Kauno menininkų namai 1970 metais: bohemos siautulys ir budri KGB akis

Ši Kauno ir visos Lietuvos meno laukui svarbi įstaiga mini 50-metį. Ta proga žmonių atmintyje atgimsta įdomiausios istorijos ir prisiminimai, susiję su bohemiškąja KMN praeitimi.

– Kai 1973 m. pradėjote vadovauti KMN, jie veikė vos porą metų. Namus dar reikėjo kurti, užsukti visą veiksmą, atrasti KMN identitetą. Su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjusi eiti pareigas? Esate pasakojusi, kad tuo metu pastate netgi buvo įkurtas motociklų sandėlis. Menininkai ateidavo padėti tvarkytis, grindis išplauti.

– Į KMN patekau gana netikėtai. Buvęs direktorius poetas Mykolas Karčiauskas persikėlė į Vilnių, o mano bičiuliai iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos nusprendė, kad ten yra man skirta vieta. Mykolas paliko tik kraitį – antklodę ir pagalvę, o visą kitą turtą reikėjo įsigyti pačiai. Ten, salėje, stovėjo keli motociklai, ir bendras vaizdas apskritai buvo nekoks. Tad reikėjo atlikti remontą, supirkti baldus, biuro įrangą. Iš kur aš mokėjau tai padaryti, net nežinau. Laimė, šalia buvo daug gerų žmonių, o administracinių gebėjimų man niekada netrūko. Būdavo išties linksmos talkos, o prieš atidarymą pati šviesioji kino aktorė Rūta Staliliūnaitė nuplovė laiptus į antrąjį aukštą. Kėdžių išpešiau prieš pat atidarymą, sukėlusi nedidelį skandalą pas tam tikrą viršininką. Atidarymo proga vyko koncertas. Liejosi poezija, muzika, juokas, vynas, o paskui vyko šokiai, kuriems fortepijonu skambino garsioji Glodenė Guliokaitė. Atidarymas truko tikrai ne vieną dieną.

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– Jūsų vadovavimas neretai įvardijamas kaip atšilimo laikotarpis, kai KMN rinkosi visa tuometė Kauno bohema, vyko neformalūs dalykai. Būtų įdomu daugiau išgirsti apie tuometę KMN atmosferą ir čia vykusius meninius vyksmus. Apskritai, ar reikėjo išmonės, derinant renginius su sovietų valdžia? Galbūt ji neretai būdavo nepatenkinta kokiu nors įvykiu ar renginiu, gal netgi stengėsi sutrukdyti parodoms?

– Aš ne vadovavau, o tiesiog gyvenau tuo, ką dariau. Mano galvoje buvo daugybė idėjų ir kažkaip pavykdavo jas įgyvendinti. Pirmą papeikimą gavau už eksperimentinę dailės parodą, kurioje savo kūrinius demonstravo Stasys Žirgulis, Vytautas Juzikėnas, Aloyzas Jonušauskas, Ričardas Vaitekūnas, Antanas Martinaitis ir daugelis kitų, dabar jau labai plačiai žinomų, talentingų kūrėjų. Reikėjo derinti parodą su valdžia. Atėjo toks didelis vadas ir liepė viską nukabinti. Maldavau, kad leistų nors tris dienas palaikyti, sako, gerai, bet tik tris dienas. Atėjo kitas ponas, irgi liepė nukabinti. Betgi, sakau, anas didelis žmogus leido. Tai, sako, tada kokią savaitę tegu pabūna. Taip paroda ir prabuvo visą mėnesį. Paskui mes ją papildėme ir demonstravome Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Atidarymas buvo su dūdų orkestru. Išleidome net parodos katalogą. Skulptoriai sakė: jeigu išleisi katalogą, pernešime tave ant rankų per Laisvės alėją. Nešė, bet netoli, nes baisiai ėmė juokas...

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– KMN buvo visų Kauno menininkų – taip pat ir būsimų scenos žvaigždžių, žymių fotografų ar dailininkų traukos centru. Galbūt vadovaudama KMN regėjote, kaip čia skleidėsi talentai, būtent tarp šių sienų užgimė didūs Lietuvos menininkai?

Būdavo išties linksmos talkos, o prieš atidarymą pati šviesioji kino aktorė Rūta Staliliūnaitė nuplovė laiptus į antrąjį aukštą.

– Taip, mačiau ir būsimas, ir anuometes žvaigždes. Savo veiklą Kaune būtent čia pradėjo Jonas Vaitkus, įkūręs Dramos studiją. Atvažiuodavo kompozitorius Feliksas Bajoras, net kartais nakvodavo šiuose namuose, kai jie su J.Vaitkumi statė "Duokiškio balades". Labai linksmi ir išradingi buvo fotografai – Aleksandras Macijauskas, Virginijus Šonta, Romualdas Požerskis, Romas Rakauskas. V.Šontos gimtadienis – vasario 16-ąją, tai buvo puiki proga vakaronėms. Algis Matulionis statė spektaklius: Justino Marcinkevičiaus dramas, Romualdo Granausko "Gyvenimą po klevu", o poezijos vakarai tęsdavosi iki paryčių. Antrajame aukšte buvo Rašytojų patalpos, veikė Jaunųjų rašytojų sekcija. Beveik visi jos nariai dabar yra literatūros žvaigždės.

– Panašūs menininkų namai sovietmečiu buvo įkurti ir Vilniuje bei Klaipėdoje, bet iki šių dienų išsilaikė tik KMN. Pasakojama, kad sovietmečiu būtent į KMN atvykdavo menininkai iš kitų miestų, čia įvyko nemažai svarbių visos Lietuvos meno įvykių. Kaip manote, kodėl būtent KMN taip pasižymėjo? Ar dažnai jūsų vadovavimo metu į KMN susirinkdavo ne tik Kauno, bet ir kitų miestų menininkai?

– Vilniaus menininkų namai atsidarė vėliau. Ten buvo erdvu, turtinga, bet visi sakė, kad pas mus jaukiau ir linksmiau. Na, tarkime, Vilniuje niekaip negalėjo įvykti toks stebuklas. Tuo metu buvo labai populiarūs fantastiškojo Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijų vakarai. Susirinkdavo tiek žmonių, kad salėje, ir netgi terasoje, netilpdavo. Tad išimdavome didžiulį langą su visais rėmais ir pritraukdavome fortepijoną prie lango, kad ir gatvėje girdėtųsi muzika. Mes pirmieji pradėjome organizuoti Kūrybinio jaunimo stovyklas. Pirmoji buvo Birštone, visos kitos Nidoje, "Zundos" poilsio namuose, kuriuos (likimo ironija) privatizavo gera mano bičiulė. Ten būdavo žiauriai linksma! Tokie šilti visi buvo, tokie išradingi ir, regis, niekada nemiegantys. Ten susipažinau ir su didžiuoju keistuoliu filosofu Justinu Mikučiu, dailininkų kompanija – Vaidotu Žuku, Augiu Varkulevičiumi, Auriu Radzevičiumi, daugeliu kitų. Visi jie buvo ir yra stebuklingi. Gaila, kai kurių, mano prisimintų, jau seniai nėra, bet jie gyvi mūsų širdyse ir savo darbuose.

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– Žmonės, kurie KMN lankydavosi prieš daugiau nei 20–30 metų, su nostalgija prisimena KMN kavinę, iki šiol laikomą legendine. Kas ten tokio vyko, kodėl kavinė taip įsirėžusi į žmonių atmintį?

Išimdavome didžiulį langą su visais rėmais, ir pritraukdavome fortepijoną prie lango, kad ir gatvėje girdėtųsi muzika.

– O, taip! Kavinė buvo tobula! Jos sieną ištapė R.Vaitekūnas. Freska buvo geniali, patyliukais bernai ją vadindavo labai linksmu, deja, neliteratūriniu pavadinimu. Bufetininkė buvo supratinga, geraširdė, įpildavo skolon. Vykdavo improvizuoti poezijos vakarai, Vladas Baltuškevičius mintinai galėjo skaityti savo kūrybą valandų valandas. Keistai judindamas ranką su beprotiško ilgio vienu nagu, linguodamas, nesustabdomas. Aleksas Dabulskis netgi sukūrė eilėraštį apie Vlado simbolį – "Sagą apie nagą". Kavinėje buvau įkūrusi biblioteką, už kurią gavau antrą papeikimą, nes nupirkau nuostabaus vertėjo, politinio kalinio Valio Drazdausko biblioteką. Tad kavinė buvo ir skaitykla, ir romanų mezgykla.

– Sovietmečiu KMN besilankę žmonės teigia čia anuomet jautęsi laisvi, su bendraminčiais būtent čia priešinosi propagandai, sovietinei tvarkai. Menininkai apskritai žinomi kaip mėgėjai provokuoti, maištauti. Ar nebuvo bandymų erzinti sovietinės valdžios, rengiant provokatyvias parodas ar pasirodymus? Gal menininkai mėgdavo šiek tiek patampyti liūtą už ūsų?

Tęstinumas: D.Teišerskytė linki KMN būti visų kuriančiųjų namais. / A. Koroliovo / Fotobanko nuotr

– Menininkas yra laisvas. Jo laisvė gyvena širdyje ir darbuose. Šiuose namuose menininkai galėjo laisvai diskutuoti, rengti parodas, muzikuoti, rengti šarmingus vakarėlius, švęsti jubiliejus ir premjeras. Turėjome ir prievaizdų, kurie nebuvo labai bjaurūs, bet budrią jų akį ar ausį jautėme. Kiek pritilome, kai pradėjo dirbti toks dažnai verkiantis ponas, kurio skundus manimi gerokai vėliau parodė vienas prokuroras. Nors pats jis labai lipo prie jaunų panelių... Žodžiu, mes buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi. Pavyzdžiui, trečią Kalėdų naktį iš kažin kur gautais arkliais ir karietaite važinėjome po Kauną rėkaudami ne visai tinkamus lozungus. Esu gavusi velnių ne vieną kartą, ant įvairių kilimėlių iškviesta. Be to, buvau vienintelė "ideologinės įstaigos" vadovė be partinio bilieto. Ir vieną dieną man pasiūlė išeiti. O aš maniau, kad iš tų namų pasišalinsiu tik kojomis į priekį.

– Kokią jūs matytumėte KMN reikšmę Kauno meno laukui, kokį regite šios institucijos vaidmenį? Jei nebūtų buvę KMN, galbūt Kaune menininkai būtų susidūrę su daug daugiau iššūkių, neturėję erdvės kurti?

– Menininkų namai turi būti namais kiekvienam kuriančiajam. Taip buvo prie Viktoro Valašino, kuris KMN vadovavo 1998–2016 m. Tai nuostabus žmogus, puikus artistas, nepailstančio džiaugsmo ir šventės kūrėjas. Tiems, kurie ten dirba šiandien, linkiu mylėti kuriantį žmogų ir kartu su juo dauginti pasaulyje gėrį ir grožį. Šilumą ir meilę. Rūpestingumą ir atjautą. Kad kiekvienas, atėjęs ilgam ar užsukęs minutei, pasijustų kaip namie.