A. Kavaliūno tapybos paroda: menas be pavadinimo

Inspiracija vaizduotei

Dešimt kūrinių, kurie yra eksponuojami jau ketvirtojoje A.Kavaliūno parodoje, – modernaus ir šiuolaikinio meno pavyzdžiai, kurie pasižymi nesuinteresuota raiška, laisvų potėpių ir skirtingų kompozicijų derme. Menininkas, ilgus metus žavėjęsis fotografijos menu, keletą metų kuria abstrakcijas ir jau spėjo pakerėti gerbėjų širdis savo spalvinėmis gamomis.

Minėtas pavadinimo nebuvimas yra tiesioginė nuoroda į abstraktyvius, šiuolaikinius tapybos darbus, kurių skiriamasis bruožas – visi jie neturi pavadinimų. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Spalviškai ryškūs darbai, dažnai pasižymintys skaidyta, tačiau ritminga kompozicija iš tiesų žadina žiūrovo vaizduotę. Ekspresyvi stilistika įtraukia į minčių sūkurį atverdama kelią asmeninėms simbolikoms ir interpretacijoms. Meniniu požiūriu tai, kad autorius neužbrėžia ir neprimeta savo idėjinės kompozicijos žiūrovui, tačiau leidžia ją susikurti, teigiamas bruožas.

Spalvų galia

Vis dėlto ryškiausias elementas, kurį galima įžvelgti darbuose, – tai spalvinė nuotaika. Emocijų išraiška, kurias žiūrovas gali pajusti per spalvas, smelkiasi iš kūrinių ir nors lengvų potėpių ekspresija gali būti juntama, tačiau geriausiai atsispindi per koloritą.

A. Kavaliūno pav. / Galerijos nuotr.

Anot vieno Bauhauzo mokyklos spalvų teorijos pradininkų Vasilijaus Kandinskio, menininkui spalvų pasirinkimas kyla iš vidinės būsenos, todėl turi būti nevaržomas. Tad skirtingų spalvų derinimas ir kompozicija gali būti perteikiama su didele jėga, kuriai atsiskleisti realistinė raiška nebūtina. Būtent tokį motyvą pastebime A.Kavaliūno parodoje: spalvinės ir emocijų išraiškos dermė tiesiog neatskiriama viena nuo kitos, tačiau čia niekada nesutiksime realių vaizdinių.

Abstraktūs motyvai atrodo idealus pasirinkimas perteikti spalvų paletę, kuri žadina skirtingas nuotaikas, o jos dermė ir emocionalus poveikis dažnam žiūrovui atrodo artimas. Paveiksluose sutinkamas priešingų – šiltų ir šaltų – spalvų derinimas atrodo įgyvendina anksčiau minėtą bauhauzo spalvų teoriją. Greičiausiai būtent dėl to stebinčiojo vaizduotė vis prideda asociatyvių, spalvomis išgautų vaizdinių – tai pamario motyvas, senovinė afišų skrajutė, ar įžiūrimi kalnų siluetai besileidžiant saulei.

Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Trijų dedamųjų galia

Parodoje eksponuojamuose darbuose lengva pastebėti ir stiprią linijos manierą – nors pati linija nedominuojanti, tačiau derinama su spalvomis, išreiškia judesio nuotaiką. Linija nėra jungiančioji kūrinių ašis, tačiau labai svarbus akcentas, dažniausiai kuriantis aukščio ir gelmės nuotaiką, bei kūrinio ritmą valdantis elementas, kuris išryškina kūrinių daugialypiškumą.

Reikėtų nepamiršti ir faktūros. Visi kūriniai tapyti akrilu, tačiau naudojant įvairias technikas, kai kuriuose darbuose išgaunamos skirtingos faktūros, kurios jau minėtas spalvos ir linijos išraiškas sustiprina, arba, priešingai, – prigesina. Tai sukuria savotišką žaismą tarp kūrinių, kartais tai gali priminti net konkuravimo užuominas.

Vis dėlto, vien formaliųjų bruožų neužtenka įvardyti tai, kokį poveikį gali suteikti abstrakcijos – realių vaizdinių neturintis menas. Tai artimas arba svetimas jausmų laukas, tačiau vienareikšmiškai – kiekvieną paliečiantis savaip.

Tad, kad ir kokios būtų – konkuruojančios ar viena kitą papildančios abstrakcijos, visos jos byloja tą patį: meną reikia jausti. Paroda be pavadinimo apie tai, koks jausmas užvaldo, kai spalva, linija ir faktūra susijungia į viena.

Kas? "Algimanto Kavaliūno tapybos paroda".

Kur? Parko galerijoje.

Kada? veikia iki rugsėjo 27 d.