Pokalbis apie svajonių svarbą mūsų gyvenime, klajones jų siekiant ir klausimus, kuriuos kiekvienas tyliai užduodame sau kiekvienąkart nepasisekus.

– Spektaklyje "Klasikinis grožis" kalbate apie svajonę tapti klasikinio baleto solistu. Ar tai autobiografinis pasirodymas? Kaip gimė spektaklio idėja ir koks buvo jos kelias į sceną?

– Taip, tai autobiografinis pasirodymas. 2015 m. baigiau Nacionalinę Suomijos baleto mokyklą. Iškart po to kelerius metus kaip nepriklausomas šokėjas dirbau skirtinguose klasikinio baleto projektuose. Vis dėlto ilgainiui klasikinį baletą iškeičiau į šiuolaikinį šokį ir pabandžiau užmiršti savo praeitį. Klasikinio baleto išsilavinimas ir meninė patirtis lėmė stiprų psichologinį ir fizinį prisirišimą, kaip turėčiau judėti ir pateikti savo šokį žiūrovams. Pamiršti viską, ką buvau išmokęs, nebuvo lengva. Tam, kad galėčiau į šokį pažvelgti iš kitokios perspektyvos, prireikė nemažai laiko.

Visuomet patiko klasikinio baleto pamokos, tačiau dar besimokydamas mokykloje, nemėgau jo atlikti. Daugelį metų bandžiau suprasti kodėl. Galiausiai supratau, kad klasikinio baleto atlikimas malonumo man neteikė, nes labai dažnai vyrams kuriama choreografija skirta moterims šokėjoms palaikyti. Negana to, reikia atlikti daug sudėtingų piruetų ir didelių šuolių. Nemokant tam tikrų triukų atlikti ypač gerai, tapti klasikinio baleto solistu neįmanoma. Pradėjau svarstyti, kad galbūt man labiau tiktų moteriškos partijos, kur choreografija paremta plastika ir šokiu, o ne sudėtingų triukų atlikimu. O galbūt galėčiau sukurti tiek vyrams, tiek moterims tinkamą choreografiją, pagal kurią šokdamas nebeturėčiau galvoti apie tai, ar teisingai judu, atlikti tik tuos judesius, kuriuos sugebu ir kurie man patinka? Kitaip tariant, norėjau būti nuoširdus ir kurti man tinkamą ir manęs nevaržančią choreografiją.

Svajonei išsipildžius, tenka stabtelėti ir savęs paklausti: o kas dabar? Ar vis dar norime keliauti šiuo keliu?

Pradėjęs save, kaip šokėją, formuoti šiuolaikinio šokio srityje, ilgai ieškojau skirtingų judesio išraiškų, kad galėčiau dirbti su bet kuriuo šokio stiliumi. Sugrįžti prie klasikinio baleto ir pamėginti jį pateikti šiuolaikiškiau nebuvo lengva, teko nuslopinti iš praeities likusį įsitikinimą, kad klasikinio baleto nederėtų atlikinėti moderniai. Juk dažnai šiuolaikiškame kontekste atliekamas baletas pristatomas kaip parodija. Žinoma, komedijos elementų yra ir "Klasikiniame grožyje", tačiau aš ieškojau būdų juokingai pateikti situaciją, kurioje atsiduria spektaklio herojus, o ne šokio judesius.

Sceniniam vaizdui įtakos turėjo ir finansinės galimybės. Būdamas nepriklausomu choreografu ir atlikdamas solo pasirodymus, negaliu pasidžiaugti dideliu finansavimu, todėl ir gauti didelę sceną, kostiumus, šokėjus ar orkestrą labai sunku. Išeities, kaip įgyvendinti savo menines užmačias teko ieškoti kitais būdais, todėl turėjau gerai apsvarstyti, kurių klasikinio baleto elementų man tikrai reikia ir kaip galiu juos pateikti atsižvelgiant į turimas galimybes.

– Spektaklyje apsvarstote svajonių svarbą kiekvieno iš mūsų gyvenime, apie svajones kalbate ne tik iš asmeninės perspektyvos. Kokia pagrindinė spektaklyje užkoduota žinutė?

– Mano spektaklio tikslas – parodyti publikai, kaip vienas žmogus stengiasi įgyvendinti savo svajonę. Žiūrovai ir savanoriai jam padeda svajonę paversti realybe, be jų tai nebūtų įmanoma. Tačiau spektaklyje pristatoma svajonė – tik pavyzdys. Vietoj jos galėtume kalbėti apie bet kurią kitą, kito žmogaus svajonę. Juk kartais verta įgyvendinti net ir pačias naiviausias svajones.

"Klasikinis grožis" – pasakojimas apie mano jaunystės svajonę, dėl kurios kadaise sunkiai dirbau, tačiau mano nueitas kelias ir keliami klausimai gali būti labai artimi bei suprantami daugeliui. Kartais kiti mums įteigia, kad mūsų svajonėms nelemta išsipildyti. Tada ir mes patys neretai prarandame viltį bei tikėjimą jų realumu. Tačiau niekada nesiliaujame mėginę jas įgyvendinti. Kartais stengiamės taip labai, kad mūsų pastangos pradeda svyruoti ties pamišimo riba. Tuomet pradedame savęs klausinėti, ar toks atsidavimas savo svajonei daro mus laimingus. Galbūt jau laikas naujai svajonei? Kartais tenka žengti žingsnį nauju keliu ir atsisakyti savo svajonės tam, kad galėtume objektyviai permąstyti, ko išmokome ankstesniame kelyje. Galbūt ilgainiui pasikeitė ir pati svajonė? Ar ji vis dar mums aktuali? Ar vis dar norime jos siekti? Galiausiai, svajonei išsipildžius, tenka stabtelėti ir savęs paklausti: o kas dabar? Ar vis dar norime keliauti šiuo keliu? Ar mums reikia dar giliau pasinerti į šią svajonę, ar vis dėlto, mums jau gana?

– "Klasikiniame grožyje" tarpusavyje jungiasi groteskiški ir žaismingi elementai. Kokia po tuo slypinti mintis?

– Jau daugelį metų domiuosi skirtingų meninių formų jungimu ir pateikimu. Manau, kad publikai ne visada reikia rodyti tai, ko ji tikisi ar nori matyti. Suprantu tai kaip savotišką edukaciją, kuri leidžia mums plėsti savo suvokimo ribas, tapti liberalesniems ir atviresniems naujoms patirtims. Man, kaip menininkui, tai galimybė atvirai kalbėti man rūpimomis temomis.

Manau, kad kartais vienas žodis gali būti stipresnis už visą sakinį. Jei tas vienas žodis turi ne tik aiškią žinutę, bet ir vietos interpretacijai, jis suteikia žiūrovui galimybę individualiai apsvarstyti pasirodymą ir už jo slypinčią mintį.

"Klasikiniame grožyje" elgiuosi dvejopai. Pirmoji spektaklio scena žiūrovams gali pasirodyti per ilga, bet būtent ji jiems suteiks galimybę individualiai apmąstyti tai, ką išvys scenoje. Vėliau pristatau dalykus, kuriuos žiūrovai tikisi pamatyti, – kaip sunkaus darbo vedamas pasiekiu sėkmę. Tačiau parodysiu tik tiek, kiek reikia, kad nedingtų intriga.

– Kodėl svajonės jums tokios svarbios? Ar laikote save nuolatiniu svajotoju?

– Svajonės man suteikia energijos gyventi ir ieškoti naujų patirčių. Tačiau stengiuosi būti nuoširdus sau ir suprantu, kad ne visi norai pildosi. Svarbu nepamiršti, kad visada galima susikurti naujų svajonių.

Kas: T.Törmä spektaklis "Klasikinis grožis".

Kur: Kauno kameriniame teatre.

Kada: Gegužės 16 d. 18 val.