Viešbučio legenda

Istorijas apie architektūrą, bohemišką viešbučio gyvenimą ir virtualųjį pasaulį festivalis pasakos kinui neįprastose, net ir pačių kauniečių galbūt dar neatrastose erdvėse. Tam, kad filmo ir pastato gyvavimo patirtys dar labiau susilietų, prieš seansus žiūrovai leisis į pasivaikščiojimą kartu su „Ekskurso“ komanda.

Spalio 9 d. specialiąsias peržiūras pradės filmas „Chelsea viešbučio sapnai“ (rež. Maya Duverdier, Amélie van Elmbt), jį žiūrovai išvys viešbutyje.

Viešbutis „Lietuva“ (dabar „Metropolis“) buvo pastatytas 1925 m. – Užsienio reikalų ministerija įsigijo šį kompleksą, norėdama reprezentuoti Lietuvą užsienio svečiams. Simetriškame fasade galima matyti neobaroko idėjų, jungiamų su tautinių formų paieška, o patekę į vidų per sukamas duris, lankytojai ras išlikusias autentiško interjero dalis – medžio raižiniais papuoštas erdves ir net specialius baldus.

Pasivaikščiojimą lydės filmo „Chelsea viešbučio sapnai“ peržiūra. Daugybę metų šio viešbučio sienos teikė prieglobstį Niujorko bohemai. Čia svečiavosi legendiniai menininkai – Patti Smith, Salvadoras Dali, Andy Warholas. Filme išvysime statybininkų brigadą, pasamdytą pastatui renovuoti, ir likusius ekscentriškus rezidentus, protestuojančius prieš permainas. Verslo siekių ir Niujorko bohemos sapnų susidūrimas žymi lemtingą posūkį miesto istorijoje. Tai paskutinės akimirkos, kai, atvėrus pastato duris, dar galima išgirsti chaotiškų istorijų, atskleidžiančių nepaprastą „Chelsea Hotel“ dvasią.

Virtuali realybė pašte

Spalio 14 ir 15 d. festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į Kauno centrinį paštą – čia žiūrovai galės pasinerti į virtualiosios realybės patirtį su režisieriaus Davido Adlerio kūriniu „Po nakties“.

1931 m. pastatyti Kauno centrinio pašto rūmai – vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos moderniosios architektūros objektų. „Ekskurso“ komanda žada, kad žiūrovai galės užlipti beveik visais šio tarpukario laikų „dangorėžio“ laipteliais iki penkto aukšto.

Kadras iš filmo „Po nakties“.

Nuostabius miesto centro ir Aleksoto šlaitų vaizdus vėliau keis kinematografinė patirtis – žiūrovai nusikels į 1943-uosius ir atsidurs valtyje kartu su Jozefu. Nakties gūdumoje jūs kartu būsite priversti bėgti nuo karo iš okupuotos Danijos į saugią Švediją.

Ištrūkus į bekraštį vandenyno horizontą, peizažą užpildo Jozefo atmintyje iškylantys miesto, žmonių vaizdiniai ir fragmentuotos mintys. Neišvengiamai artinantis rytui, Jozefas apmąsto pabėgimo traumą, kai, palikęs mirtiną pavojų, galiausiai jautiesi kaltas, kad išgyvenai. Nepamirštama virtualiosios realybės patirtis ir tikri danų karo bėglio prisiminimai.

Istorijas apie architektūrą, bohemišką viešbučio gyvenimą ir virtualųjį pasaulį festivalis pasakos kinui neįprastose, net ir pačių kauniečių galbūt dar neatrastose erdvėse.

Kaip apsaugoti pastatus?

Spalio 16 d. filmų peržiūros persikels į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademiją. Čia bus galima išvysti filmą „Begalybė pagal Florianą“ (rež. Oleksiy Radynski) – apie vizionierių, modernizmo architektą, tapytoją, poetą, fleitininką, vadinamą Ukrainos Leonardu da Vinčiu.

Dar gubernijos laikotarpiu pastatyti MRU Viešojo saugumo akademijos rūmai lemiamą vaidmenį suvaidino tarpukariu – čia 1919 m. iš okupuoto Vilniaus persikraustė besikuriančios Lietuvos valstybės institucijos ir prisiekė pirmasis prezidentas Antanas Smetona. Nors pastato negalima laikyti tiesioginiu Kauno modernizmo architektūros palikimu, jo reikšmę galima palyginti su kitu carinio laikotarpio palikimu – Prezidento rūmais ar Soboru, kurie yra glaudžiai susiję su Kauno modernizmo plėtra.

Pasak „Ekskurso“ komandos, pažintį su šiuo pastatu lydintis filmas palies Kauno modernizmui ne mažiau aktualią temą, kaip apsaugoti vertingiausius istorinius pastatus, į kuriuos taikosi privatūs investuotojai?

Filmo herojus Florianas Jurjevas 90-ojo gimtadienio išvakarėse sulaukia skambučio – jo projektuotas avangardinis architektūros pastatas, vadinamas Kyjivo NSO, bus paverstas į prekybos centrą. Stebėdami viltingą kovą su kapitalizmu, susipažįstame su įvairiapusiu jo talentu ir tikru genijaus mąstymu: kas nutinka, kai vienetą padaliji iš begalybės?

Socialistinio modernizmo linijos

Spalio 22 d. žiūrovai kviečiami į Žemės ūkio rūmus. Režisierės Barboros Sliepkovos filmą „Linijos“ bus galima išvysti lengvai atpažįstamame, bet mažai lankomame unikaliame Kauno pastate.

Tarpukariu Lietuvoje klestėjo žemės ūkis, tad nenuostabu, kad 1931 m. buvo pastatyti nauji Žemės ūkio rūmai Parodos kalno papėdėje. Sovietinės okupacijos laikais rūmai buvo užimti komunistinių organizacijų ir kieme buvo pristatytas naujas korpusas. Tad viename pastate galima pasakoti didžiąją dalį Lietuvos XX a. istorijos.

Nespalvotas filmas „Linijos“, kurį žiūrovai išvys po ekskursijos, buvo įkvėptas socialistinio modernizmo architektūros linijų. Tokių, kurios virsta gatvių juostomis, senų ir naujų pastatų kontūrais, instrumentų stygomis, elektros laidais, nematomomis gijomis, jungiančiomis skirtingus miesto gyventojus.

Kiekvienas miestas trokšta filmo, kuris įamžintų jį tokį, koks jis buvo, yra ir galbūt bus. Tačiau vien troškimo neužtenka – kino kūrėjui visų pirma reikia rasti raktą į kinematografinį miesto atvaizdą. Režisierei Barborai Sliepkovai raktas į Bratislavą yra linijos. Linijos, kurios virsta gatvių juostomis, senų ir naujų pastatų kontūrais, instrumentų stygomis, elektros laidais, galiausiai nematomomis gijomis, jungiančiomis skirtingus miesto gyventojus: vienišą kompozitorių, veikiau girdintį nei matantį miestą; nesibaigiančią daugiabučio renovaciją kantriai tveriančią moterį; jauną politiką, tikintį šviesiu rytojumi.

Apie gerą gyvenimą biure

Spalio 23 d. architektūros ir filmų gerbėjai rinksis buvusioje automatinėje telefonų stotyje („Laban Industria“ biurų pastate) – čia vyks lietuvių režisierių Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės filmo „Geras gyvenimas“ peržiūra.

1935 m. Kaune iškilo svarbus telekomunikacijų objektas – automatinė telefonų stotis su telegrafu. Tai buvo modernus pastatas su gelžbetonio karkasu, lenktomis laiptinėmis ir sudėtingu patalpų planu. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu numestas sprogmuo sunaikino dalį kiemo korpuso. Tad moderni, solidi pastato išvaizda gali apgauti, kad jis yra naujesnis nei iš tikrųjų.

Kadras iš filmo „Begalybė pagal Florianą“.

Šiandien pastatas nuomojamas įvairioms įmonėms, tad verslumo epicentre žiūrėti filmą „Geras gyvenimas“ – itin simboliška. Ši istorija kviečia žiūrovus susipažinti su unikaliu startuoliu, kurio darbuotojai nuomojasi bendrą gyvenamąjį ir darbo plotą ir savo privačius gyvenimus tvarko taip, lyg šie būtų įmonės dalis. Visus jungia bendras tikslas – siekti maksimalios savirealizacijos sumažinant savo poreikius iki miego kapsulės dydžio. Kas nutinka, kai verslo kalba tampa asmenybės dalimi, o bendruomenė virsta preke?

Grynas oras Kaune ir Páimijuje

Spalio 29 d. specialiąją „Nepatogaus kino“ programą užbaigs Virpi Suutari filmas „Aalto“, pasakojantis apie vieną iš esminių skandinaviško dizaino ir vieną iš didžiausių moderniosios architektūros kūrėjų Alvarą Aalto. Filmo peržiūra neatsitiktinai vyks Lietuvos sporto universiteto centriniuose rūmuose.

Ąžuolyno pašonėje 1934 m. buvo pastatyti naujieji Kūno kultūros rūmai. Ši vieta, pabrėžiant gryno oro svarbą sportuojančiam organizmui, pasirinkta tikslingai: „arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo“. Architekto Vytauto Landsbergio–Žemkalnio pastate buvo siekiama sujungti sveiko kūno idealą su pagarba gamtai, modernizmo architektūros formomis.

A.Aalto yra vienas iš skandinaviško dizaino ir vienas iš didžiausių moderniosios architektūros kūrėjų. Filme atskleidžiama A.Aalto ir jo žmonos, bendražygės Aino, ypatinga meilės istorija, juos jungęs begalinis tikėjimas žmogumi.

Pradėję nuo baldų dizaino, jie kūrybos keliu ėjo milžiniškų architektūrinių projektų link. Poros darbai Masačusetse, Paryžiuje, Venecijoje padarė įtaką visai modernaus meno ir dizaino raidai. Įspūdingi architektūros kūriniai, kurių pamatas – humanistinė vizija.

Simboliška, kad filmo herojaus architekto A.Aalto suprojektuota Páimijo  sanatorija (1933) Suomijoje demonstruoja labai panašias idėjas apie gryno oro svarbą ir modernizmo architektūrą. Rengėjai žada, kad kiekvienam, kas ateis į filmo peržiūrą, turėtų labai greitai paaiškėti, kodėl gretinamas V.Landsbergis–Žemkalnis ir A.Aalto.