Laikinosios sostinės teatro veidai: seserys Ona ir Bronė Kurmytės

Minint Laikinosios sostinės metus, šį sykį dėmesys skiriamas Valstybės teatro spektakliuose vaidinusioms išskirtinio talento ir likimo aktorėms – seserims Onai ir Bronei Kurmytėms.

Viena iš saulėtų pirmųjų rudens dienų. Eigulių kapinės. Po ilgokesnių paieškų įžengus į ketvirtą kvartalą, kuriame, pasukus vienu siauručiu kapavietes skiriančiu takeliu, pasitinka išskirtinis aktorės Onos Kurmytės-Mazurkevičienės kapas. Būtent pastarasis tapo priežastimi nuolat sproginėjant gilėms po batų padais pusdienį paklaidžioti šiose Kauno kapinėse. Aplankant ir kitų teatro ir cirko artistų amžinojo poilsio vietas. Tarp jų – ir režisieriaus Juozo Vaičkaus, išugdžiusio O.Kurmytę – vieną iš pirmųjų 1920 m. įsteigtame profesionaliame lietuvių teatre vaidinusių aktorių.

Eigulių kapinės ypač savitos, kylančios į kalną, stebinančios visiškai netikėtais įvairiausių laikmečių ir dizaino antkapiais ir labai siauručiais takeliais bei mažyčiais laipteliais, o dažnai, neradus kitos išeities, tenka žingsniuoti tiesiog palei kapų tvoreles. "Oi, čia daug kur kapai remiasi vienas į kitą, praėjimo takelių nėra, eikite palei tvoreles, visi čia taip vaikštom", – padrąsino atsitiktinai sutiktas iš karto pajuntamos šiltos sielos kapinių prižiūrėtojas. Tokiu būdu galima pasiekti ir O.Kurmytės kapą, dekoruotą didele kauke ir atversta knyga. Jo antkapyje užrašyta: "Brangioji, savo skaidraus gyvenimo liepsną tu paaukojai lietuviškajam teatrui ir šeimai."

Gyvenau teatro menui ir visuomenei.

Ta pati suknelė

Žodis "paaukojo" taikliai apibūdina aktorės likimą, kuri didžiąją dalį savo laiko ir sveikatos paskyrė vaidmenims kurti ir į šią kapavietę buvo palydėta anksčiau laiko, netrukus po 51-ojo gimtadienio. Sesuo Bronė buvo jaunesnė dvylika metų, todėl į dramos teatro pasaulį įsiliejo vyresnėlei jau suvaidinus ne vieną svarbų vaidmenį. Greičiausiai dėl šios priežasties tarpukario (o ir sovietmečio) spaudoje ir knygose Onai yra skiriama kur kas daugiau dėmesio, nors abi seserys labai mylėjo teatrą ir jas abi lydėjo kūrybinė sėkmė, abi gali pasidžiaugti triženkliu sukurtų vaidmenų skaičiumi. Natūralu, kad taip nutiko ir šiame tekste.

Seserys augo materialine gerove pasigirti ne itin galinčių valstiečių šeimoje. Ona gimė 1901 m. balandžio 2 d. Kirkūnų kaime (Rokiškio r.), Bronė – 1913 m. rugpjūčio 15 d. Sankt Peterburge. O.Kurmytei būnant dar kūdikiu, jos šeima persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Čia ji baigė pradžios mokyklą, mokėsi Šv.Kotrynos gimnazijoje, Aleksandros teatro dramos studijoje, lankė privačius rusų dramos kursus.

Pradėjo vaidinti Juozo Vaičkaus "Skrajojamojo teatro" studijoje, o 1920 m., grįžusi į Kauną, vaidino čia įkurtoje Dramos vaidykloje (Valstybės teatras), kartu ir pirmuosiuose profesionalaus lietuvių teatro spektakliuose. 1935 m. apdovanota DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Net ir užaugusios seserys taip ir nepajuto, ką reiškia gyventi, kai nereikia per daug sukti galvos, ką reikės valgyti, apsirengti ir laiku susimokėti mokesčius. Jau sukūrusios šeimas jos taip pat nuoširdžiai dalijosi ne tik duona, bet ir įvairiais daiktais. Taip pat – ir vienintele išeigine suknele. Trečiojo dešimtmečio pradžia buvusi ypač finansiškai sunki teatralams, kadangi jie ilgą laiką negaudavę atlyginimų. Tuo metu Ona kaip tik susilaukė dukrelės, o valgyti nelabai buvę ką. Seseriai Bronei ypač sudėtingi buvę 1943-ieji ir vėlesni metai, kai grįžtantis namo Kaune buvo nužudytas jos vyras, vyriausiasis teatro režisierius Juozas Monkevičius, o našlaičiais liko du jo vaikai.

Pasiekus kūrybinę viršūnę O.Kurmytė galėjo sau leisti gyventi patogiau ir sočiau, tačiau jai kur kas labiau patiko tuo, ką turi, dalytis su kitais, ir ne tik šeimos nariais. Ji visuomet noriai priimdavo svečius, ypač pagelbėdavo jauniems menininkams. Ne vienu jaunu aktoriumi rūpindavosi it tikru savo vaiku, priglausdama nakčiai, pavalgydindama ir patardama profesiniais klausimais. Kaip yra pasakiusi pati aktorė, ji gyveno ne sau: "Gyvenau teatro menui ir visuomenei."

Scenoje – kaip namie

Sėkmė aktorės karjeroje O.Kurmytę lydėjo ne todėl, kad ji būtų aktyviai atstovavusi kuriai nors konkrečiai teatro krypčiai ar vadybos metodui, o todėl, kad tiesiog negalėjo nevaidinti ir nuolat tobulėjo, atrasdama skirtinguose vaidmenyse vis kažką nauja. Ji taip tiek vidumi, tiek išvaizda gebėdavo įsikūnyti į personažą, kad žiūrovai ir kolegos kartais jos net nepažindavę.

Buvimo savimi teatro scenoje pojūtis jai buvo įgimtas. Nuo pat mažų dienų ji mėgo tyrinėti ją supančių žmonių elgseną, tam tikrų poelgių motyvus. Aktorė neleido sužeisti savo širdies bet kokiai kritikai ar pavydo nuodams. Ji tiesiog buvo savimi ir, negailėdama nei laiko, nei sveikatos, ėjo pirmyn, mokydamasi iš nesėkmių ir susidraugaudama su savais trūkumais, o ne jų bijodama.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Kas būdinga tarpukariu sukurtiems seserų vaidmenims? "Ona skyrėsi iš daugelio kitų aktorių savo elgsenos paprastumu ir nuoširdžiu aukštaitišku atvirumu. Jos gaivališka meilė teatrui ir pranašus populiarumas tarsi uždengė nuo mūsų žvilgsnio kai kurias jos žmogiškąsias silpnybes", – knygoje "Teatro pašauktieji" rašė teatrologas Antanas Vengris. Labiausiai ji publiką ir kolegas žavėjo savo paprastumu ir atvirumu. Tokias charakterio savybes įgijo ir jos kurti vaidmenys. Kaip įvardija atsiminimuose O.Kurmytės kolegos, ji ir gyvenime, ir scenoje buvo itin panaši – ji buvo žmogiška. Scenoje, kaip ir gyvenime, jeigu mylėdavo, tai atvirai, jeigu pykdavo, taip pat atvirai.

"Nesuprato ir nemėgo O.Kurmytė mąstančių aktorių, iš panagių nagrinėjančių savo vaidmenis. Buvo įpratusi iš karto pagauti savo personažo esmę ir vaidinti kaip išeina. Kai neišeidavo, pasikankindavo ir per repeticijas, ir namie. Su ja partneriai scenoje jausdavosi kaip namie", – minėtoje knygoje rašė A.Vengris.

Fiziniai duomenys – aukštas ūgis, lieknumas, žemas duslus gerklinis balsas – ir karštas būdas O.Kurmytei leido itin įtikinamai kurti vyresnio amžiaus, rūsčių, dramatiško likimo moterų portretus. Valdoves, motinas, skausmo ir netekčių lietuje permirkusias pakraščių moteris. Taip pat raganas ir burtininkes. Taip ji tapo rūsčių moterų įkūnijimo meistre.

Vyresnėlės įtaka

B.Kurmytę teatras stipriai įkvėpė būtent sesers dėka. Matydama ją scenoje ji taip pat nusprendė išbandyti savo jėgas vaidybos mene. 1929 m. ji įstojo į Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (Boriso Dauguviečio kursas), nors po vidurinės mokyklos baigimo pirmiau šoko teatro baleto klasėje.

Valstybės teatre pradėjo vaidinti nuo 1933 m. Aktorė savo kurtoms veikėjoms suteikdavusi nešabloniško moteriškumo, dvasinės stiprybės, gilaus emocionalumo, minties gelmės, išorinio grakštumo, susiformavusio aktorei šokant baletą. Tiesa, jos sukurtos veikėjos turėjo sesers vaidmenims būdingų charakterio bruožų. Jos taip pat nestokojo rūstumo, despotizmo, tačiau, be šių bruožų, aktorė taip pat stipriai išreikšdavusi ir savo veikėjų šviesiąją pusę – švelnumą, jautrumą, geraširdiškumą.

Sudegė kaip fakelas

Atvykusi į Kauną, Dramos vaidykloje O.Kurmytė buvo viena iš mažiausiai aktorinės patirties turinčių aktorių, bet labai greitai ne tik pasivijo kolegas, bet ir juos pralenkė. Vis dėlto viso šio sunkaus darbo kaina – ankstyva mirtis. Aktorė mirė 1952 m. gegužės 31 d. Kaune. Kuklios gyvenimo sąlygos, nuolatinis pervargimas, prastas miegas ir stresas stipriai paveikė aktorės sveikatą, kurią galiausiai palaužė vėžys.

Kaip atsiminimuose, išguldytuose knygoje "Literatūros ir meno pasauyje", mena aktorė Teofilija Vaičiūnienė, "vaidindama charakteringas herojes, kalbėjo ne savo balsu, pažeidė balso stygas. Ir gyvenime, ir scenoje Kurmytė mėgo stichiją. Nemokėjo savęs niekur tausoti. Užtat ir sudegė pasiekusi didžiausio kūrybinio subrendimo."

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

O.Kurmytė Valstybės teatre sukūrė daug stiprių vaidmenų (daugiau nei 150), tad išskirti kelis pačius įsimintiniausius būtų keblu. Vis dėlto, skaitant to meto spaudą, išryškėja vieni iš daugiausia teigiamų įvertinimų sulaukusių Onos vaidmenų tarpukario scenoje: Marikė – Hermanno Sudermanno "Joninės" (1920, pirmasis Valstybės teatro spektaklis, rež. J.Vaičkus), Barbora – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės spektaklyje "Aušros sūnūs" (1923, rež. K.Glinskis), La Frošar – Adolphe'o Philippe'o D’Ennery ir Eugene'o Cormon'o "Dvi našlaiti" (1925, rež. B.Dauguvietis), Vitichė – Gerhardto Hauptmanno spektaklyje "Paskendęs varpas" (1925, rež. K.Glinskis), Gerda – Vinco Mykolaičio-Putino "Valdove" (1929, rež. B.Dauguvietis), Eglė – Vinco Krėvės-Mickevičiaus spektaklyje "Šarūnas" (1929, rež. A.Oleka-Žilinskas), Elžbieta – Friedricho von Shillerio "Marijoje Stiuart" (1937, rež. B.Dauguvietis).

Natūrali vaidyba

Visų vaidmenų suminėti neleidžia teksto apimtis, tad dėmesio centre – vos keletas jų, žymintys drąsius ir stiprius aktorės kūrybinius šuolius. Senė Frošar – valkata, girtuoklė, plėšikė, Paryžiaus gatvių purve gyvenanti moteris. Būdama 24-erių aktorė puikiai sugebėjo perteikti šios veikėjos charakterį 1925 m. pasirodžiusiame, o 1932 m. atnaujintame B.Dauguviečio režisuotame spektaklyje "Dvi našlaiti". Kaip teigia A.Vengris, "jis tapo savotišku O.Kurmytės charakterinės vaidybos sinonimu".

Kalbant kritiko A.Budrio "Naujojoje Romuvoje" publikuotos recenzijos žodžiais, "visumoj pastatymas išėjo nusisekusiai apmestas. Bene pirmą kartą melodramoj išvengta vaidybinio išputimo, dirbtinio patoso. Kurmytė nepamainoma valkata. Baisi ir natūrali iki galo, iki smulkmenų laukinis vargas kyši".

O.Kurmytės karalienė Elžbieta B.Dauguviečio spektaklyje "Marija Stiuart" – despotiška, nelaiminga moteris, grubi ir žiauraus būdo, drąsi ir aštrios ekspresijos. Pasak kritiko L.Kalvelio ("Židinys"), aktorei pavyko karalienę pritraukti arčiau žemės: "Kurmytė buvo žmogiška, arčiau prie žemės, kartu suprantama, ir įtikinanti."

Negalima nepaminėti ir aktorės sukurtų burtininkių vaidmenų pasakose. Vienas jų – ragana Vitichė spektaklyje "Paskendęs varpas". Žvelgiant į išlikusias spektaklio fotografijas perbėga šiurpuliukai. Baugoki kai kurie personažai – "tarpukalnių ir bedugnių tamsiosios jėgos dvasia" galintys įtikinti net ir šiandienos siaubo filmų gurmanus. "Nors p-lė Kurmytė sukūrė ne vaizduojančią piktąsias jėgas burtininkę, bet tipą pasakų raganos, ir vis tiktai scenoje ryškus individumas" (J.Lanskaronskis, žurnalas "Barai").

Netradicinė panelė

Jaunesniosios Kurmytės, Bronės, pačių įsimintinų tarpukario scenoje sukurtų vaidmenų sąraše: Jonieška – Kazio Inčiūros spektaklyje "Vincas Kudirka" (1934, rež. A.Sutkus), Inken Peters – Gerhardto Hauptmanno "Prieš saulėlydį" (1939, rež. R.Juknevičius), Marija Rašanavičiūtė – Antano Vienuolio "1831 metai" (1939, rež. S.Pilka).

Inken Peters – vienas ryškiausių to meto aktorės kūrybinių pasiekimų. Spektaklio siužeto centre – našlio, stambaus įmonininko šešiasdešimtmečio Matijaus Klauzeno ir jaunutės Inken Peters meilės ryšys. "Labiau nei erotika čia buvo pabrėžiama jų sielų giminystė. Klauzenas meilę panelei Inken priima kaip aušrą, netikėtai švystelėjusią prieš pat saulėlydį. Režisierius nenorėjo herojų ryšio nusaldinti, todėl Kurmytės Inken buvo visai nepanaši į tradicinę įsimylėjusią ir mylimą panelę. Sveika, stipri, protinga, dvasiškai stipresnė už Klauzeną", – knygoje "Lietuvių teatro istorija. Antroji knyga" rašė Irena Aleksaitė.

Daugiausia vaidmenų B.Kurmytė sukūrė sovietmečiu Kauno jaunojo žiūrovo teatre ir Kauno valstybiniame dramos teatruose. Suvaidino keletą vaidmenų ir kino filmuose: "Žydrasis horizontas", "Ave, vita!", "Tas prakeiktas nuolankumas". 1964 m. suteiktas LTSR nusipelniusios artistės garbės vardas. Aktorė mirė 1975 m. balandžio 4 d., palaidota tose pačiose Eigulių kapinėse, kaip ir sesuo.

Tiesa, aktorė sovietmečio spaudoje įvardijama komuniste ir giriami tie jos vaidmenys, kuriuose labiausiai atsispindėjo socialistinio realizmo vadinamoji tiesa. Jos personažai publiką stipriai veikė psichologine gelme, natūralumu. Ar nuoširdžiai aktorė tikėjo komunizmo idėjomis, ar tik taikėsi prie esamos situacijos, bet kokiu atveju tai nesumenkina jos įnašo į lietuvių teatro istoriją.

Tremtis į Rokiškį

Dar vienas įdomus O.Kurmytės biografijos faktas – 1929 m. spalio 8 d. Kauno karo komendanto įsakymu ji buvo ištremta trims mėnesiams iš Kauno į Rokiškį. Tuo metu spaudoje rašė: "Ištremta kaipo pavojinga visuomenės tvarkai, nes jos bute darant kratą rasta tam tikrų dokumentų. Ji turėjusi artimų santykių su aukštai stovėjusiu valstybės vaire asmeniu" ("Mūsų laikraštis").

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Šis "aukštai stovėjęs" asmuo – Lietuvos ministras pirmininkas, istorijos profesorius Augustinas Voldemaras. Šią svarbią asmenybę lydėję nemažai skandalingų istorijų, mat turėjęs silpnybę gražioms ir protingoms moterims. Meilės strėlėmis jam pavyko perverti netgi savo kolegų žmonų širdis. Žmona Matilda buvo viena jų, tačiau, vedęs ją, jis toliau megzdavo naujas pažintis ir kuo daugiau kliūčių būdavo, tuo daugiau entuziazmo ministras pirmininkas rodė. Siekė jis net ir Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės meilės.

Visas tuometinis Kaunas šnibždėjosi matydamas A.Voldemaro mezgamus meilės voratinklius, į kuriuos įkliuvo ir O.Kurmytė. Kiek rimtas buvęs jos romanas su ministru pirmininku, lieka paslaptyje, tačiau žinoma, kad jie susitikinėję ir Ona kurį laiką nuolat vėluodavusi į repeticijas. Be aktorės jos neprasidėdavusios, tad kolegos kantriai laukdavę ir, baimindamiesi A.Voldemaro, nieko jos neklausinėdavę. 1929 m. rugsėjo 23 d. jis A.Smetonos buvo nušalintas nuo ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų, pateikus  kaltinimus dėl pogrindyje organizuojamo valstybinio perversmo.

Redakcijos archyvo nuotr.

Apie seserų Kurmyčių charizmą ir drąsą būtų galima dar ilgai kalbėti. Prisilietus prie jų likimų sunku atsiplėšti. Norisi vis, įsivaizduojant save sėdint žiūrovų salėje pirmajame mūsų teatre, stebėti aktores, išskirtines to meto dekoracijas, išgirsti jų balsus, muziką, apsižvalgyti aplink, įsižiūrėti į tamsoje skendinčius veidus, išeiti į tarpukario Laisvės alėją. Pabaigoje norisi tik pasidžiaugti, kad yra išlikę fotografijų, leidžiančių tai padaryti ir įsitikinti, kad aktorės seserys iš tiesų buvo nepamainomos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių