Menas nuo vaikystės

"Jau vaikystėje žinojau, kad būsiu dailininkas", – pasakojimą apie menininko kelią pradėjo S.Kruopis.

Vyras gimė ir paauglystę praleido Šiauliuose, piešimo talentą demonstravo nuo ankstyvos vaikystės, bet mokytis nemėgo, pavyzdingu elgesiu nepasižymėjo – mokytoja nuolat kviesdavo mamą, kuri turėdavo sėdėti pamokose.

Detalė, paskatinusi studijuoti Kaune, – laimėtas pionierių šventei skirtas piešinių konkursas. Menininkas visoje Lietuvoje buvo pripažintas geriausiu, apie tai rašė visi Šiaulių laikraščiai. Tuomet Šiaulių dailės mokyklą baigęs dvylikametis nupiešė tuo laikotarpiu prieštaringai vertinamą piešinį – kaip naciai sušaudo pionerių. Tačiau komisija, matyt, įžvelgė kitą prasmę, už tai skyrė pirmąją vietą.

"Tik vyresnis pažiūrėjau, kas buvo tuomet konkurso vertinimo komisijoje. Tai ir Jonas Kuzmickas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, kiti. Gal jie susižvalgė ir suprato mano piešinį visai kitaip, tačiau man, kaip vaikui, tada buvo labai gera paskata. Tai buvo mano pirmas apsisprendimas, paskatinęs 1975-aisiais išvažiuoti į Kauną. Įstojau iš pirmo karto, tad man tai buvo didelė dovana, nes grįžti į ankstesnę mokyklą visai nenorėjau", – prisiminė menininkas.

Saulius tais metais nusipirko fotoaparatą "Zenit" ir atvažiavo į Kauną. Stasio Žuko technikume vyko atvirų durų diena. S.Kruopis sako, kad grįžęs į Šiaulius apie Kauno mokyklą paskleidė bacilą, ir tais metais į ją stojo rekordinis šiauliečių skaičius, nors iki tol iš Šiaulių į Kauną persikeldavo vienetai. Į skirtingas specialybes įstojo devyni Šiaulių moksleiviai.

Pasirinko fotografiją

Saulius jau vaikystėje žinojo, kad tapys, tačiau Kaune studijuoti pasirinko meninę fotografiją. Prie to prisidėjo ir mamos brolis Steponas Buivydas, nes jis rinko senus fotoaparatus ir visada daug fotografuodavo. Be to, S.Žuko technikume, studentai gavo labai gerą dėstytoją, kuris giliai įskiepijo fotografijos pagrindus ir idėją.

"Aš pasirinkau studijuoti meninę fotografiją pas Povilą Karpavičių. Jis yra spalvotos fotografijos tėvas, nes išrado ir užpatentavo izopanchromijos techniką. Jis pats buvo technikas, tačiau labai geras specialistas, jau tapęs klasiku. Šis žmogus parengė labai daug gerų fotografų", – iki šių dienų didelę pagarbą dėstytojui jaučia S.Kruopis.

Fotografas sakė, kad dėstytojo žodžius kas norėjo, tas išgirdo, ir pasinėrė į fotografiją. S.Kruopis tikino, kad iki šių dienų visur su savimi nešasi fotoaparatą.

Menininkas prisimena, kad ypač sužavėjo pirmoji paskaita. Dėstytojas P.Karpavičius išsitraukė fotoaparatą, pademonstravo, kad čia yra prieškarinis, 1939 m. juostelinis aparatas ir pakomentavo, kad reikia fotografui visada rankose turėti fotoaparatą.

"Jis atėjo, prisistatė, atsinešė keturis žurnalus ir iš kišenės išsitraukė fotoaparatą "Leica". Atvertė autoritetingą čekų žurnalą, kurio neįmanoma buvo gauti. Parodė savo nuotrauką. Ten buvo užfiksuota moteris, kuri plastiškai stovėjo ir jos sijonėlis gražiai plazdeno, vėjo pravertas. Mums parodė šiek tiek švelnios erotikos – tai labai graži nuotaika. P.Karpavičius pasakojo, kad fotografavo kažkokį kampelį, vėjelis papūtė ir gražus kadras atsirado", – detales prisiminė Saulius.

Leido žurnaliukus

Dėl to, kad dėstytojui tarsi pažadėjo viską fiksuoti, Saulius pradėjo leisti savo fotografijų žurnaliukus. Pirmuosius tris numerius buvo pavadinęs "Fotomėgėjui", tačiau vėliau pervardijo į "Kauno dienas".

"Buvo toks penkiolikamečio pomėgis, nors iš tikrųjų buvome patys tikriausi profesionalai, nes baigėme dailės technikumą. Tai buvo vienintelė Lietuvoje vieta, kuri rengė meninės fotografijos specialistus", – kalbėjo S. Kruopis.

Menininkas pasakojo, kad gyvenime buvo tam tikras virsmas, kuris privertė permąstyti tam tikras vertybes. Visai netikėtai draugas pasiūlė palydėti jo sesę į Armėniją. Ten vyras pirmą kartą patikėjo Dievą ir jam tarsi atsivėrė akys, kad yra kitaip, nei buvo įpratęs ir mokomas sovietinių idėjų. Būtent šioje šalyje S.Kruopis nusprendė, kad reikia grįžti prie dailės ir vėl tapyti.

Tačiau fotografija vyro neapleido. Ir jis išaugo iš mėgėjo sąvokos, todėl savo leidinį pervardijo į "Kauno dienas" ir toliau fiksavo savo gyvenimo momentus.