„Kauno kantata“: ir didžiausias siaubas bejėgis prieš šviesą

Jau rugsėjo 30–spalio 1 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje vyks viena svarbiausių programos „Kaunas 2022“ premjerų – „Kauno kantata“. Pietų Afrikos Respublikai (PAR) atstovaujantis režisierius Philipas Milleris ir vizualiųjų sprendimų menininkė iš Jungtinės Karalystės (JK) Jenny Kagan kartu su žymiausiais Lietuvos muzikos atlikėjais pakvies į pirmą kartą Lietuvoje pristatomą vaizdų ir garsų labirintą, kuriame žiūrovai galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką girdėti.

Artėjant premjerai, kalbamės su operos solistu Rafailu Karpiu – jis sutiko papasakoti apie „Kauno kantatos“ užkulisius, sudėtingas kūrinio temas ir asmeninį ryšį su Kaunu.

– Pradėkime nuo to, kad šiuo metu vis daugiau laiko praleidžiate Kaune. Koks jūsų ryšys su šiuo miestu?

– Visada domėjausi šeimos istorija, ypač po tėvų mirties. Prieš didžiausias XX a. negandas – okupacijas ir karus – mano protėviai gyveno Kaune: seniausias iš žinomų giminaičių mieste gyveno dar XVIII a. pabaigoje. Tai mano tėčio mamos linija, ji stipriai susijusi su Kaunu ir jo istorija.

Mamos tėtis taip pat gimęs Kaune – netgi suradau dokumentus, liudijančius, kad 1920 m. mano proseneliai persikėlė iš Suvalkų gubernijos į Kauną. Mano senelio jaunystė ir vaikystė prabėgo tame romantiškajame Kaune miesto klestėjimo metais, kai Kaunas buvo mūsų sostinė. Labai įdomu ieškoti tokių detalių, o vaikščiojant miesto gatvėmis žinoti, kad jos kadaise buvo mano senelių, prosenelių gatvės, jų miestas.

– Šiuo metu ruošiatės „Žalgirio“ arenoje vyksiančiai „Kauno kantatai“. Renginys didelis, už jo vairo – menininkai iš JK ir PAR, gausybė atlikėjų. Kaip jaučiatės, kokios repeticijų nuotaikos?

„Kauno kantata“ yra būdas suvokti, kad mes turime gerbti pagrindines žmogiškąsias vertybes, o tada ir valstybingumą – gerbti valstybę, kaip savo piliečius saugantį organizmą.

– Kūrinys vyksta etapais, turinčiais nemažus tarpus. Iš pradžių susitiko ansambliai, buvo pristatytos kūrinio idėjos. Daug kalbėjomės apie temas, kurias norime įtraukti, o kompozitorius kaupė medžiagą, domėjosi mūsų pačių jausmais ir išgyvenimais, norėjo susipažinti su Lietuva, šalies istorija. Sausį pristatėme pirmuosius kūrinio žingsnius – tuomet iš skirtingų Kauno erdvių skambėjo epizodai iš to, ką netrukus išgirsime „Kauno kantatoje“. Nekantriai laukiame repeticijų pačioje „Žalgirio“ arenoje.

– „Kauno kantata“ pasakoja sudėtingas ir kompleksiškas kauniečių istorijas, liečia Holokausto, tremties, „Vilko vaikų“ temas. Vis dėlto kiekvienas į istorijas žvelgia skirtingais rakursais, iš savo patirties. Apie ką jums asmeniškai yra šis Jenny Kagan ir Philipo Millerio kuriamas pasakojimas?

– Žinoma, mano šeimą labiausiai palietė Holokausto tragedija. Mano tėvai neturėjo galimybės susipažinti su savo protėviais – mama pažino tik savo senelį ir močiutę – visi kiti artimieji žuvo Holokausto ar prieš tai vykusių negandų metu. Mamos tėtis ir jo šeima buvo Kauno geto kaliniai, tėčio mamos brolis žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Siaubingų įvykių liudytoja buvo senelio sesuo, ji man papasakojo apie tai, kas vyko Kauno gete.

Tačiau tai nebuvo vienintelė tragedija, vykusi minėtu laikotarpiu. Šalį draskė įvairios nelaimės, tarp kurių ir tremtis, kuri palietė dar anksčiau nei nacių okupacija. Visos negandos prasidėjo nuo pirmosios bolševikų okupacijos, tuomet buvo sudraskytas Lietuvos valstybingumas, žmonės prievarta pažeminti, atimtas jų turtas... Didžiulis bėdų kamuolys rutuliojosi toliau – žmonės tikėjosi, kad naciai bus išgelbėtojai, tačiau vokiečių atėjimas parodė, kad jie yra lygiai tokie patys okupantai.

Tai skausmingas laikotarpis, kurio mes negalėjome analizuoti ištisus metus, net ir pasibaigus aktyviems teroro veiksmams. Juk sovietų okupacijos metu žmonės negalėjo atvirai kalbėti apie neteisybę, įvykdytą jų atžvilgiu. Holokausto aukos galėjo dalytis tik tuo, kas leidžiama tuometės valdžios, o grįžusieji iš tremties taip ir liko saugumo institucijų akiratyje.

– Kūrinys kviečia apie tai kalbėtis dabar?

– Manau, „Kauno kantata“ yra būdas suvokti, kad mes turime gerbti pagrindines žmogiškąsias vertybes, o tada ir valstybingumą – gerbti valstybę, kaip savo piliečius saugantį organizmą. Kai tik netekome valstybingumo, prasidėjo didelės ir nepataisomos bėdos. Buvome bejėgiai prieš tam tikrus istorijos verpetus. Tos bėdos mūsų visuomenę privertė gyventi kreivų veidrodžių karalystėje, melo, neteisybės atmosferoje. Dabar – tinkamas laikas pradėti analizuoti, aiškintis, suprasti tas skriaudas, kurios buvo padarytos tokių kraugeriškų režimų kaip komunizmas ir nacizmas ir daryti tam tikras išvadas, suvokti, kokios vertybės turėtų būti pamatinės, ir dar labiau jas branginti.

Žodžiai: R.Karpis dainuos savo senelių gimtąja kalba – jidiš. / J. Balašaičio nuotr.

– Kalbėdama apie „Kauno kantatą“ J.Kagan yra sakiusi, kad pamatydamas, kas yra blogiausia, kartu pamatai ir kas yra geriausia. Galbūt šis kūrinys įkvepia mus būti labiau žmogiškus, empatiškus?

– Pamatydamas, kas blogiausia, netgi paprastame nuoširdžiame pagalbos geste įžvelgi tyrą, gražų, žmogišką ryšį. Tikriausiai taip ir būdavo – prie didžiausių tragedijų skleisdavosi stebuklingos išsigebėjimo, žmogiškumo istorijos. Pats didžiausias kraugeriškumas tik paryškindavo pasiaukojimo, dorybės apraiškas.

– Renginyje pasirodys beveik 300 atlikėjų, kurie muziką atliks vienu metu, o žiūrovai, vaikščiodami po arenoje įkurtą labirintą, patys pasirinks, ko klausytis. Tai – neįprastas formatas. Paprastai muzikos klausomės atsisėdę salėje, susikoncentravę. Kokių iššūkių tai kelia atlikėjams?

– Iššūkių tikrai bus, tai labiausiai jausime jau repetuodami arenoje. Bandymas išlaikyti atstumus, aukštis reikalaus didelės koncentracijos, susistygavimo – tai bus svarbiausias dalykas norint atskleisti kompozitoriaus idėją. Dideli iššūkiai lauks ir techninio personalo – vaizdinių elementų suderinimas, skirtingų atlikėjų įgarsinimas tam, kad visi vienodai gerai sektume dirigentą.

– Tiek Jenny, tiek Philipas labai akcentuoja gydomąją klausymosi galią, ryšio su klausytoju svarbą, gebėjimą kalbėti ir kalbėtis. Kiek svarbus jums yra žiūrovo ir atlikėjo dialogas?

– Man visada svarbu tai, kas parašyta muzikoje ir kūrinio tekste. Tam naudoju artikuliaciją, interpretaciją. Paisydamas autorių nustatytų rėmų, bandysiu perteikti kompozitoriaus žinutę. Žinoma, patirtį visuomet perleidžiame per save, bandome išgryninti savitą muzikinį, dvasinį, meninį poveikį, tačiau tai yra kompozitoriaus mintis, kurią turime kuo tiksliau perteikti.

– Dainuosite ir jidiš kalba?

– Taip, tai mano senelių gimtoji kalba, kuri man yra gana artima. Viename iš paskutiniųjų kantatos fragmentų skambės kūrinio motyvas, pasakojantis, kaip mama bando išgelbėti savo kūdikį nuo nacių teroro ir kaip tamsoje atsiranda jo gelbėtojas. Šis kūrinys, man atrodo, be galo prasmingas – juk Lietuvoje buvo daugybė žmonių, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe, ryžosi išgelbėti pasmerktuosius. Šią melodiją pirmą sykį išgirdau iš savo močiutės, tad ji turi labai didelę reikšmę man, mano šeimai. Per minėtas negandas kone visi Lietuvos gyventojai neteko dalies savo artimųjų, tačiau pagalba visuomet stebuklingu būdu atsirasdavo. Tai puikus simbolis, kad net ir pačiu sudėtingiausiu metu ten, kur klesti pats didžiausias siaubas, atsiranda ir pati ryškiausia šviesa.


Kas? „Kauno kantata“.

Kur? Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Kada? Rugsėjo 30 d. 19 val., spalio 1 d. 19 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių