Kauno „Jiesios“ porceliano gamykloje keramikų simpoziumai pradėti rengti dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Kas dvejus metus vykstančio renginio dalyviams siūloma bendra tema. Praėjusį kartą menininkai kviesti įsigilinti į tvarumo temą, šiemet – kurti industrinio paveldo tema, permąstant „Jiesios“ porceliano palikimą, jo įtaką miestui.

Šiemet simpoziumas – programos „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ dalis. Tad logiška, kad jį vainikuojančioje dalyje atsispindi ir miesto istorija. Viena parodos dalis skirta Kauno porceliano istorijai, kitoje eksponuojami specialiai sukurtų simpoziume dalyvavusių menininkų darbai.

Tylėjimas – auksas (Karė). / Vilniaus dailės akademijos nuotr.

Parodą lydinti teminė ekspozicija apžvelgia Kauno porceliano istoriją, porceliano įmonės „Jiesia“ masinę produkciją ir mažo tiražo dizaino pavyzdžius, „Idėjos“ simpoziumų metu kurtus darbus, naudojantis gamyklos formomis, Kauno dailės instituto keramikos ir porceliano katedros sukurtus indų, servizų projektus. Parodoje pristatomas trumpas fabriko klestėjimo laikotarpis nuo 1978 m., kai pradėti gaminti pirmieji kaulinio porceliano indai iki 2006 m. fabriko bankroto.

Parodoje pristatomas trumpas fabriko klestėjimo laikotarpis nuo 1978 m., kai pradėti gaminti pirmieji kaulinio porceliano indai iki 2006 m. fabriko bankroto.

Šiųmetis simpoziumas sulaukė ryškių keramikos atstovų: dalyvavo Sabrina Basten iš Vokietijos, lietuviai Jurgita Jasinskaitė ir Liudas Parulskis, Viktoria Maroti iš Vengrijos, Janina Myronova iš Ukrainos, Ming-Miao Ko iš Belgijos, Janis Kupčas iš Latvijos, Monika Patuszynska iš Lenkijos ir Alison Safford iš JAV. Susipažinę su vietos aplinka, kultūriniu kontekstu, menininkai dirbo su reta ir brangia medžiaga – kauliniu porcelianu.

Keramika yra specifinis kūrybos laukas, glaudžiai susijęs su amato tradicija. Dažniausiai iš porceliano kuriantys autoriai turi keramikų išsilavinimą, bet pastaruoju metu keramikos parodose vis dažniau dalyvauja dizaineriai ir tarpdisciplininiai autoriai. 2000-aisiais keramikos studijų nebaigę menininkai buvo retenybė, o šiandien porceliano simpoziume Kaune tokių buvo trys. Tai Lietuvos auditorijai puikiai pažįstamas L.Parulskis, menininkas ir dizaineris, autorius, kurio darbai eksponuoti bene visuose svarbiausiuose Lietuvos parodų salėse – nuo Šiuolaikinio meno centro Vilniuje iki MO muziejaus, o jo sukurtomis 2 eurų vertės monetomis su įspaustu „Ačiū“, tikiu, yra atsiskaitęs dažnas lietuvis.

S.Basten – menininkė, baigusi meno ir dizaino akademiją Nyderlanduose, Enschede. Ji kuria instaliacijas, o po 2021 m. rezidencijos programos „European Ceramic Work Center“ (EKWC), autorė vis daugiau skiria laiko keramikai. A.Safford baigusi studijas skulptūros studijas Alfred New York State College, Niujorke. Ji dažnai dalyvauja grupinėse parodose JAV, o personalines parodas rengia beveik išimtinai tik Europoje.

Simpoziumo metu su S.Basten (S.B.) ir A.Safford (A.S.) kalbėjome apie autorių studijas, Kauną ir besikeičiantį keramikos lauką.

– Sabina, koks kelias jus atvedė į simpoziumą, kas paskatino atvykti ir dirbti su porcelianu? Bet iš pradžių norėčiau paklausti jūsų apie studijas – žinau, kad kad mokėtės išskirtinėje vietoje – AKI?

S.B: Taip baigiau AKI Enschede. Tai toks nedidelis miestelis, ne Amsterdamas ar Berlynas. Mokslus baigę studentai jį stengiasi kuo greičiau palikti. Dėl tos priežasties, kad ir kur nuvažiuočiau pasaulyje, visur sutinku žmonių, kurie baigė AKI arba pažįsta baigusius. Absolventai pasklidę plačiai.

Priežastis, kodėl pasirinkau mokytis AKI, – galima sakyti, yra anekdotas. Su bičiuliais būdama Nyderlanduose, ėjau aplankyti bendrų akademijoje studijavusių pažįstamų. Pirmas pastatas, į kurį užėjome, buvo per tris aukštus besitęsiančiu stikliniu fasadu, atvira erdve viduje, kur galėjai matyti viską nuo pirmo iki paskutinio aukšto. Tik užėjusi į vidų pirmiausia pamačiau prabėgantį šunį, pasklido žolės kvapas, ant trečiame aukšte stovinčio lifto kažką virino, viduje važinėjosi dviračiu... Iš karto įsimylėjau šią vietą ir drugeliai viduje plazdėjo gerą mėnesį. Štai dėl to ir pasirinkau AKI.

Čia baigiau meno bakalaurą, persikėliau į Amsterdamą, kuriame gyvenau apie dvejus metus, vėliau trumpam persikėliau į Berlyną ir septyneriems metams – į Roterdamą. Tad, jei gerai skaičiuoju, Nyderlanduose praleidau dvylika metų. Pastaruosius dvylika metų gyvenu Berlyne.

– Jūsų, Alison, darbus Kaune galėjome matyti prieš dvejus metus, kai simpoziume dalyvavote nuotoliniu būdu.

A.S: Esu baigusi skulptūrą, besimokant atrodė, kad keramika yra gana konservatyvi. Gal tuo metu ji tokia ir buvo. Bet man įdomu naudotis šia medžiaga, dalyvaudama parodose ir keliaudama matau, kad Europos keramika gerokai skiriasi nuo Amerikos. Yra daugybė vietos keramikų, dirbančių vaizduojamojo meno kontekste – tai nuostabu. Dažniausiai dirbu naudodama skirtingas medžiagas, esu juvelyrė. Mane domina naujos technologijos, tokios kaip 3D spausdinimas, kuriu instaliacijas.

Plaukiojantis pasaulis. / Vilniaus dailės akademijos nuotr.

– Šiemet Kaunas yra Europos kultūros sostinė, mieste daug meno. Porceliano simpoziumas yra šių puikių renginių dalis. Kaip jūs atradote simpoziumą?

S.B.: Draugai parodė viešą kvietimą dalyvauti konkurse, aš pasigilinau, kas yra Kaunas, ARTE televizija tuo pat metu rodė siužetą apie Kauną, pašto pastatą, kuriame mes eksponuosime darbus.

– Alison, jūs atradote Kauną dar prieš pandemiją?

A.S.: Taip, taip pat radau kvietimą socialiniuose tinkluose. Mane sudomino porceliano peršviečiamumas, pagalvojau, kad būtų gera proga suderinti šią medžiagą ir vaizdo medžiagą. Tai įgyvendinau praeitame simpoziume, dalyvaudama nuotoliniu būdu. Dirbau kartu su Uršule Baužaite, kūrusia Kaune. Šiemet buvau pakviesta dalyvauti gyvai. Mano proseneliai – iš Lietuvos, jie vokiečiai, gyvenę Marijampolėje ir Kudirkos Naumiestyje, – šios šaknys man svarbios, štai todėl aš ir čia.

– Kaulinis porcelianas – kaprizinga medžiaga. Kauno keramikai yra įgudę dirbti su čia medžiaga. Kokia ji pasirodė jums?

A.S: Esu dirbusi su porcelianu, bet ne kauliniu. Būtent ši galimybė ir domino mane – kaip jau minėjau – jos peršviečiamumas. Prieš prasidedant simpoziumui, gavome laišką, kur buvo aprašyta visa technologija. Tai išties sudėtinga medžiaga. Mane domina ne tik medžiagos techninės savybės ar darbo technika, bet ir su daiktų medžiagiškumu susijusių idėjų kitimas laike, istorija. Tad žvelgiu į porcelianą, kaip ir į kitas medžiagas, atvirai.

S.B.: Pradėjau dirbti su perdirbtu porcelianu prieš trejus metus. Naudojau senus objektus, dirbau be krosnies, klijuodama dirbinius vienus su kitais. Pernai, nuvykusi į EKWC, pradėjau dirbti su keramika, kurią degu. Tad buvau nepratusi pati daryti kūrinių formos. Galima sakyti, kad esu įpratusi perdirbti kūrinius, bet čia norėjosi išbandyti liejimo techniką. Atvirai kalbant, nejaučiu skirtumo tarp porceliano rūšių.

– Galima sakyti, kad technologija jums nelabai įdomi?

S.B.: Esu atėjusi iš instaliacijos meno. Dažniausiai pripildau patalpą vienos rūšies medžiaga siekdama fizinės patirties. Man įdomus mokslas, įkvepia biologija ir chemija. Naudojuosi mokslu atlikdama eksperimentus. Tai, kad galima sulydyti medžiagas krosnyje yra puiki galimybė čia dirbti, žinoma, aš nesijaučiu profesionalia keramike, bet  greitai mokausi.

– Kokį trijų Kaune praleistų savaičių rezultatą žiūrovas išvysta parodoje?

A.S.: Rengdamasi darbui atlikau paruošiamąjį tyrimą, peržiūrėjau daugybę dokumentinės medžiagos, straipsnių apie Kauną ir Lietuvą. Būnant čia idėjos keitėsi, žvelgiant į lietuvišką peizažą akį patraukė beržai. Visad juos mylėjau. Ten kur gyvenu, Pitsburge, jų taip pat nemažai. Kūrinį pradėjau Pensilvanijoje, kur, atvykę iš Lietuvos, gyveno mano proseneliai. Tad visų pirma tai mano pačios šeimos istorijos tyrimas. Apie emigraciją, amerikietišką svajonę. Tai ne mokslinis, bet asmeninis tyrimas, susijęs su globaliais procesais. Tai tarsi sėklos, kurios dygsta.

Kita dalis darbo sukurta čia. Mane domina postindustrinė aplinka. Žemėje, nualintoje industrijos, apleistose gamyklose ar karjeruose vieni pirmų išdygsta beržai. Šiuose kraštuose ypač svarbi sovietų palikta taršos problema. Tad, kurdama darbą, jį sudedu iš kelių dalių: beržų kamienų atliejų, garso ir vaizdo medžiagos. Man taip pat svarbu sukurti darbą, kuris būtų lankstus, prisitaikantis prie erdvės. Toks, kurį galėčiau tuo pačiu metu keisti ir kontroliuoti.

S.B.: Mano kūrinys vaizduoja moteris kares. Jis susideda iš perdarytų puodelių, vazų ir lėkščių. Piešdama padauginu piešinį, papildau sava interpretacija. Dažnai perku darbus sendaikčių turguose, bet keliaudama esu priklausoma nuo to, ką rasiu vietoje. Atvykus į Kauną, kreipiausi į visuomenę per socialinius tinklus, prašydama atnešti jiems nereikalingų "Jiesios" porceliano dirbinių. Juos įtraukiau į savo kuriamas skulptūras. Tad parodoje eksponuojama dalis Kauno buities. Taip pat jungiu darbus degdama krosnyje: jie susilydo sujungdami tai, kas sena, su tuo, kas yra nauja. Tam tikra prasme tai ir technologinis eksperimentas, nes skirtingose gamyklose kurtas porcelianas lydosi skirtingoje temperatūroje. Kartais šis procesas sunkiai valdomas, bet, padedant Remigijui Sederevičiui, puikiai išmanančiam porceliano technologiją, pavyksta viskas. Naudoju senas "Jiesios" dekoles, kuriomis dekoruoju dirbinius. Tad aš kolekcionuoju ir perkuriu sudėdama darbus ir juos išpaišydama. Man svarbus gyvenimas, ypač – moters gyvenimas, kurį stengiuosi perteikti savo darbuose.

Baigti darbai – laiko kapsulė. Apvali vaza – forma, padedanti atskleisti žmogaus gyvenimo kompleksiškumą. Stovėdama matau tik dalį vazos, iš savo perspektyvos nematau visumos – norėdama apžvelgti visumą turiu pajudėti, apeiti aplink. Tik tada mintyse turėsiu visą vaizdą. Besisukantis skulptūros formos susipina su piešiniais, pasakojančiais istorijas.

Kas? Paroda "Porceliano miestas".

Kur? Kauno centrinio pašto parodų erdvėje.

Kada? Veikia iki spalio 22 d.