Koronakrizė pakeis kultūrą: menas įsitvirtins virtualioje erdvėje

  • Teksto dydis:

Kūrybingų menininkų COVID-19 nesustabdys. Nepaisant visuotinio karantino ir užvertų sienų jie ras būdų, kaip bendrauti tarpusavyje ir pasiekti auditoriją. Tuo įsitikinusi Neringa Stoškutė, keturmečio "Kūrybiškos Europos 2017-2020" platformų projekto "Stebuklingi kilimai" ("Magic Carpets") ir jam vadovaujančios VšĮ "Kauno bienalė" vadovė.

Lietuvos kultūros tarybos remiamas projektas "Stebuklingi kilimai" jungia penkiolikos tarptautinių organizacijų tinklą penkiolikoje Europos valstybių. Kultūrinius mainus, menininkų mobilumą, vietos bendruomenių įsitraukimą ir tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinantis projektas pasaulinės pandemijos akivaizdoje ieško naujų – kūrybiškų – kelių savo tikslams įgyvendinti.

Su kokiais iššūkiais susiduria ES ir kandidačių šalių kultūros laukas? Kokios šiuolaikinio meno tendencijos? Apie tai – pokalbis su N.Stoškute.

– "Stebuklingų kilimų" platforma padeda kylantiems menininkams įgyvendinti projektus svečiose šalyse. Papasakokite, kiek sėkmingų projektų įvyko per pastaruosius porą metų, kiek menininkų, jaunųjų kuratorių ir vietos bendruomenių įsitraukė į "Stebuklingų kilimų" veiklas?

– Per dvejus projekto metus kartu su projekte dalyvaujančiais partneriais pasiekėme tikrai įspūdingų rezultatų – iš viso įgyvendinome 38 menines rezidencijas, į jas įtraukdami 49 kviestinius užsienio menininkus, apie 170 vietos menininkų, aktyvistų ir ekspertų bei 40 skirtingų vietos bendruomenių.

Nuo "Stebuklingų kilimų" projekto pradžios jame dalyvauja penkiolika jaunųjų kuratorių, o plečiantis projekto geografijai ir veikloms prisijungė dar septyni jaunieji talentai. Be galo džiaugiamės, kad projektas suteikia galimybę jauniems talentams – kuratoriams ir menininkams – dirbti kartu ir užmegzti glaudžius ryšius, kurie sukuria ateities bendradarbiavimo galimybes. Siekiame kurti ir puoselėti tarptautinį jaunųjų kūrėjų tinklą, kurie suvokia meną kaip socialiai atsakingą priemonę, skatinančią kultūros prieinamumą ir aktyvizmą.

– Kiek projektų buvo numatyta šiems metams ir konkrečiai šiam laikotarpiui? Kiek šiuo metu yra neįvykusių planuotų menininkų kelionių ir rezidencijų?

– Šiais metais iš viso yra numatyta apie šešiolika skirtingų meninių rezidencijų. Šiuo laikotarpiu turėjo vykti pirmieji užsienio menininkų vizitai į projekte dalyvaujančių partnerių šalis. Metų pradžioje, prieš paskelbiant karantiną ir uždarant Europos valstybių sienas, spėjome pasidžiaugti įvykusiais keliais tiriamaisiais vizitais. Menininkas iš Italijos praleido keletą dienų Insbruke, Austrijoje, viešėdamas pas projekto partnerius "Openspace.Innsbruck". Menininkė iš Portugalijos apsilankė pas partnerius "EVA International – Ireland‘s Biennial" Limerike, Airijoje, ir menininkas iš Austrijos buvo nuvykęs pas partnerius "Trempolino" į Nanto miestą Prancūzijoje.

Kartu su partneriais ZK/U Berlyne, Vokietijoje, užfiksavome rekordą – trumpiausią įvykusią kelių dienų trukmės rezidenciją viso "Stebuklingų kilimų" projekto metu ir ZK/U institucijos istorijoje. Menininkė iš Portugalijos atvyko į Berlyną ir po kelių dienų jau ieškojo bilietų namo dėl paskelbtos ekstremalios situacijos ir ketinimo artimiausiu metu uždaryti Europos valstybių sienas.

Per ateinančius kelis mėnesius – balandį ir gegužę – daugumoje partnerių šalių turėtų prasidėti meninės rezidencijos. Užsienio menininkai turėjo skristi pas partnerius, susipažinti su vietos menininkais ir bendruomenės nariais, pradėti vystyti kūrybinius projektus. Žinoma, šios kelionės neįvyks, tačiau kartu su "Stebuklingų kilimų" projekto partneriais planuojame, kad šiuo laikotarpiu projekto veiklos gali persikelti į virtualiąją erdvę ir nemažai kūrybinių projektų startuos nuotoliniu būdu.

Kartu su partneriais ieškome būdų, kaip įgyvendinti užsibrėžtus šių metų tikslus, kviečiame įsitraukti vietos menininkus ir bendruomenes nuotoliniu būdu, palaikome, jungiamės ir inicijuojame įvairias virtualias iniciatyvas ir kūrybines veiklas nuotoliniu būdu.

Ne rezultatuose slypi sėkmė, o pačiame procese ir kiekviena rezidencija yra sėkminga savaip. Sėkmę mes matuojame ne kiekybiniais, o kokybiniais rodikliais.

– Bendraujate su projekto partneriais kitose Europos valstybėse. Kokias nuotaikas jaučiate? Ar kultūros sektorius pateko į panašią sudėtingą ir neužtikrintą situaciją, kokia jaučiama čia, Lietuvoje?

– Visoje Europoje situacija yra labai panaši. Kovą paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną, apribojus gyventojų judėjimą, dauguma kultūros sektoriaus veiklų stabtelėjo, tačiau panikai niekas nepasidavė ir, praėjus keletui savaičių, kol kas jaučiu optimistišką ir pozityvų nusiteikimą. Visi supranta situacijos rimtumą ir daugumoje Europos valstybių dedamos visos pastangos, kad viruso sukelti padariniai turėtų kuo mažesnį poveikį kultūros sričiai ir joje dirbantiems asmenims.

Visi suvokiame dabartinės situacijos sudėtingumą ir keliamus iššūkius kultūros sektoriui ir jo vartotojams. Tačiau esame kūrybiški ir, manau,  susidariusiai situacijai rasime įvairių sprendimo būdų – tinkamas nuotolines priemones ir kanalus savo auditorijai pasiekti, pasiūlyti kultūrinį turinį ir veiklas prieinamas namuose.

– Galbūt žinote pavyzdžių, kaip, norėdami prisitaikyti prie esamos situacijos, kuratoriai su menininkais imasi inovatyvių idėjų ir nenutraukia veiklos?

– Esu ne kartą kalbėjusi ir raginusi visas "Stebuklingų kilimų" projekte dalyvaujančias partnerių organizacijas ir kuratorius palaikyti glaudžius tarpusavio ryšius. Pirmiausia turime užtikrinti, kad projekte dalyvaujančios organizacijos, kuratoriai ir menininkai toliau plėtotų kūrybines idėjas įvairiems projektams. Iki paskelbiant ekstremalią situaciją, menininkai turėjo vykti į partnerių šalis ir dirbti kartu su vietos menininkais kuriant naujus meno kūrinius viešose erdvėse. Kadangi šiuo metu negalime to padaryti, prašome partnerių ieškoti įvairių nuotolinio bendravimo ir bendradarbiavimo būdų.

Pavyzdžiui, partnerių organizacija iš Folkstono, Jungtinės Karalystės, planuoja su menininke iš Airijos pradėti atvirukų mainų projektą, kad menininkė geriau susipažintų su vietos istorija ir kontekstu. Partnerių organizacija "Latitudo" iš Romos, Italijos, siekia įtraukti kuo daugiau vietos menininkų, kurie padėtų įgarsinti vaikišką pasakų knygą, kurios idėja yra paremtas jų projektas, ir taip pasidalytų informacija apie projektą bei "Stebuklingų kilimų" platformą socialiniuose tinkluose.

Minėta partnerių organizacija "Openspace.Innsbruck" planuoja dalį projekto, kuris yra susijęs su knyga apie 55 įsivaizduojamus miestus, perkelti į virtualiąją erdvę. Tad galiu drąsiai teigti, kad "Stebuklingi kilimai" toliau skraido po Europą, tik šiuo metu mūsų maršrutas yra virtualus.

– Vienas iš "Stebuklingų kilimų" tikslų – per meną spręsti tam tikras vietos bendruomenės problemas. Gal galite pasidalyti keliais sėkmingais pavyzdžiais, kai atvykęs menininkas turėjo įtakos bendruomenei ar jos nariams.

– Vienas iš pagrindinių "Stebuklingų kilimų" projekto tikslų yra ne spręsti vietos bendruomenių problemas, bet stengtis pažiūrėti į tas problemas per kitą (meno) prizmę, galbūt taip atrandant joms tinkamą sprendimo būdą. Man atrodo, kad ne rezultatuose slypi sėkmė, o pačiame procese ir kiekviena rezidencija yra sėkminga savaip. Sėkmę mes matuojame ne kiekybiniais, o kokybiniais rodikliais. Kartais menininkui, atvykusiam iš užsienio, būna sunku rasti artimą ryšį su vietos bendruomene, tad didesnis poveikis yra jaučiamas vietos menininkams, nes kūrėjai tarpusavyje lengviau randa bendrą kalbą. Tačiau daugeliu atveju galiu pasakyti, kad vietos bendruomenės labai šiltai ir atviromis širdimis priima atvykusius menininkus. Nors jie ir kalba skirtingomis kalbomis, tačiau meno kalba yra vienijanti ir visiems suprantama.

Dvyliktosios Kauno bienalės metu man teko vesti ekskursiją buvusiems Šančių fabrikų darbuotojams – bendruomenei, su kuria dirbo "Stebuklingų kilimų" projekte dalyvavusi menininkė iš Serbijos Sonja Jo. Kai parodoje priėjome prie Sonjos kūrinio, kuris buvo paremtas bendruomenės pasakojimais apie virsmą, kai Lietuva tapo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, jie man iš karto pasakė, kad viską supranta ir nereikia nieko pasakoti: "Juk čia mūsų istorija! Lietuva kyla iš Sovietų Sąjungos griuvėsių į naują rytojų." Tą akimirką aš supratau, kad šitas projektas didžiausią poveikį turi ne mums, kultūros atstovams: kuratoriams, menininkams, meno ir kultūros organizacijoms, o vietos bendruomenėms, kurios naujomis akimis pamato, ką menas gali padaryti, kokias istorijas gali papasakoti, ir svarbiausia, kad tos istorijos yra jų istorijos.

– Šiuolaikinis meno pasaulis pagrįstas mobilumu – menininkams ir jų projektams nebelieka valstybių sienų, jie keliauja ir dirba skirtingose šalyse, meno kūriniai pristatomi tarptautiniu mastu. Stebite dabartinę situaciją. Kaip manote, kaip šios krizės akivaizdoje keisis tarptautinė meno sfera?

– Manau, kad, esant dabartinei situacijai, mes visi suvokiame, kad ne kelionės ir keliavimas, o artimas ir glaudus ryšys tarp žmonių yra svarbiausia. Mano nuomone, galvoti, kad grįšime į tą padėtį, kurioje buvome prieš dabartinę situaciją, yra naivu. Tikėtina, kad ateityje daug kas keisis, taip pat ir kultūros bei meno veikimo modeliai, jų vartojimo įpročiai.

Dauguma kultūros sektoriaus veiklų stabtelėjo, tačiau panikai niekas nepasidavė ir, praėjus keletui savaičių, kol kas jaučiu optimistišką ir pozityvų nusiteikimą.

Labai sunku nuspėti, kaip atrodys ateitis, bet, manau, kad daugiau orientuosimės į mus supančią aplinką, daugiau dėmesio skirsime vietos kultūros ir meno lauko problemoms spręsti, pradėsime dirbti lokaliau, daugiau orientuotis į vietos auditorijas, galbūt atsiras didesnis sąmoningumas, kai galvosime apie tarptautinius partnerius ir projektus. Matau, kad šiuo laikotarpiu ypač suklestėjo kultūrinė ir meno pasiūla virtualiojoje erdvėje. Kultūros ir meno organizacijos ieško įvairių būdų, kaip savo turinį pristatyti nuotoliniu būdu. Manau, kad ši tendencija išliks aktuali ir netolimoje ateityje.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad, patekę į karantino sąlygas, pamatėme, kiek daug reiškia kultūra plačiąja prasme: knygos, filmai, muzika žmonėms padeda išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kaip keitėsi jūsų pačios kultūros vartojimo įpročiai?

–  Prisipažinsiu, kad šis laikotarpis man yra ypač sunkus. Sėdėti namuose ir niekur neiti – tikras iššūkis! Aš esu labai komunikabili ir gana ekstravertiška asmenybė, tad bendravimas su skirtingais žmonėmis man suteikia energijos ir idėjų. Šiuo laikotarpiu labai pasigendu muziejaus lankymo, teatro ir kino salių, o labiausiai – betarpiško bendravimo su kolegomis, partneriais, kūrėjais. Tačiau, esant šiai situacijai, gelbsti įvairios nuotolinės ir virtualios priemonės. Nors "Stebuklingų kilimų" ir kitų "Kauno bienalės" vykdomų projektų darbai nesustoja, daugiausia savo laisvo laiko šiuo metu skiriu knygoms.

Sutinku su teiginiu, kad kultūros reikšmė yra be galo svarbi. Kultūra suteikia pagrindą mūsų gyvenimui. Aš manau, kad kultūra – ne tik knygos, filmai, muzika, tačiau ir tai, ką ji ugdo: kūrybiškumas, dvasingumas ir atvirumas. Juk mes kultūrą "vartojame" ne tam, kad padėtų išgyventi sunkų laikotarpį, o kad mus pripildytų, suteiktų naujų žinių, parodytų kitų pasaulio matymo būdų, įkvėptų tobulėti ir judėti toliau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Arturas

Arturas portretas
Dar padarykite VIRTUALIA ir prekyba alkoholiu karantino metu! Nes pas "ikalusius" galvose net minties neliks apie karantino laikymasi!

...,apZVELGES SPAUDA paTEIKIAU KAS SVARBIAUSIA...,

...,apZVELGES SPAUDA paTEIKIAU KAS SVARBIAUSIA..., portretas
kas MAZIAU SVARBU paLIKAU maziau TALENTINGIEMS ar isvis neTURINTIEMS TALENTO... TASKAS

Nuomonė

Nuomonė portretas
Gaila. Nesąmonė. Virtualus menas lygus virtualiam bučiniui....
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių