Kelionė magiškais kilimais: menu virtę gyvenimai

57 menininkus iš įvairių Europos šalių jungianti paroda „MagiC Carpets Landed“ skaičiuoja paskutines dienas. Ja užbaigiamas ketverius metus trukęs, jaunuosius žemyno menininkus ir vietos bendruomenes telkęs projektas „Stebuklingi kilimai“. Kauno paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje atskleidžiamos skirtingas Europos šalis jungiančios istorijos, kurias galima pamatyti, išgirsti ir pajausti.

Kaunui pritaikyti kūriniai

„Stebuklingi kilimai“ (angl. MagiC Carpets) – tarptautinis „Kūrybiškos Europos" ir Kauno bienalės projektas, kuriame dalyvauja penkiolika šalių partnerių. Jo metu kylantys menininkai vyko į rezidencijas Europos šalyse, kuriose bendradarbiavo su vietos bendruomenėmis.

Kauno bienalės vadovės Neringos Kulik teigimu, per ketverius projekto metus pavyko surengti net 150 rezidencijų. „MagiC Carpets Landed“ parodoje eksponuojama dalis projekto metu sukurtų kūrinių. Parodos kuratore tapo italė Benedetta Carpi de Resmini, kuri menininkų paprašė savo kūrinius permąstyti Kauno kontekste. Pasak N.Kulik, kai kurie darbai specialiai Kaune vykstančiai parodai netgi turėjo būti atkurti. „Rezidencijų metu dalis menininkų kūrė laikinas instaliacijas, kurios neišliko. Pavyzdžiui, viena iš parodos menininkių – britė Hermione Allsopp – 2018 m. rezidavo Portugalijoje. Čia vykusioje tekstilės bienalėje ji pristatė apvalias skulptūras iš cemento, kurios vėliau buvo sunaikintos. Parodos kuratorei Benedettai šie kūriniai labai patiko, tad H.Allsopp buvo pakviesta į Kauną. Ji čia apsilankė liepos mėnesį ir drauge su Vilniaus dailės akademijos studentais prie Geležinkelio stoties atkūrė skulptūras. Žinoma, jos yra kiek kitokios, pritaikytos Kauno kontekstui“, – atskleidė pašnekovė.

„MagiC Carpets Landed“ paroda oficialiai prasideda Kauno geležinkelio stotyje. Menininkų kūrinių galima rasti ir kitose atvirose miesto vietose. Tačiau šįkart pasivaikščiokime po pagrindinę parodos erdvę – Kauno paveikslų galeriją.

„Stebuklingų kilimų“ menininkų kūriniai išsidėstę net per tris jos aukštus. Įėjus į pirmąją parodos salę, pasitinka dviejų gerai žinomų lietuvių menininkų kūriniai, kurie pristato visą parodą. Čia eksponuojamos skulptoriaus Mindaugo Navako cinkotipijos „Vilniaus sąsiuvinis. 1“ (1981–1986). Tai įsivaizduojami Vilniaus kraštovaizdžiai, papildyti menininko išgalvotais architektūros elementais. Įdomu tai, kad viena šių vizijų galiausiai buvo įgyvendinta. 1994-aisiais ant buvusių Vilniaus geležinkelininkų rūmų fasado įmontuota menininko skulptūra „Kablys“.

Eg­lė Ra­kaus­kai­tė. Pink­lės. Iš­va­ry­mas iš ro­jaus. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Šalia M.Navako kūrinių eksponuojama ir menininkės Eglės Rakauskaitės gyvosios skulptūros „Išvarymas iš rojaus“ fotografija. 1995-aisiais pristatyta gyvoji skulptūra vaizduoja ratu sustojusias jaunas merginas tarpusavyje supintomis kasomis. Per dideli vyriški švarkai ant lieknų merginų pečių simbolizuoja sukaustytą moters gyvenimą. Tokia išraiška E.Rakauskaitė prabilo apie moterų išsilaisvinimą iš joms primestų vaidmenų. Šis performansas laikomas vienu ryškiausių Rytų Europos šiuolaikinio feministinio meno pavyzdžių. B.Carpi de Resmini šių dviejų lietuvių darbai pasirodė labai vizionieriški, tarsi nuspėję ateitį. Todėl jie ir pasirinkti parodos atidarymui.

Tekstilėje užkoduoti pasakojimai

Apžiūrėjus pirmuosius parodos kūrinius, išvystame Vokietijoje gyvenančio menininko iš Šveicarijos Yves'o Mettlerio darbą. Šis kūrėjas „Stebuklingų kilimų“ projekto metu rezidavo Italijoje,  kur dirbo su vaikais ir paaugliais iš Romos priemiesčio Laurentino38. Šis į pietus nuo Romos esantis rajonas žinomas dėl vienuolikos savo tiltų, tačiau jame taip pat ryškios socialinės ir ekonominės atskirties problemos. Tad dirbdamas su jaunimu, Y.Mettleris stengėsi įsiklausyti į jaunuolių svajones ir siekius, sukurti palankią aplinką bendruomeninėms kultūrinėms veikloms.

Tai lyg kvietimas lankytojams trumpam stabtelėti ir pasinerti į šią kolektyvinę atmintį.

Menininkas kvietė vaikus kurti komiksą, kuriame jie fantazuoja apie tai, kas nutiktų, jei rajone nusileistų ateiviai. Kokius vaizdus jie pamatytų? Kas juos sudomintų? Parodos lankytojai gali pavartyti šį žaismingą komiksą, taip pat peržiūrėti vaizdo įrašą, kuriame atskleidžiami Laurentino38 bendruomenės džiaugsmai, vargai ir siekiai. Nemažai parodos menininkų dirbo su vaikais ir jaunimu. Greičiausiai dėl to, kad tai lengvai pasiekiama bendruomenė, kuri noriai ir su didžiuliu smalsumu įsitraukia į procesą“, – pastebi N.Kulik.

Šalia Y.Mettlerio instaliacijos – italų menininkės Saros Bastos darbas. Ši kūrėja savo rezidencijos laiką dėl pandemijos leido gimtojoje Italijoje. S.Basta kas savaitę susitikdavo su Romos Trullo rajono moterų grupe ir siuvinėdavo aplikacijas ant tekstilės audinių. Moterys siuvinėjo žodžius ir frazes iš italų rašytojo Gianni Rodari kūrinių. Parodoje eksponuojami spalvoti tekstilės audiniai su išsiuvinėtomis frazėmis, įgalinančiomis žmogų keisti savo gyvenimą, siekti teigiamų pokyčių.

Su tekstile dirbo ir lietuvių menininkė Jelena Škulienė, rezidavusi Portugalijoje. Ji bendradarbiavo su senjorais – buvusiais tekstilės fabrikų darbuotojais, kurie su menininke pasidalijo prisiminimais apie savo kasdienybę, darbą ir laisvalaikį. Pokalbiai nugulė į J.Škulienės projektą – dvipusę staltiesę, ant kurios išsiuvinėtos citatos iš susitikimų su bendruomene.

Je­le­na Šku­lie­nė. De­ly­ras ir at­min­tis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

„Jelena pastebėjo, kad senjorai turi labai gerų atsiminimų – apie buvusį kolektyvą darbe, bendras šventes ir kultūrinius užsiėmimus. Tačiau yra ir nematoma, tamsioji, pusė. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo pradėjusi dirbti tekstilės fabrike būdama septynerių. Ji nelankė mokyklos ir visą gyvenimą dirbo fabrike“, – atskleidė N.Kulik.

Visos šios istorijos nugulė ant baltos staltiesės. Raudona spalva vienoje jos pusėje išsiuvinėti geri J.Škulienės pašnekovų prisiminimai. Kitoje pusėje, žalia spalva, – liūdni atsiminimai. Raudonos, žalios ir baltos derinys tikslingai atkartoja Portugalijos vėliavos spalvas. Projektui besibaigiant, buvo surengta arbatos gėrimo popietė su bendruomene, kurios metu ant stalo patiesta ši staltiesė. Menininkės pasirinkimu, būtent raudona spalva išsiuvinėti gerieji prisiminimai atsidūrė viršuje. Tačiau apačioje glūdėjo ir žalieji siuviniai, parodantys gyvenimo dvilypumą.

Parodoje staltiesė taip pat pakabinta taip, kad teigiami buvusių tekstilės fabrikų darbininkų prisiminimai atsidurtų paradinėje jos pusėje. Tačiau pro baltą audinį galima įžvelgti ir kitoje pusėje esančią žalią spalvą. Tai lyg kvietimas lankytojams trumpam stabtelėti ir pasinerti į šią kolektyvinę atmintį.

Įkvėpimo šaltiniu tapo kaimelis

Ekspozicijų sale keliaujant tolyn žvilgsnis užkliūva už menininkės iš Čilės – Marios Veronicos Troncosco Guzman instaliacijos. Tai būrio žmonių vakarienei serviruotas stalas, atrodo, tik ir kviečiantis atsisėsti prie jo.

Berlyne gyvenanti M.V.Tronsosco Guzman rezidavo Sakartvele, Tbilisyje. Migrantų istorijomis besidominti menininkė rezidencijos metu bendravo su pabėgėliais iš Pietų Osetijos. Galiausiai kūrėja pakvietė juos vakarienės prie stalo, kuris buvo uždengtas staltiese su išsiuvinėtomis pačių pabėgėlių citatomis. M.V.Tronsocso Guzman paruošė čilietiškų patiekalų, sėdo su savo tyrimo dalyviais prie bendro stalo ir visi drauge dalijosi patirtimis. Šia migrantų istorijomis išsiuvinėta staltiese uždengtas ir stalas galerijoje.

Žvelgiant į instaliaciją, lankytojai kviečiami pamąstyti apie tai, kaip ta pati situacija gali būti matoma iš skirtingų žmonių perspektyvų. Vis dėlto tai negalutinis menininkės projektas. Instaliacijomis M.V.Troncosco Guzman rengia interaktyvius performansus. Gruodį ji turėjo atvykti į Kauną ir sėsti prie šio stalo drauge su vietos migrantais, kurie dalytųsi savo istorijomis, deja, pandemija sumaišė kortas.

Ma­ria Ve­ro­ni­ca Tron­cos­co Guz­man. Ki­ti. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Šalia M.V.Tronsosco Guzman instaliacijos įsikūręs vaizdo meno kampas. Jame pristatomi menininkų, rezidavusių Rumunijoje, Slono kaime, sukurti trumpametražiai filmai. Šis kaimas įsikūręs tarp kalnų, įspūdingo kraštovaizdžio vietoje. Vietiniai gyvena labai tradicinį kaimo gyvenimą – laiko gyvulius, užsiima žemės ūkiu, važinėja arklių traukiamais vežimais. Tokia neeilinė aplinka menininkams tapo puikiu idėjų šaltiniu. Latvijos teatro ir kino režisierė Marta Elina Martinsonė savo rezidencijos metu sukūrė filmą „Ereliai ir vilkai“. Menininkę labai sudomino kaimelio įsikūrimo istorija. Kūrėja surado informacijos, kad kaimelį įkūrė dar senovės romėnai. Atsispirdama nuo šios fakto, ji sukūrė mišrų vaidybinio ir dokumentinio kino kūrinį apie Slono kaimo dakų bendruomenę ir jos ryšį su Romos imperija. Filmo aktoriais išskirtinai tapo vaikai, kitu žvilgsniu pažvelgiant į kaimo bendruomenėje itin vertinamą vyriškumą.

Konceptualumu žavi ir Michalo Kindernay iš Čekijos filmas „Insekcija“. Rezidencijos Slono kaime metu menininkas visada buvo apsuptas gamtos. Tad galiausiai jis sukūrė trumpametražį filmą apie vabalų bendruomenę. Menininkas vabalų gyvenimą lygina su žmonių kasdienybe ir veda paraleles tarp pasikeitusio vabzdžių elgesio ir neišvengiamo mūsų šiuolaikinės visuomenės žlugimo. Serbų dokumentininkas ir fotografas Vojinas Ivkovas pristato filmą „Dramblio dainos“. Į kūrybinį procesą jis įtraukė kaimo vaikus ir senjorus. Menininkas jų prašė dainuoti tradicines dainas, kartu filmuodamas bendruomenės žmonių portretus. Filme matomi šie vaizdo portretai, o fone girdėti kaime populiarios dainos. Kūrinio pavadinimą padiktavo tai, kad režisieriaus gimtąja serbų kalba kaimelio pavadinimas Slon reiškia dramblį.

Kai kurti įkvepia futbolas

Į vietos gyventojams svarbius simbolius šmaikščiai pažvelgė austrų menininkas Matthias Krinzingeris, rezidavęs Kroatijoje, Zagrebe. Jis pasirinko tyrinėti vietos futbolo komandos „Dinamo“ sirgalius.

Galerijoje eksponuojamą instaliaciją M.Krinzingeris pavadino „Dinamo visada laimi (ir pralaimi)“. Kadangi šios futbolo komandos spalva yra mėlyna, menininkas sukūrė stalo futbolo žaidimą, kuriame visi žaidėjai yra mėlynos spalvos. Tad taip „Dinamo“ komanda stalo futbole visada laimi ir kartu pralaimi. Išgirdęs, kad Kaunas turi "Hegelmann“ futbolo klubą, kurio spalva taip pat mėlyna, menininkas instaliacijos kampe pakabino ir šio klubo atributikos.

Matt­hias Krin­zin­geris. „Di­na­mo“ vi­sa­da lai­mi (ir pra­lai­mi). / Vilmanto Raupelio nuotr.

Savo projektu austras siekė ištirti, kaip futbolas suartina žmones, sukuria sąveikos ir įsitraukimo akimirkas. Šia instaliacija M.Krinzingeris taip pat tarsi švelniai šaiposi iš "Dinamo“ sirgalių grupės "Bad Blue Boys“ fanatiško komandos garbinimo, kartu suvokdamas, kaip tai vietos žmonėms yra svarbu. Žvelgiant į šią instaliaciją, tikriausiai dažnam lankytojui kyla asociacijų ir su Kaune garbinama "Žalgirio“ krepšinio komanda ir jos žalia spalva.

Keliaujant toliau sutinkame menininkės iš Kroatijos – Anos Danos Beroš projektą. Ši architektė rezidavo Folkestone, Jungtinėje Karalystėje. Menininkei buvo įdomios komunikacijos ir susisiekimo formos, naudotos Antrojo pasaulinio karo metu. Folkestono miesto pakrantėse nuo karo laikų iki šiol stovi vadinamieji garso veidrodžiai – didžiuliai klausymosi įrenginiai, į kuriuos kalbant aidas girdimas labai toli. Būtent jie ir tapo Anos projekto ašimi. Kartu su vietos bendruomene kūrybinių dirbtuvių metu menininkė kūrė odę miestui, kuri vėliau buvo perskaityta į garso veidrodį. Parodoje eksponuojamos akimirkos iš menininkės rezidencijos. Taip pat galima pasiklausyti miestui skirtos odės skaitymo į garso veidrodį įrašo.

Laiptų aikštelėje, vedančioje iš pirmo į trečią aukštą, patiriame menininkės iš Portugalijos – Franciscos Rocha Gonçalves – kūrinį. Menininkė rezidavo Kroatijoje, Jelsos mieste, kur tyrinėjo garsus jūros dugne. Dirbtuvių metu vietos bendruomenė su menininke plaukdavo kartu į jūrą ir klausydavosi iš specialių mikrofonų sklindančio dugno garso. Šių garsų galima pasiklausyti ir galerijoje įrengtoje instaliacijoje. Pirmo aukšto laiptų aikštelė, apšviesta tamsiai mėlyna spalva, primena jūros dugną. Keliaujant viršun mėlyna spalva šviesėja, tarsi artėjant prie vandens paviršiaus. Antras galerijos aukštas yra dedikuotas akimirkoms iš menininkų rezidencijų. Čia taip pat galima pavartyti kūrėjų naudotas eskizų knygeles, taip prisiliečiant prie kūrybinio proceso.

Pasivaikščiojimas Mėnulyje

Trečiame galerijos aukšte verta apžiūrėti menininko iš Austrijos – Richardo Schwarzo projektą. Atlikdamas rezidenciją Serbijos mieste Novi Sade, jis gilinosi į ekologijos ir tvarumo tematiką. Per "Instagram“ platformą menininkas rinko informaciją apie tai, kaip žmonės rūšiuoja. R.Schwarzas taip pat kvietė projektui padovanoti seniausiai savo turimą drabužį.

Jei asmuo nešioja, tarkime, iš močiutės paveldėtą palaidinę, jis sutaupo beveik 150 000 l vandens.

Išsiaiškinusi, kaip ilgai žmogus turi šį drabužį, projekto komanda apskaičiavo, kiek litrų vandens jis sutaupė. Apie tai nesusimąstome, bet naujiems marškinėliams ar kitam drabužiui pagaminti reikia didžiulių vandens ir energijos išteklių. Tačiau jei asmuo nešioja, tarkime, iš močiutės paveldėtą palaidinę, jis sutaupo beveik 150 000 l vandens. Galerijos lankytojai gali apžiūrėti projektui padovanotus drabužius ir paskaityti moksliniais skaičiavimais pagrįstą informaciją, kaip šie metų metus nešioti drabužiai padėjo tausoti aplinką.

Keliaujant toliau, žvilgsnį patraukia Čekijoje rezidavusio italų menininko Benjamino Tomasi instaliacija „Mėnuliai gali turėti mėnulių ir jie vadinami mėnulių mėnuliukais“. Šioje instaliacijoje, sukurtoje Prahos bienalės metu, menininkas atkuria atpalaiduojančią atmosferą buvusiame uždarame baseine.

Ben­ja­minas To­ma­si. Mė­nu­liai ga­li tu­rė­ti mė­nu­lių ir jie va­di­na­mi mė­nu­lių mėnuliu­kais. / Vilmanto Raupelio nuotr.

B.Tomasi darbas yra pritaikytas Kauno paveikslų galerijos erdvei, tad instaliacija šiek tiek mažesnė, nei buvo Prahoje. Tačiau ji vis vien gali padėti pasijausti tarsi vaikštant Mėnulyje ir suteikti raminantį efektą. Nuo lubų iki grindų pakabinti aštuoni ilgi audinių gabalai, kurie dalija erdvę į labirintą. Ant grindų patiesti žolę primenantys kilimai. Įdomu tai, kad šios pertvaros gali sukurti tiek susvetimėjimo, tiek jaukumo ir saugumo pojūtį. Instaliacija baigiasi trimis 1990-ųjų stereosistemomis, skleidžiančiomis paslaptingus garsus.

Perėjus Mėnulio labirintą, patenkame į erdvę, kurioje eksponuojamas austro Peterio Lorenzo kūrinys – interaktyvios picos dėžės. Bendradarbiaudamas su penkiais vietos menininkais, kūrėjas sukūrė skaitmeninę garso mašiną, telpančią į picos dėžę. Pandemijos metu kiekviena dėžė buvo pristatoma žiūrovams į namus, pakeliui įrašant miesto garsovaizdžius. Gavęs picos dėžę žmogus galėjo pats susikurti savo garso takelį, kuris vėliau buvo išsiunčiamas kitam žiūrovui.

Priešpaskutinėje salėje eksponuojamas portugalų menininkės Paulinos Almeidos kūrinys „Gimda“. Menininkė instaliaciją kūrė savo mieste, pandemijos metu. Ji dirbo su savo šeima, nes P.Almeidos mama buvo pirmoji moteris, Portugalijoje gimdžiusi naudojant vaistus nuo skausmo. Šis faktas kūrėją labai sudomino, tad ji daug kalbėjosi su savo tėvais ir seneliais apie tai, ką reiškia būti mama ar tėčiu. Atvykusi į Kauną, menininkė bendravo su negalią turinčių asmenų centro „Korys“ bendruomene. Neįgalių vaikų tėvų ir globėjų ji klausė apie patiriamus iššūkius. Šių pasakojimų ištraukos skamba instaliacijoje – iš senų audinių pagamintose įsčiose. Šalia eksponuojama Junginėje Karalystėje rezidenciją atlikusios lietuvių menininkės Aistės Jančiūtės instaliacija „Svoris“. Menininkė tyrinėja svorio sampratą. Ją domina, kaip mes patiriame svorį. Ar svoris būtinai turi būti fizinis, o gal jis gali būti ir emocinis, sukeltas jausmų, patirčių? Savaitgaliais ši instaliacija tampa aktyvi – lankytojai gali išbandyti įvairius ant galvos ir pečių uždedamus svorius ir pajusti, kaip į juos reaguoja kūnas.

Šiuolaikiniai gatvės vaikai

Paskutinėje parodos salėje galima pamatyti Čekijos menininkių dueto cosa.cz projektą. Kūrėjos rezidavo Sakartvele. Kasdien jos maršrutiniu autobusu vykdavo į Tbilisio priemiestį Rustavį ir fotoaparatu fiksuodavo matomus vaizdus bei pildydavo dienoraštį. Kūrėjos pastebėjo, kad mieste su gyventojais labai daug komunikuojama per plakatus, tad savo projekte jos naudoja būtent plakatinę išraišką. Rezidencijos metu užfiksuotos nuotraukos ir dienoraščio įrašai paversti plakatais, kuriuos galima pamatyti parodoje. Verta paskaityti šmaikščius menininkių dienoraščių įrašus. Daugiausia vargo kūrėjoms kilo dėl tvarkaraščio nesilaikančių į Rustavį vežančių autobusų. Tai labai stebino prie punktualumo pripratusias čekes.

My­ko­las Juo­de­lė. Gat­vės vai­kai. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Parodą uždaro lietuvių fotografo Mykolo Juodelės sukurti portretai. Menininkas rezidavo Italijoje, Romos Korvialės rajone. Savo projektui įkvėpimo M.Juodelė pasisėmė iš italų rašytojo Piero Paolo Pasolini romano „Gatvės vaikai“, išleisto 1955 m. Menininkas nusprendė vaizduoti šiuolaikinius gatvės vaikus ir jų kasdienybę. Korvialės rajonas išskirtinis dėl didžiulio blokinių butų pastato, kuris tęsiasi net 1 km. Dėl šios savybės jis vadinamas serpentinu. Šio rajono bendruomenė labai didelė, bet kartu gana uždara. Tad M.Juodelei prireikė laiko, kol įgijo vietinių pasitikėjimą. Tačiau jam puikiai pavyko atskleisti Romos priemiesčio gyventojų kasdienybę.


Kas? Paroda „MagiC Carpets Landed“.

Kur? Kauno geležinkelio stotyje, Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki sausio 23 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lankytoja

Lankytoja portretas
Kodėl taip vėlai pasirodė šis straipsnis? Buvome toje "Kelionėje", bet jei būtume anksčiau perskaitę straipsnį, tikrai būtume daugiau supratę. Eiliniam lankytojui, neturinčiam specialaus išsilavinimo, ne viskas buvo aišku...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių