Meilės troškulys

Kaune viešintys režisierius Nikolozas Sabašvilis ir dailininkė Barbara Asmalazašvili atskleidė, kad tai kiek neįprastas spektaklis lėlių teatro repertuare. Visų pirma, nevaikišku turiniu. Nors spektaklio kalba puikiai suprantama vaikams, jame yra žaismės ir linksmų netikėtumų, tačiau kūrėjams norėjosi su vaikais pasikalbėti rimtomis temomis, kaip kad žmogaus pareigos, kurių svarbiausia – meilė.

Imtis šios temos gruzinų kūrėjus paskatino stiprėjantis šių dienų žmogaus abejingumas aplinkai, gyvūnams ir netgi patiems artimiausiems žmonėms. Anot jų, mes savo blogus poelgius suprantame tik jau negrįžtamai praradę tai, kas brangiausia. Pagrindinis spektaklio veikėjas Elniukas – nehumaniško elgesio auka. Pastarasis dar tik prieš savaitę išvydo šį pasaulį, tačiau netekęs mamos, vienišas, išsekęs ir meilės troškulio kamuojamas klaidžioja po mišką, slapstydamasis nuo priešų, kurių pavojingiausias – žmogus.

Kūrėjai nesiekia moralizuoti, teisti ar pernelyg sukrėsti. Jiems kur kas svarbesnė filosofinė šios istorijos potekstė. Jie siekia atverti poetišką žvilgsnį į žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį – tai, ką būtų galima pavadinti Gruzijos gamtos dainiumi vadinamo V.Pšavelos slapyvardžiu pasivadinusio rašytojo Luko Razikašvilio (1861–1915) kūrybos dvasia. Klasiko tekstams būdingas fundamentalių priešingybių sugretinimas, gėrio ir blogio kova, kurioje skleidžiasi neišmatuojama meilės galia, galinti sukurti harmoningesnį rytojų be kančios ir baimės.

"Europoje šį spektaklį statome pirmą kartą, nors tai bus penkta šios apysakos sceninė versija apskritai. Man tai didelė garbė, nes mums gruzinams V.Pšavelos kūrybinis paveldas yra be galo svarbus. Kodėl būtent ši tekstas? Todėl, kad kai man mama vaikystėje perskaitė šią istoriją, mamą pradėjau labiau branginti, labiau ją mylėti ir visą likusį gyvenimą bijojau ją prarasti. Taip pat ir į daugelį kitų dalykų pradėjau žvelgti kitaip. Tai stipriai paveikus ir vaiko atmintyje ilgam išliekantis tekstas. Statydamas šį spektaklį Gruzijoje aš jį ir skyriau savo mamai", – pasakojo režisierius.

Kai viskas atgyja

Dar vienas svarbus V.Pšavelos kūrybos bruožas – vaizduojamos gamtos sužmoginimas. Jo istorijose viskas gyva, net akmuo turi širdį. Spektaklyje šis požiūris akcentuojamas itin stipriai. Čia visi Žemėje ir danguje regimi objektai atgyja ir kalbasi su pagrindiniu veikėju.

"Iššūkiu tapo mūsų siekis scenoje originaliai perteikti momentą, kai tai, kas, žvelgiant iš pirmo žvilgsnio, atrodo negyva, netikėtai, tarsi iš nieko atgyja. Žvaigždės, mėnulis, medžiai, žolė – čia viskas yra gyva. Taip jau yra, kad gamtoje visi vienas kitą gina, saugo, gyvūnai žudo vienas kitą dėl maisto, o žmogus – dėl malonumo. Spektaklis moko labiau vertinti gamtą, reikšti vienas kitam ir gyvūnams didesnę pagarbą. Tai spektaklis apie meilę. Kaip galima mylėti mamą, sūnų, supančią aplinką. Nors ir liūdna, tai be galo šilta istorija", – mintimis dalijosi režisierius.

Gamtos gyvumo iliuzija scenoje kuriama vadinamojo juodojo kabineto principu: aktoriai lėles valdo apsirengę juodai ir panirę į šešėlį. Kitaip tariant, aktorių gyvojo plano nematyti, žiūrovų dėmesys fokusuojamas išimtinai į lėles. Pastarosiomis spektaklyje taps netgi dekoracijos, kurias vienu metu valdys keli aktoriai.

Vaidybą lydės garso takelis, kuriame skambės gruzinų folkloro muzikos fragmentai. Vis dėlto kūrėjai nusprendė tiek daug nacionalinių elementų, kaip kad "Elniuko išpažinties" gruziniškoje versijoje, nenaudoti.

Tai stipriai paveikus ir vaiko atmintyje ilgam išliekantis tekstas. Statydamas šį spektaklį Gruzijoje aš jį ir skyriau savo mamai.

"Stengiamės spektakliui suteikti šiuolaikiškumo, universalumo, europietiškos dvasios. Režisierius norėjo, kad lėlės būtų  realistiškesnės, bet man pavyko atrasti tarpinį variantą – tarp tikroviškumo ir fantazijos. Įprasta, kad scenoje žmogišku balsu prabyla gyvūnai, o čia prakalbės ir net judės ir augmenija. Tai nėra sudėtingos konstrukcijos lėlės, jos gana paprastos, bet tuo ir žavios. Juodasis kabinetas leis spektaklį žiūrėti lyg animacinį filmą. Norėjome sukurti tokį efektą, kad scenoje atsivertų tarsi langas į mišką", – pasakojo dailininkė B.Asmalazašvili.

Draugystė be sienų

Praėjusių metų pabaigoje Kauno ir Tbilisio lėlių teatrai pasirašė bendradarbiavimo sutartį, tad ateityje bus galima pamatyti ir daugiau bendrų kūrybinių projektų. Pasakodamas apie lėlių teatro specifiką Gruzijoje, N.Sabašvilis atviravo, kad profesionalaus lėlių teatro menas ten turi senesnę istoriją, todėl ir žiūrovai kiek kitaip vertina šią teatro kryptį.

Tbilisio lėlių teatras, kuriame N.Sabašvilis dirba meno vadovu, publikai atviras ne tik dieną, bet ir vakarais, kai rodomi ir suaugusiesiems skirti spektakliai. Tai pat tėvų negąsdina vaikams skirti rimtesni ir liūdnesni spektakliai.

Abu teatrus jungia ne tik bendri kūrybiniai tikslai, bet ir remonto darbai, padėsiantys teatrams tapti didesniems ir šiuolaikiškiems. Kauno lėlių teatre remontas iš jau atsinaujinusios Didžiosios salės greitai persikels į muziejų ir Mažąją salę. Tbilisio lėlių teatras įsikurs visiškai naujame pastate, kuriame atsivers ir eksperimentinei kūrybai skirta salė.

"Turime labai daug planų. Norime netgi įkurti mokyklą lėlininkams, kurioje galėtume aktorius ruošti kaip profesionalius lėlininkus, galinčius ne tik vaidinti, bet ir kurti lėles, dekoracijas. Nes šiuo metu sunku yra surasti aktorius, puikiai išmanančius darbą su lėlėmis. Jeigu ne taip giliai pažįsti ar mėgsti lėlių teatrą, jame dirbti yra gana sunku", – patirtimi dalijosi N.Sabašvilis.

Anot jo, lėlių teatre daug kūrybinės laisvės, čia galima daryti kone viską, bet tai nereiškia, kad lėlių teatre dirbti yra lengviau. Susidomėjimas, atsidavimas labai atsispindi kūryboje, tad jam norisi suburti didesnį bendraminčių būrį, kuris tiesiog gyventų lėlių teatru ir taip gimtų įdomesnių novatoriškų idėjų.

Taip pat kūrėjas stebėjosi lietuvius ir gruzinus siejančiu labai šiltu ryšiu. Net jam atsitiktinai Kaune susipažinus su lietuviais, šie labai draugiškai jį priima. "Lietuvoje jaučiuosi kaip namie, manęs čia niekas neklausinėja, kodėl aš čia, ką čia veikiu, tiesiog džiaugiasi mane matydami ir priima mane tokį, koks esu. Mes lietuvius taip pat labai mylime. Tai kažkokia paslaptis, nes tikrai ne su visomis tautomis yra toks ryšys. Čia jau turiu nemažai gerų draugų ir bendraminčių. Manau, kad drauge nuveiksime dar daug ką gražaus. O dabar visus kviečiu į spektaklį", – džiaugėsi režisierius.

Vardai ir veidai

"Elniuko išpažintis" kūrybinė komanda: režisierius Nikolozas Sabašvilis, dailininkė Barbara Asmalazašvili, aktoriai Saulius Bagaliūnas / Andrius Žiurauskas, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Ramūnas Mockus, Jolita Ross, Laima Strazdauskienė, Liucija Zorūbaitė.

Premjera – kovo 2, 3, 9 d. 12 val., balandžio 7 d. 12 val. (vaikams nuo 5 metų).