Kuratorė L. Pribišova: mokėti tikrinti meno ribas

Birželį startuoja šiųmetė Kauno bienalė "Po išvykimo | Prieš atvykstant". Subūrusi ne tik įdomiausius tarptautinius menininkus, bet ir talentingą kylančių kuratorių komandą, bienalė bando atsakyti į klausimą – kaip keičiasi miesto identitetas? Bratislavoje gyvenanti meno istorikė ir žurnalo "Flash Art Czech & Slovak Edition" vyriausioji redaktorė Lydia Pribišova – viena šių metų renginio kuratorių.

Kaune L.Pribišova pirmą kartą apsilankė prieš pusę metų, tačiau jau spėjo su miestu užmegzti glaudų ryšį. Ji neabejoja – Kaunas ir Bratislava turi nemažai sąlyčio taškų. "Tikiuosi praplėsti meno horizontus, pasiremdama tipiniams kultūriniams modeliams prieštaraujančiomis meninėmis praktikomis", – laukdama bienalės pradžios sako kuratorė.

Pokalbis su ja – apie neįprastą šių metų bienalės kuratorių atranką, unikalius meno projektus, mokslo ir meno draugystę bei magišką, nepažintą Lietuvą.

–  Iš pradžių papasakokite apie savo pažintį su 12-ąja Kauno bienale – kaip įsiliejote į jos kuratorių komandą?

– Atviras Kauno bienalės kvietimas jauniesiems kylantiems kuratoriams mane labai nustebino ir nudžiugino. Paprastai bienalės pasirenka būsimą kuratorių tiesiogiai, tad tokia horizontali ir demokratiška sistema yra retas atvejis. Dėl šios priežasties nusprendžiau pasinaudoti proga tapti Kauno bienalės komandos dalimi. Pretendentų į kuratorius iš pradžių buvo prašoma pateikti projektų pasiūlymus, tad pateikiau savo Bratislavoje kuruotą projektą. Jis paremtas homo ludens samprata, kuri teigia, kad visuomenės veikloje svarbiausias yra žaidimas. Šis projektas skirtas vaikų saviorganizacijai – procesui, kurio metu vaikų sumanumas galėtų žaismingais ir spontaniškais būdais išspręsti sudėtingas socialines situacijas. Be galo nudžiugau, kai bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė pranešė, kad esu pakviesta į pirmąjį kuratorių susitikimą Kaune.

Susitikimo metu K.Žemaitytė kartu su bienalės valdyba ir konsultuojančiu kuratoriumi Lewisu Biggsu galutinai atrinko bienalę kuruosiančių kuratorių komandą. Mane sužavėjo jų siekis suburti tarptautinę kylančių profesionalų grupę, kurie, bendradarbiaudami ir komunikuodami su konsultuojančiu kuratoriumi, sustyguotų visą bienalės programą. Iš aštuonių į susitikimą atvykusių pretendentų galiausiai buvo pasirinkti penki. Nudžiugau, kad galėsiu dirbti su Alessandra Troncone iš Italijos, su kuria kartu siekėme daktaro laipsnio "La Sapienza" universitete Romoje. Puikų įspūdį paliko ir kiti kolegos – Danielis Milnesas iš Didžiosios Britanijos, italė Elisabeth Del Prete ir kaunietė Neringa Stoškutė. Darbas su šiais žmonėmis nuo pat pradžių buvo malonus, produktyvus ir lygiavertis. Bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių profesionalų iš tikrųjų labai praturtina.

– Koks Kaunas jums pasirodė, kai lankėtės čia per pirmąjį 12-osios Kauno bienalės kuratorių susitikimą 2018 m. rudenį? Ką iki tol žinojote apie miestą?

– Šiek tiek gėda pripažinti, tačiau prieš tai nieko nežinojau apie Kauną, niekada nebuvau apsilankiusi nė vienoje Baltijos šalyje. Vis dėlto, keliaudama į Lietuvą pažvelgiau pro lėktuvo langą ir susižavėjau didžiuliais miškais bei ežerais. Norėčiau kada nors juos aplankyti, kadangi viskas atrodė taip magiška. Kai atvykau į Kauną, su miestu iškart pajutau ryšį. Man patiko, kad jis nėra vienas iš tų beprotiškai didelių miestų, o veikiau jau jaukus ir pažįstamas. Kaunas daugeliu atžvilgiu primena ir mano gimtinę – pasivaikščiojimas miesto gatvėmis grąžino daug prisiminimų. Kai buvau vaikas, Bratislavoje taip pat važinėdavo troleibusai, tačiau jų nebeturime. Sužavėjo ir turtinga, aukšto lygio modernistinė miesto architektūra. Didžiausią įspūdį paliko Centrinio pašto pastatas, kuriame 2015 m. vyko 10-oji Kauno bienalė. Nustebino ir tai, kad Kaunas turi vis dar veikiančią mečetę, nepaisant to, kad miesto musulmonų bendruomenė labai maža. Mėgstu grybauti, tad apsidžiaugiau išvydusi, kad rugsėjį miesto parkuose dygsta daugybė valgomų grybų. Kitais metais norėčiau grįžti į Lietuvą paatostogauti, aplankyti jūsų šalies pajūrį. Jis atrodo labai patrauklus – puiki alternatyva perpildytam Viduržemio jūros regionui, kur paprastai keliauju vasarą.

Kai atvykau į Kauną, su miestu iškart pajutau ryšį. Man patiko, kad jis nėra vienas iš tų beprotiškai didelių miestų, o veikiau jau jaukus ir pažįstamas.

– Šių metų Kauno bienalė įdomi tuo, kad ją kuruoja net keli kuratoriai iš skirtingų šalių. Toks darbas turbūt ne tik kupinas praturtinančių patirčių, bet ir kelia daugybę iššūkių?

– Man tai – pirmas kartas kuruojant renginį su grupe, kadangi įprastai dirbu viena arba su porininku. Visi esame skirtingi ne tik savo veikla, bet ir tuo, kad kilome iš įvairių kontekstų. Pavyzdžiui, Neringa gyvena Kaune, ji taip pat dirba bienalės projektų koordinatore, tad yra tarsi tarpininkė tarp kitų kuratorių ir miesto. O štai Elisabeth su Danieliu dirba didesnėms institucijoms didžiuosiuose miestuose – Londone, Berlyne. Alessandra yra dailės istorijos dėstytoja Neapolio vaizduojamojo meno akademijoje, taip pat kuruoja ne pelno meno platformas. O aš – nepriklausoma ne pelno organizacijų kuratorė ir vyriausioji meno žurnalo redaktorė, gyvenanti nedideliame Bratislavos mieste. Visos šios skirtingo darbo patirtys sukuria daugiasluoksnę kombinaciją. Tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas nesibaigs su Kauno bienale – kartu dirbsime ir ateityje. Komunikacija tarp kuratorių yra be galo gyva – kasdien susirašinėjame per socialinius tinklus, bendraujame skaipu. Tiesa, toks bendravimas šiek tiek sudėtingas, nes sunku suderinti laiką, kuris tiktų visiems. Juk turime ir kitus darbus, taip pat gyvename trijose skirtingose laiko zonose.

– Kuruojate keturis unikalius bienalės menininkus. Galbūt galėtumėte juos trumpai pristatyti?

– Karolis Pichleris yra slovakų menininkas, dirbantis dalyvaujamojo meno lauke. Kurdamas jis naudoja bendradarbiavimo strategijas, į veiksmą įtraukia žiūrovus. Šių metų Kauno bienalėje jis pristato projektą "Times-Squares". Geležinkelio stotyje kviesime žmones į tris erdves, susijusias su laiko suvokimu: praeitimi, dabartimi, ateitimi. Pagrindinė stoties erdvė bus skirta dabarčiai, čia lankytojai galės paskambinti pačiam svarbiausiam žmogui gyvenime, tačiau tam turės tik minutę. Kitame, ateities kambaryje, lankytojai turės galimybę susitikti su profesionalia būrėja, išsiburti Taro kortomis. Trečiojoje erdvėje praeiviai bus pakviesti ant sienos nupiešti savo praeitį, naudodamiesi pateiktais trafaretais. Italas Alberto Garutti, su kuriuo susipažinau rezidencijos Milane metu, taip pat kuria labai įdomų projektą. Jo suprojektuotos akmeninės plokštelės su dvikalbiu tekstu bus instaliuotos įvairiose Kauno erdvėse. Ant jų išgraviruota: "Kiekvienas žingsnis mano gyvenime atvedė mane čia, dabar." Šis darbas skirtas visiems praeiviams, taip pat atvažiuojantiems ir išvažiuojantiems keliautojams. Kūrinys tarsi talpins visas keliones tų, kurie sustoję prie plokštelės perskaitys tekstą ir apmąstys šiuos žodžius. Projektas iki šiol jau buvo pristatytas įvairiose Europos miestų viešosiose erdvėse – aikštėse, traukinių stotyse, oro uostuose. Viena plokštelė, instaliuota Kauno geležinkelio stotyje, liks ten visam laikui.

Trečiasis menininkas, kurį kuruoju, – Balintas Szombathy, priklauso mažai vengrų bendruomenei Serbijoje. Ši dvilypė jo tapatybė lėmė tai, kad menininkas visą gyvenimą tarsi klajoja tarp skirtingų politinių ir sociokultūrinių realybių. B.Szombathy meninė strategija provokatyvi – kritikuojanti ir dekonstruojanti kultūrinius, tautinius kanonus ir kasdienybės elementus. B.Szombathy Kauno bienalėje pristatys vaizdo kūrinį, kuriame svarbūs pasipriešinimo simboliai – kai tik traukinys, kuriuo jis keliauja, privažiuoja Serbijos–Vengrijos pasienį, menininkas išeina į tualetą. Traukiniui pajudėjus jis paspaudžia vandens nuleidimo mygtuką.

O štai su menininke iš Rygos Ieva Epnere kartu gyvenome rezidencijos Niujorke metu. Ji daugiausia dirba vaizdo filmų, fotografijos ir tekstilės srityse. I.Epnere meninių refleksijų išeities taškas yra asmeninės ir intymios istorijos. Menininkė kuria identiteto, tradicijų ir ritualų temomis, dažnai savo darbais šiandienos realybėje analizuoja nutolusią sovietinę istoriją. Bienalėje ji pristatys vaizdo kūrinį "Potom". Išvertus iš rusų kalbos, tai reiškia "vėliau". Šis projektas liečia sovietų okupacijos Latvijoje temą, sujungdamas praeitį ir šiandieną. Pagrindinis vaizdo filmo veikėjas – buvęs sovietinės armijos karys, it vaiduoklis toliau tęsiantis savo asketiškus ritualus apleistame karininkų name Liepojoje, tarsi niekas nebūtų pasikeitę po SSRS iširimo. Šis vaizdo kūrinys – žinutė latvių ir kitų postkomunistinių valstybių visuomenėms. Nors viskas nurimo, šalys vėl gali atsidurti pavojuje.

Prieštaraujančiomis meninėmis praktikomis aš tikiuosi praplėsti meno horizontus ir jo suvokimą.

Be galo įdomus ir žymaus tarptautinio menininko Christiano Jankowskio projektas. Su juo taip pat susipažinau rezidencijos metu – šįkart Romoje. Iš pradžių bienalei jis pristatė kitą idėją, deja, nebuvo įmanoma jos realizuoti. Pasakėme jam: "Norėtume jūsų paprašyti sugalvoti kitą idėją." Tad darbas susidarys iš trijų reklaminių stendų, du iš jų įsikurs greitkelyje Vilnius–Kaunas. Ant jų bus užrašytas būtent šis sakinys. Tokiu būdu menininkas kviečia bienalės publiką patirti šią transformuojančią besikeičiančių idėjų kelionę. Trečiasis stendas, kuriame puikuosis vieno iš greitkelio stendų nuotrauka, bus instaliuotas Kaune. Turiu pasakyti, kad tai mėgstamiausias mano šių metų Kauno bienalės projektas. Ypač dėl to, kad jis labai sumanus ir sudėtingas – siūlantis daug sluoksnių, kurių vienas yra paties menininko šios nepatogios situacijos suvokimas. Jis atsisako pirmosios idėjos itin žaismingu ir sumaniu, bet kartu ironišku būdu.

– Ką galite pasakyti apie kitus bienalės meno projektus – kurios temos jums artimiausios?

– Man be galo artimas "Druzhba" projektas, sukurtas Gedimino ir Nomedos Urbonų. Darbo tema yra "Draugystės" naftotiekis – komplikuotų politinių derybų subjektas, labai aktualus ir mano šalyje, Slovakijoje, kadangi esame tranzitinė šalis, naftotiekio klientai. Kelionės, perėjimo ir koridoriaus idėjomis paremtas darbas analizuoja sąlygas, kurios atsiranda iš netolimos praeities likučių. Kaip anksčiau minėjau, pati kuravau projektą, liečiantį vaikų saviorganizaciją viešosiose erdvėse, tad mane sužavėjo ir tarptautinės menininkės Celine's Condorelli darbas "Kokybinės visuomenės modeliai", keliantis klausimą, kaip žaidimas gali atlikti pilietinę funkciją. Įspūdį paliko ir Roberto Narkaus projektas. Žaviuosi jo požiūriu į liūdną ir slogią Kauno senųjų kapinių istoriją. Parku paverstose kapinėse jis nori įkurti pavėsinę, kuri bienalės metu pasitarnautų kaip skirtingų bendruomenių sąveikos vieta. Išskirčiau ir kubiečio Andriano Meliso darbą. Jo projektas įkvėptas socioekonominės Kubos situacijos – motyvacijos ir produktyvumo stokos šioje šalyje.

– 2012 m. įkūrėte ne pelno iniciatyvą "Pilot", skirtą šiuolaikiniam vizualiajam menui pristatyti. Iniciatyva siūlo menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo platformą, suburdama antropologus, fizikus, biologus, sociologus kartu su meno kūrėjais. Kokią matote mokslo įtaką šiandienos menui?

– Iniciatyva "Pilot" apima įvairias temas ir jų sluoksnius. Viena iš jų yra projektai, susiję su mokslu. Šie projektai kaip savo metaforas naudoja neįprastus objektus. Pavyzdžiui, organizavome menininkės Luanos Perilli parodą. Joje eksponuojami objektai buvo okupuoti gyvų skruzdžių. Šių vabzdžių gyvenimo būdas atspindi kolaboravimo, dalijimosi, empatijos, bendrumo konceptus. Kuriant jį bendradarbiavome su specialistu, dirbančiu su skruzdėmis. Išskirčiau ir dar vieną įdomų projektą – menininko Jorge'o Perio, kuris eksperimentuoja su elektrolize, druskos kristalizacija ir jūros biologija. Menininkas tiria druskingumo savybes, įvairius dumblius ir organizmus, galinčius gyventi be deguonies. Naudodamas rūgštį, mineralus ir metalo oksidus kaip elektrolizės rezultatus, taip pat biologinius jūrinio planktono (Artemia salina) procesus, menininkas maitina nudžiūvusias augalų ir medžių šaknis, siekdamas jas atgaivinti. Rengdami šį projektą konsultavomės su biologijos ir ekologijos specialistais.

Man patinka tikrinti meno ribas – neretai mano kuruojami projektai iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip menas. Tipiniams socialiniams ir kultūriniams modeliams prieštaraujančiomis meninėmis praktikomis aš tikiuosi praplėsti meno horizontus ir jo suvokimą. Kiekviename projekte stengiuosi išmokti ko nors naujo, manau, kad mūsų publikai tokie netradiciniai projektai taip pat yra be galo įdomūs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Realybė

Realybė portretas
Žiauriai pigiai infantiliškai skamba šios idėjos. Na gal kaip geležinkelio stočiai tai....
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių