Kauno lėlių teatre – pažintis su šiuolaikiniu Lietuvos ir Europos lėlių teatro menu bei istorija

Įprasta manyti, kad lėlių teatras – pramogos erdvė vaikams, tačiau besibaigiantis teatro kūrybinis sezonas paneigė šį stereotipą. Sezono metu pristatytos savo temomis neįprastos premjeros ne tik vaikams, visai šeimai, bet jaunimui ir suaugusiems, kuriose keliami nepatogūs, bet šiandien itin svarbūs klausimai.

Išsiskyrė teatro scenoje pirmą kartą pastatytas spektaklis „Dievų miškas“ pagal klasika tapusį Balio Sruogos memuarinį romaną apie rašytojo patirtį Štuthofo koncentracijos stovykloje. Spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė ir dailininkė Giedrė Brazytė leidosi į nelengvus kūrybinius ieškojimus, kaip, pasitelkiant lėles, kalbėti apie mūsų ir kartu visos Europos skaudžią praeitį. Šis kūrybinis eksperimentas parodė, kad lėlė gali tapti puikiu įrankiu siekiant kalbėtis rimtomis temomis ir suaugusiems. Spektakliui sukurtos įvairių dydžių lėlės leido papasakoti kur kas daugiau nei vien žodžiu ar įprasta vaidyba. „Dievų miškas“ įvertintas aukščiausiu šalies apdovanojimu „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir Kauno teatralų apdovanojimu „Fortūna“.

Lėlių teatro sampratą išplėtė ir kiti šiame sezone pastatyti spektakliai – Arvydo Lebeliūno režisuotas spektaklis „Kaštonė“, kurioje paliečiama taip pat jautri tema – namų ir tėvų netektis. Spektaklis ypatingas tuo, kad žinomo dramaturgo Antono Čechovo XIX a. pab. parašyto apsakymo veikėjai gyvūnai (lėlės) virsta vaikų avatarais, kai gyvūnų akimis regime namų netekusių vaikų išgyvenimus. Visai šeima skirtas spektaklis skatina atvirai tarpusavio diskusijai, kaip būtų galima apibrėžti sąvokas „namai“ ir „šeima“.

Jaunosios kartos aktorius ir režisierius Rokas Lažaunykas savajame spektaklyje be žodžių „Aš – Žvėris“ pakvietė jaunimą leistis į savasties paieškas. Taikydamas atviro teatro modelį (spektaklis ir jo siužetas gimė bendradarbiaujant visai kūrybinei komandai) režisierius pats kūrė lėles. Viena jų – pagrindinis veikėjas paauglys Erikas įgijo paties režisieriaus akimis užfiksuotų Kauno mikrorajonuose gyvenančių treningais vilkinčių vaikinų išvaizdą bei destruktyvią elgseną. Žiūrovai kartu su paaugliu leidžiasi į kelionę, kurioje jis pajunta savyje Žvėrį – ne griaunančią, bet kuriančią energiją.

Net kelias premjeras pristatė jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. „Miunhauzeno nuotykiai“ vyksta šiuolaikinės mokyklos dailės pamokoje, kurios metu prieš berniuko Miunhauzeno akis atgyja žinomų modernistų dailininkų paveikslai. Spektaklyje naudojamos lėlės ypatingos tuo, kad jos – šių paveikslų fragmentai. Temą režisierei pasiūlė gyvenimiška patirtis – dirbdama su vaikais ji pastebėjusi, kad suaugusieji dažnai neatskiria vaiko melo nuo fantazijos. Tad jai norėjosi lėlių teatro kalba pasikalbėti apie vaizduotę ir jos svarbą.

D. Matvejev nuotr.

Paskutinėje sezono premjeroje „Jokūbo dienoraštis“ paliečiama karo tema. Spektaklis pasakoja apie žydų miestelį Antrojo pasaulinio karo metu, kuriame su šeima gyvena pagrindinis spektaklio veikėjas – berniukas Jokūbas. Vieną dieną iš jo viską atima prasidėjęs karas. Čia iš tiesų gyvenę žydai – lėlių prototipai, mat lėles kūrusią dailininkę Juliją Skuratovą įkvėpė išlikusios nuotraukos. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę spektakliui rašė remdamasi žydų vaikų, nužudytų holokausto metu, dienoraščiais ir žydų pasakomis. Spektaklis išsiskiria dar tuo, kad jame personažai yra įgarsinti, it kino filme. Režisierė M. Mičiulytė spektaklyje tyrinėja atminties galią – kai iš žmogaus atimama viskas, jam lieka prisiminimai.

Na, o ką galime vadinti lėle teatras kviečia patirti į didįjį šio sezono renginį – tarptautinį lėlių teatro festivalį „Kaunas Puppet 22“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalį. Šiemet festivalyje, kuris vyks gegužės 20-24 dienomis, bus galima susipažinti su talentingiausių Japonijos, Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Anglijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos ir Lietuvos lėlininkų lėlių, objektų ir šešėlių teatro kūriniais. Dalis programos skirta ir vyresniems žiūrovams. Spektakliai bus rodomi Kauno lėlių ir Kamerinio teatrų salėse bei atvirose Kauno erdvėse. Išskirtinis pasirodymas – „Peregrinus“ (Krokuvos teatras KTO), kuris kviečia žiūrovus pasivaikščioti Laisvės alėja ir kartu neįprastai patirti įprastą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dieną.

Teatrologės Deimantės Dementavičiūtės-Stankuvienės teigimu, teatras siūlo renginių ir vasarą: teatre vyks kasmetines vasaros stovyklos – edukaciniai užsiėmimai „Žaidžiame teatrą“. O iki rugpjūčio pabaigos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks lėlių paroda „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“, pristatanti S. Ušinsko – profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko – sukurtų marionečių kolekciją, saugomą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. S. Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Rudenį pasitiksiančiame jubiliejiniame 65-ajame kūrybiniame sezone teatras žada taip pat leistis į įdomias ir drąsias kūrybines paieškas.