Kauno fortepijoninis trio: pandemija padėjo suvokti – tai, ką darome, yra svarbu

  • Teksto dydis:

Prieš dešimtmetį į Kauno fortepijoninį trio susibūrusios pianistė Lina Krėpštaitė, smuikininkė Indrė Andruškevičiūtė ir violončelininkė Asta Krištaponienė – ištikimos kamerinės muzikos propaguotojos. "Trys instrumentai, o skamba kaip orkestras", – antrinda kolegėms sako A.Krištaponienė. 

Kolektyvas aktyvus Kauno miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo dalyvis, savo veikla pelnęs nuoširdžias publikos simpatijas, o už muzikinę raišką pelnęs apdovanojimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, dalyvavęs muzikos festivaliuose, koncertavęs įvairiose pasaulio šalyse.

"Santakos" pokalbis su A.Krištaponiene (A.K., L.Krėpštaite (L.K.) ir I.Andruškevičiūte (I.A.) – apie muzikavimą atskirai ir drauge, trijulę siejančius kūrybinius saitus, ir, žinoma, jubiliejinį koncertą.

– Kokie buvo pirmieji dešimt ansamblio metų?

I.A.: Dešimtmetis pralėkė žaibiškai, tik vartant natų krūvas ar klausant trio įrašus pradedi matyti, kiek daug visko padaryta.

L.K.: Iš tiesų dešimt metų ansambliui jau yra tikrai daug, per juos surengėme daugiau kaip 200 koncertų. Vis juokaujame, kad trio mums yra tarsi hobis ar užklasinė veikla – visos turime kitus darbus, ir ne po vieną. Tačiau būtent grojant Kauno fortepijoninio trio sudėtyje galime įgyvendinti įvairiausius savo kūrybinius sumanymus, netikėčiausias idėjas ir nuolat plėsti savo, kaip profesionalių muzikių, ribas. Visada siekiame maksimalios atlikimo kokybės, o kartu ieškome galimybių, kaip klasikinę muziką pateikti mažiau akademiškai ir netradiciškai, sudominti ne tik patyrusį, bet ir naują klausytoją.

– Trys skirtingos atlikėjos – tikriausiai ir trys skirtingos nuomonės? Ar dažnai kyla nesutarimų ir ginčų?

A.K.: Per dešimt metų, kaip ir šeimoje, nuomonės kartais nesutampa, bet išmoksti klausyti ir įsiklausyti. Juk nebūtų įdomu, jei nebūtume skirtingos.

I.A.: Mažame kolektyve labai svarbus tarpusavio ryšys, ne tik muzikinis ar idėjinis, bet ir žmogiškas. To išmokau dirbdama Kauno kvartete. Supratau, kad kiekvienas turi likti ištikimas savo vidiniam girdėjimui, bet ir susitarti su kolegomis. Visos mes labai skirtingos, bet muziką girdime labai panašiai, ir tai mus jungia į skambantį vienetą.

Labiausiai dėl visko ginčytis mėgstu aš... Visada noriu pasiekti kuo geresnį rezultatą, išgirsti tobulą skambesį, bet Asta primena, kad svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti. Ir tai tiesa.

Bendrystė: prieš dešimtmetį į trio susibūrusios muzikės ir šiandien nestokoja entuziazmo kartu dirbti bei kurti naujus kamerinę muziką populiarinančius projektus. / S. Baturos nuotr.

– Kas įkvepia ir motyvuoja eiti toliau?

I.A.: Didžiausia motyvacija yra justi, kad salėje sėdi žmonės, kuriems reikalinga muzika, kurie nuolat sugrįžta į koncertų sales.

A.K.: Įkvepia pati muzika, nes tai yra gėris, sveikata, darbas ir malonumas, be jos būtų liūdna...

L.K.: Be visko, ką paminėjo kolegės, labai įkvepia mūsų kelyje sutinkami žmonės. Dėkoju likimui, kad turėjome galimybių susitikti scenoje su nuostabiais atlikėjais – Asta Krikščiūnaite, Rita Novikaite, Edgaru Montvidu, aktoriais Remigijumi Endriukaičiu, Dainiumi Svobonu, Kauno styginių kvartetu, vokaliniu ansambliu "Acusto", Kauno simfoniniu orkestru, Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, dirigentais Modestu Barkausku, Karoliu Variakoju, Robertu Šerveniku ir dar daugeliu kitų. Išskirtinė draugystė mus sieja su baritonu Giedriumi Prunskumi, su kuriuo grojome pirmajame savo koncerte ir vėl susitiksime scenoje dešimtojo gimtadienio proga. Kiekvienas šių muzikų įkvepia, motyvuoja, skatina kurti, groti, svajoti.

– Kaip formuojasi ansamblio repertuaras ir koks jis yra dabar?

I.A.: Mes visada norime publikai paruošti kažką naujo, įdomaus ir negirdėto. Šiuo klausimu puikiai darbuojasi Lina – jai sekasi atrasti būtent tai, kas mums visoms patinka. Tokius kūrinius būna lengva ruošti ir smagu groti.

L.K.: Nuo pirmųjų metų mes turėjome viziją, kad greta pasaulinės fortepijoninio trio žanro klasikos norime groti Lietuvoje dar neskambėjusius kūrinius, ieškoti naujo ir nedažnai atliekamo repertuaro. Labai džiugu, kad su mūsų kolektyvu labai geranoriškai bendradarbiauja tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių kompozitoriai, patiki mums savo kūrinių premjeras, sutinka specialiai mums aranžuoti ar pritaikyti savo kūrinius.

Svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti.

A.K.: Dar viena labai svarbi mūsų veiklos sritis – edukaciniai projektai. Pirmasis toks pabandymas buvo šviesaus atminimo Vidmanto Bartulio sumanytas ir sukurtas muzikinis spektaklis "Dieviškoji garsų skrynia". Kokia tai buvo neįkainojama patirtis ir kaip nelengva buvo perlipti rimtų klasikinės muzikos atlikėjų įvaizdį! O kartu suvokėme, kad paruošti gerą edukacinę programą yra kartais net sunkiau, nei sugroti klasikinės formos koncertą, ir šioje srityje savo galimybių ribas turi nustumti toli toli... Bet nepaprastai džiugu, kad pavyksta vaikus sudominti klasikine muzika, o mūsų atliekamos edukacinės programos patinka ne tik įvairaus amžiaus vaikams, bet ir jų tėveliams.

– Kaip Kauno fortepijoninis trio išgyveno pandeminius metus?

I.A.: Pandemija sustabdė ir privertė pagalvoti ne tik muzikantus. Pirmą savaitę užsidarę ilsėjomės, bet visi supratome, kad menai be žiūrovų ir pasirodymų sunkiai išgyvens. Bandėme prisitaikyti, transliuoti tiesiogiai, groti tuščiai salei ir tai labai padėjo, neleido užsisėdėti. Tai buvo dar viena patirtis.

A.K.: Pandemija dar labiau padėjo suvokti, kad tai, ką darome, yra svarbu ir mums visoms, ir klausytojams, kurie net ir per nuotolį klausėsi koncertų.

L.K.: Kauno fortepijoninis trio, būdamas vienas mažiausių žmonių skaičiumi Kauno kolektyvų, net ir pandemijos metu galėjo tęsti savo darbus. Tikrai nelengva buvo koncertuoti tuščiose salėse, bet tai vis dėlto buvo tam tikra galimybė nesustoti. Įvertinome, kokia svarbi yra visų mūsų bendrystė – tiek tarp atlikėjų, tiek santykyje tarp atlikėjų ir publikos. Labai tikiuosi, kad greta visų pandemijos iššūkių ir negandų šį suvokimą galime laikyti dovana.

– Kokie ansamblio ateities planai ir vizijos?

I.A.: Planų turime daug ir įvairių. Kartais vos spėjame suktis, o jei norime paruošti naujų kūrinių, pasiliekame ramesnį laiką darbui. Stengiamės dirbti tokiu tempu, kokiu pradėjome prieš dešimt metų.

L.K.: Tikimės, kad pandemija nesutrukdys įgyvendinti planų, kuriuos turime paruošę dešimtajam Kauno fortepijoninio trio sezonui. Jau spalio 9 d. kviečiame klausytojus į koncertą Kauno filharmonijoje "Poeto tango ir gyvenimas", spalio pabaigoje nekantriai laukiame susitikimo su viena ryškiausių šių dienų lietuvių kompozitorių Zita Bružaite ir jos muzika, džiaugiamės, kad kartu groti savo jubiliejiniame koncerte mus pakvietė Kauno styginių kvartetas. Pavasarį tikimės klausytojams pristatyti Lietuvoje dar neskambėjusius Kanados ir Australijos kompozitorių kūrinius, o vasarą turėtų įvykti dėl pandemijos nukeltos gastrolės Vokietijoje, Šveicarijoje bei Norvegijoje.

A.K.: Svarbiausia, kad jau dešimt metų esame kartu, mėgaujamės tuo, ką darome, ir norime dalytis savo meile muzikai su klausytojais. Tai ir yra tiek šios dienos, tiek ateities variklis.


Kas? Koncertas "POETO TANGO IR GYVENIMAS".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? spalio 9 d. 17 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių