – mano kasdienis ritmas daug intensyvesnis: dėstau studentams, leidžiu laiką su šeima, draugais.

– Kuo kiekviena iš šių šalių jus inspiruoja? Kokių patirčių dovanoja? Kokias kūrybines jūsų puses atveria?

– Mane įkvepia gamta. Tai matyti tiek ankstesniuose mano darbuose, kurtuose Lenkijoje, tiek naujausiuose – kurtuose Italijoje. Keičiasi tik peizažas, šviesa, kuri tampa dvasingumo, metafiziškumo simboliu, judesys gamtovaizdžio motyvuose. Šviesos ieškojau Varmijos Mozūrijos vaivadijos kraštovaizdyje, jos ieškau ir Umbrijos regiono peizaže. Lenkiškas gamtovaizdis yra dramatiškesnis, melancholiškesnis, itališkas, priešingai, ramesnis ir taikesnis. Kai esu Perudžoje, nuo ankstyvo pavasario iki rudens, dieną pradedu rytiniais pasivaikščiojimais. Tai mano meditacija. Priešingai nei mieste, kuriame visi rytai yra vienodi, kaime kiekviena išaušusi diena – ypatinga.

– Indija jūsų gyvenimo žemėlapyje taip pat yra svarbi šalis – nuo 2019-ųjų esate vizituojanti profesorė Indira Kala Sangeet universitete.

– Indiją pamatyti svajojau seniai. Savanoriaujant benamių namuose Varšuvoje man pasisekė asmeniškai susitikti su šv.Motina Terese iš Kalkutos. Po susitikimo praėjus metams, mano svajonė stebuklingai išsipildė – 2018-aisiais tarptautinio grafikos meno festivalio metu Indira Kala Sangeet universitete vedžiau seminarą studentams. Jie buvo labai įsitraukę į paskaitas ir norėjo gauti kuo daugiau žinių, jų entuziazmas – neįtikimas. Profesorius jiems beveik kaip guru. Dar kartą į Indiją, pas studentus, sugrįžau 2019-aisiais. Deja, dėl pandeminės situacijos keliones teko atidėti. Indija yra kitas pasaulis. Ji praturtino mano gyvenimą dvasingumu: pradėjau praktikuoti jogą, susidomėjau indiška meditacija ir mantromis. Šią šalį apibūdinti sunku. Ji patinka arba ne.

– Ar esate prisirišusi prie kurios nors šalies? O gal fizinis buvimas vienoje ar kitoje šalyje jums nesvarbus?

– Mąstant apie tai, viduje kyla prieštaravimai. Kai man buvo treji, namuose kilo gaisras. Ši patirtis leido suvokti, kad viskas yra laikina. Vis dėlto namai Perudžoje – mano ramybės oazė, nepaisant, kad, būdama ten, išgyvenau žemės drebėjimą ir savo akimis mačiau pastatus, kurie per vieną minutę dingo nuo žemės paviršiaus. Viena vertus, žmogui reikia stabilumo, kita vertus, suprantame, kad nieko stabilaus ir amžino nėra.

– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu?

– Prieš trejus metus, sulaukusi kvietimo dalyvauti Kauno tarptautinėje grafikos bienalėje „Grožis“, norėjau ne tik nusiųsti savo darbų, bet ir apsilankyti pačioje bienalėje, pamatyti Kauną, Vilnių. Pagalbos organizuojant kelionę paprašiau bičiulio tapytojo Gintauto Vaičio, kuris susisiekė ir su Kauno fakultetu, kadangi pasidalijau su juo idėja, kad Varmijos Mozūrų universitetas, kuriame dėstau, galėtų bendradarbiauti su fakultetu. Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant pandemijos, kuri apsunkino įgyvendinti bendradarbiavimo planus, praėjusį rudenį įvyko susitikimas Olštyne. Varmijos Mozūrų universitete grafikos dirbtuves studentams vedė lektorius E.Mikalauskis, o paskaitas skaitė prof. R.Rimkūnas ir prof. dr. S.Mostauskis. Taip pat įvyko Kauno fakulteto dekano Jono Audėjaičio ir Varmijos Mozūrų universiteto dekano prof. Benedykto Błońskio susitikimas.

Grafika: šiuo kūrybos etapu M.Chomicz renkasi ypatingo kruopštumo reikalaujančią linoraižinio techniką.

– Kauno fakulteto galerijoje eksponuojama paroda, kurios atidarymas – jau netrukus, vadinasi „Silence“ (liet. „Tyla“). Vieniems tyla yra ramybės, susikaupimo, ryšio su savimi ir supančia aplinka atkūrimo erdvė, o kitus, priešingai, tyla slegia, sukelia nerimą. Su kokias jausmais jūs siejate tylą?

– Neseniai skaičiau interviu su menininku Andrzejumi Strumiłlo, kuriame jis pasakė: „Išmintis reikalauja atsirinkti mintis, o tai kartais nuveda į tylą.“ Pasaulyje triukšmo yra per daug. Žmonės nebegirdi savęs. Kad galėtų išgirsti ne tik save, bet ir kitus, supančią aplinką – reikia tylos. Aš jaučiu vis stipresnį tylos poreikį. Ji yra mano šaltinis.

– Unikalų tylos patyrimą esate išgyvenusi Seserų iš Nazareto vienuolyne, Krokuvoje.

– Jau du dešimtmečius lankausi šiame vienuolyne. Mano pačios gyvenimo būdas kartais yra panašus į vienuolišką: disciplinuotas darbo ritmas, tyla, meditacija. Mano studija – mano celė. Joje ir gimė ciklo „Silence“ (liet. „Tyla“) idėja.

– Tyla gali turėti skirtingų spalvų ir tonų, skleisti šilumą ar šaltį, būti užpildyta ar tuščia. Kokią tylą savo kūriniuose perteikiate jūs?

– Žaviuosi estų kompozitoriaus Arvo Parto muzika, darančią įtaką mano kūrybai. Joje daug tylos, kuri (su)skamba ir prasiskverbia į sielą. Tyla yra tokia pat įvairi, kaip ir garsas. Grafikos darbuose stengiuosi atskleisti šią jos įvairovę ir gylį.

– Technika, kurią pasirenkate su žiūrovu kalbėtis apie tylą – linoraižinys, išsiskiriantis autentiškumu, reikalaujantis daug kruopštaus darbo, atsidavimo.

– Daugybę metų kūriau klasikinėmis giliaspaudės grafikos technikomis: ofortu, akvatinta, sausa adata. Nors visas šias technikas derinau tarpusavyje, dėl neišsemiamų tonavimo galimybių ypač vertinau akvatintą. Tačiau su laiku kūryboje agresyvių chemikalų norėjosi naudoti kuo mažiau. Tad pirmuosius nedrąsius, mažo formato linoraižinius pradėjau kurti 2012-aisiais. Po truputį įvaldžiau šią techniką. Linoraižinys leidžia pasiekti tokių tonavimo galimybių, kokių siekiau kurdama darbus akvatinta.

Silence XX

– Užsiminėte, kad jus įkvepia gamta. Jūsų kūrinių motyvai – gamtos struktūros, jos paviršiai, jais sklindanti šviesa. Gamta tampa prieglobsčiu, kai norisi ramybės ir tylos. Kaip manote, ar miestui tyla svetima?

– Tylą mieste surasti galima galerijose, bibliotekose, bažnyčiose. Bet pastebiu, kiek mažai žmonių jose lankosi. Juk niekas, jaučiantis vidinę tylą, karo nepradėtų.

– Ar šiuolaikinis žmogus yra praradęs ryšį su tyla?

– Man susidaro įspūdis, kad šiuolaikiniai žmonės bijo tylos. Išmanieji telefonai, kompiuteriai, ausinės – daiktai, be kurių neįsivaizduojama šiandienos žmogaus kasdienybė, yra painiavos ir nusivylimo šaltiniai. Du žmones, kurie tyliai žiūri vienas į kitą, jungia artumo jausmas, du žmones, kurie tyliai sėdi vienas šalia kito, nes yra paskendę telefonų ekranuose, skiria praraja. Manau, kad buvimo tyloje, sąmoningo dėmesingumo turėtų būti mokoma nuo pat mažų dienų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

AAA

AAA portretas
Kaip perskaityti tą pavardę? Vadinasi, lietuvis privalo mokėti lenkiškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai, švediškai ir dar daugelį kitų kalbų, nes kitaip nemokės teisingai perskaityti užsienietiškų pavardžių lietuviškoje spaudoje:( Kas tai, patyčios iš lietuvių? Ar sunku parašyti lietuviška tartimi pavardę, o skliaustuose - originalo rašyba?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių