Kauno valstybinio choro meno vadovo misija – suvienyti balsus ir žmones

  • Teksto dydis:

Po maestro Petro Bingelio mirties visai neseniai Kauno valstybinio choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Robertas Šervenikas. Apsilankęs "Kauno dienos" studijoje R.Šervenikas su žurnalistu Gražvydu Muižiu pasidalijo mintimis apie iššūkius, choro artimiausius planus ir Lietuvos kompozitorių vietą pasaulio kontekste.

– Jau kelios savaitės, kai laimėjote konkursą ir tapote Kauno valstybinio choro vadovu, nors viename interviu dar prieš tris mėnesius sakėte, kad nė už ką nebūtumėte sutikęs dalyvauti konkurse ir užimti pareigas. Kas pasikeitė?

– Gal net ir prieš du mėnesius taip buvo. Aš negalvojau ir net nežinojau, kad toks konkursas vyksta. Kai sužinojau, mintis tokia ir atsirado, kad gal vis dėlto reikia pabandyti tokiu sunkiu laikotarpiu, kuris ypač sunkus ir chorui, netekus maestro P.Bingelio (P.Bingelį 2020 m. gruodį pakirto COVID-19 – red.past.), kuris įkūrė ir puoselėjo tai daugiau nei penkis dešimtmečius. Žinodamas, kokios to choro galimybės, koks repertuaras, kolektyvas, nusprendžiau, kad galbūt reikia dalyvauti konkurse.

Taip kaip orkestre visi instrumentalistai negali būti solistais, taip ir choras neturi būti solistų susirinkimas.

Turiu pasakyti, kad sprendimas net man pačiam buvo netikėtas. Ne dėl to, kad tai choras, o aš – orkestro dirigentas. Bet dėl to, kaip eiti tokias pareigas, kai ką tik viskas pasikeitė? Bet jei konkursas yra paskelbtas, tas pareigas turi kažkas užimti. Pasitaręs pats su savimi, kad noriu ir turiu ką daryti su kolektyvu, turiu idėjų, apie kurias net tekę seniau kalbėti su maestro P.Bingeliu, ir nusprendžiau.

– Kauno valstybinis choras – P.Bingelio kūdikis. Maniau, kad žmogus, kuris pakeis maestro, viduje išgyvens diskusiją. Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, šiuo atveju moralinis krūvis slegia jūsų pečius.

– Be abejo. Kolektyvas dabar – tokioje nežinioje. Yra lūkesčiai, žmonių likimai, kurie nori toliau dirbti, dainuoti, kurti. Visa tai man tikrai labai įdomu, ir jeigu įdomu, aš atiduodu visą save, žinias, energiją.

– Šou vis tiek turi tęstis.

– Gyvenimas turi tęstis, nes jis trumpas. Mes nežinome jo trukmės. Būtų gerai, kad kiekvieną dieną gyventume lyg paskutinę dieną. Kartais tai pamirštame.

– Kauno valstybinis choras P.Bingelio netektį turbūt išgyveno kaip tėvo praradimą. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis jau kaip vadovo? Kaip jus priėmė, koks santykis ir kaip įsivaizduojate tolesnį choro likimą?

– Su maestro susipažinau 1990 m. Aš mokiausi Sankt Peterburgo konservatorijoje, studijavau chorinį dirigavimą ketvirtame kurse. Grįžęs namo į Lietuvą nutariau užeiti pas maestro P.Bingelį ir paklausti dėl praktikos. Mes sėdėjome repeticijoje, kalbėjomės, kartu važiavome į Vilnių traukiniu. Vėliau susiklostė aplinkybės, kad man susitarti dėl praktikos nepavyko, tiksliai nepamenu, bet vėliau iškart įstojau į simfoninį dirigavimą Sankt Peterburge. 1997 m. jau buvo mūsų pirmas koncertas. Aš dirigavau Vidmanto Bartulio Requiem Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje. Nuo tų metų ir prasidėjo mano pažintis su Kauno valstybiniu choru ir maestro. Vėliau su choru dirbau reguliariai.

– Neateinate į nepažintas žemes?

– Tikrai ne. Kolektyvą, kuris parodo galutinį rezultatą ir su kuriuo pradedi dirbti tik keletą repeticijų prieš kūrinio atlikimą, aš pažįstu, ir labai gerai, bet visa parengiamoji dalis, fundamentas – tai man nežinoma. Kokios tradicijos, kaip vyksta darbas, kaip greitai viskas vyksta – šių dalykų aš nežinau ir dabar bandau iškart įsitraukti. Iš pradžių stebėti, kaip tai vyksta. Kolektyvo pažinti iki galo niekada negali.

– Kolektyvas kaip jūra – būna ramesnė, būna ir audringesnė.

– Tai asmenybės, žmonės su tam tikru įsivaizdavimu, balsų gebėjimais. Vieni baigė chorinį dainavimą, kiti – solinį. Vadovo užduotis – viską paversti darniu choriniu skambesiu. Muzika turi žmones suvienyti.

– Labai svarbu žmogiškasis kontaktas. Skaičiau, kad jums ne problema megzti žmogiškuosius ryšius. Kaip sekėsi bendradarbiauti su Mstislavu Rostropovičiumi?

– Turėjau laimę pažinoti jį paskutinius dešimt jo gyvenimo metų – nuo 1997-ųjų iki 2007 m. Pirmoji pažintis buvo Paryžiuje pas jį bute. Po mėnesio ar dviejų aš pradėjau dirbti su orkestru. Orkestro muzikantų  buvo iš viso pasaulio, buvo ir iš Lietuvos. Nuostabus orkestras – su tokia energija, gera instrumento valdymo mokykla. M.Rostropovičius atėjo į repeticiją, kai aš dirbau, ir, pasakęs: gerai jis dirba, tegul kankina toliau juos, aš ateisiu rytoj, išėjo. Tai buvo labai lemtingas ir laimingas mano atžvilgiu momentas, kai jis pasakė, kad vakar buvo repeticijoje, aš gerai dirbau ir mes būtinai pagrosime koncerte. Buvau labai nustebintas tokios jo nuomonės ir dar tokio pasiūlymo. Po pusmečio atsirado ir koncertas. Būtent Kauno valstybinis choras atliko vieną programos kūrinį. Kūrinys buvo ypač netradicinės sudėties – 24 choro atlikėjai ir trys muzikantai. Darbas buvo nuostabus. Kai kas nors pradeda kalbėti apie M.Rostropovičių, negali sustoti pasakoti, nes tiek daug visokių įdomių faktų, fantastiško humoro jausmo. Kas jį pažinojo, tikrai turi ką prisiminti.

Negerai, kad mūsų kompozitorius per mažai žino Vakarų Europa. Kai išgirsta muziką – žino, bet vardų – mažai.

– Legendos, genijaus įvertinimas, manau, jums suteikė didelį pasitikėjimo impulsą.

– Būti šalia jo, akompanuoti jam buvo nuostabu. Didžiulė mokykla ir didelis džiaugsmas. Kuo didesnis žmogus, tuo jis paprastesnis. M.Rostropovičius viename interviu yra sakęs, kad laurų lapai geri sriuboje.

– Kalbant apie jūsų patirtį – Nacionalinės premijos laureatas, dirbate Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, ilgus metus vadovavote Muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui, dirbote Operos ir baleto teatro muzikos vadovu, esate kviečiamas diriguoti užsienio operose, bendradarbiaujate su Miuncheno valstybiniu operos teatru, su kolektyvu išmaišėte pasaulį. Milžiniška patirtis. Kas suteikė impulsą?

– Man labai svarbu, kad tam, ką darau, aš turėčiau įtakos. Ne kad kažkas man pasakytų, ką darysiu. Kauno valstybinis choras turi ne tik didžiulės patirties, sukauptos daugiau nei per penkis dešimtmečius, bet ir didžiulį potencialą bei ateitį. Man įdomu, ką aš galiu duoti Kauno valstybiniam chorui ir ką jis man gali duoti. Norisi, kad tai ir būtų įgyvendinta. Dabartinė situacija visiems meno žmonėms ypač sunki. Teatralai, muzikai negali be sąlyčio su publika, mums būtina duoti ir imti energiją. Mes ne rašytojai ir ne dailininkai ar skulptoriai, kurie gali dirbti vieni.

– Laikas – didelė nežinia. Bet tai ir laikas, kai atsiranda naujų išraiškų, naujų idėjų. Kokios jūsų mintys, kokie darbai su choru?

– Išraiškos priemonės gali gimti kitose srityse. Mūsų menas – konservatyvus. Kiek galima per "Zoom" ar nuotoliniu būdu transliuoti koncertus? Visi laukia veiklos, planai, kurie dabar turėjo būti įgyvendinti, jau sužlugę, koncertai nukelti į ateitį. Naujų planų ir kūrinių jau esu surašęs ir atidavęs Kauno valstybinio choro bibliotekai, man įdomu panagrinėti, ką galima įtraukti į tą milžinišką choro repertuarą, ko jis nebuvo dainavęs ar ko dar nebuvo atlikta Lietuvoje. Klausimas, kaip greitai mes galėsime tai įgyvendinti. Kiekvienas kolektyvas planuoja sezoną, dėlioja datas. Reikia ieškoti, žiūrėti, kur atsiras laiko, galimybių, kai galėsime padaryti kažko naujo, – viduje, lauke, nesvarbu, kur. Nežinomybė dabar šiek tiek geresnė tuo, kad leidžia susirinkti repetuoti, žmonės gali pajusti vienas kito balsą. Tikiuosi, kad šią vasarą kažką pradėsime daryti.

– Puikiai žinote tiek chorinį, tiek orkestrinį dirigavimą. Kokie jų skirtumai?

– Diriguoji chorui – diriguoji gyviems instrumentams. Balsas – kiekvieno individualus instrumentas. Nuo to, kaip žmogus jaučiasi fiziškai, emociškai, labai priklauso, kaip tas balsas skamba. Aišku, kad tai skiriasi nuo muzikos instrumentų – smuiko, klarneto ir pan. Yra panašumų, bet esminis skirtumas, kad prisilieti prie gyvo instrumento. Mes susiduriame su vokalo ansambliniu dainavimu. Taip kaip orkestre  visi instrumentalistai negali būti solistais, taip ir choras neturi būti solistų susirinkimas.

– Pats esate šiuolaikinės muzikos gerbėjas, esate įrašęs ne vieną dešimtį kompaktinių plokštelių. Kalbant apie chorą, ar yra Lietuvos šiuolaikinių kūrėjų, kurių kūrybą galima panaudoti chorui?

– Daug, ir ne viena karta jau jų yra. Kauno valstybinis choras yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas.

– Lietuvos kūrėjai gali būti ramūs, kad tradicijos bus tęsiamos?

– Esu tikras. Ar aš, ar kažkas kitas, choras vis tiek bus.

– Kokią vietą Lietuvos muzika užima Europos, pasaulio kontekste?

– Mums reikia truputėlį daugiau reklamos užsienyje. Trys Baltijos valstybės – panašaus dydžio, panaši kultūrinė raida. Koks pasaulyje garsiausias estų kompozitorius? Arvo Partas. Jo kūryba vos ne daugiausia atliekama pasaulyje. Koks garsiausias Latvijos kompozitorius? Peteris Vasksas. Kas Lietuvoje? Daug, bet nėra vieno. Negerai, kad mūsų kompozitorius per mažai žino Vakarų Europa. Kai išgirsta muziką – žino, bet vardus – mažai. Yra Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Feliksas Bajoras, Juozas Bertulis, Vytautas Barkauskas, jų yra daug. Kompozitorius garsus tada, kai jo kūrybą groja.

– Reikia, ko gero, nebijoti žodžio "komercija".

– Sakyčiau, reikėtų nebijoti ne komercijos, o pateikimo, invazijos. Parodyti, kad mes turime, norime. Trūksta vadybos. Atlikėjas gali tik garsinti kūrinį, kūrinys gyvuoja tol, kol jį groja. Jeigu kūrinys pramuša tarptautines erdves, tada jį pradeda groti ir kiti. Trūksta vadybos valstybiniu lygiu. Muzika, kaip ir dailė, – stipri kultūros dalis. Labai gerai, kad skiriame dėmesio sportui, – kiek krepšinio arenų, plaukimo baseinų, bet kur koncertų salė? Alio, kur? Vis atidedama ir atidedama, nežinia, ar sulauksime.

– Smalsu, ar žiūrėdavote "Chorų karus"?

– Retkarčiais. Tai vienas iš muzikos populiarinimo būdų. Populiarioji muzika užkariavusi televiziją jau seniai. O "Chorui karai" parodo, kiek žmonų Lietuvoje savo laisvalaikį skiria meniniam laikui ir koks produktas, kiek balsų, kiek gerų chorvedžių. Žmonės supranta, kad choras gali atlikti ir lengvesnę, pramoginę muziką, ir labai sudėtingą. "Chorų karuose" labiau buvo popmuzikos repertuaras, bet labai gerai – nuo to viskas ir prasideda. Klausytojas turi susidomėti. Tai labai geras projektas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių