Atsisveikinant su Arbit Blato kūrinių paroda "Nuo Kauno iki Niujorko" Mykolo Žilinskio Dailės galerijoje, VšĮ "Gražinkime Kauną" pakvietė aplankyti tas Naujamiesčio vietas, kuriose išliko negausūs Arbit Blatų šeimos gyvenimo pėdsakai.

Kelio pradžia

Tiksli menininko gimimo vieta dar nėra žinoma. Tikriausiai, tai buvo namas dabartinėje Kęstučio gatvėje, kur šeima nuomavosi butą. Šeimos tėvas – Idelis (Ilja) Arbit Blatas – sėkmingai derino du, rodos, visiškai skirtingus verslus: jis turėjo muzikos instrumentų parduotuvę ir draudimo agentūrą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams artėjant prie Lietuvos, caro valdžia nuo tuomečio pasienio į rytus, kaip nepatikimus, deportavo visus žydus. Taip septynerių metų Nehemija atsidūrė Poltavoje, Ukrainoje, kur pradėjo mokytis piešti.

1922 m. šeimai grįžus į Kauną Nehemija baigė Žydų realinę gimnaziją, kur jo piešimo mokytoju buvo Jokūbas Mesenbliumas. Tuomet gimnazija dar neturėjo savo rūmų Kęstučio gatvėje (tų, kuriuose šiandien įsikūrusi Juozo Naujalio gimnazija). Berniukų skyrius patalpas nuomodavo dabartinėje J.Gruodžio gatvėje. Kai 1931 m. buvo pastatyti nauji gimnazijos rūmai, Arbit Blatas jau studijavo Paryžiuje.

Atskiro žodžio nusipelnė šiandien mažai kam žinomas dailininkas J.Mesenbliumas (1894–1933). Vilniaus meno mokyklos auklėtinis, Kaune nesulaukęs pripažinimo, Mesenbliumas 1924 m. išvyko į Paryžių ir pasivadino prancūziškai – Jacques Missene. 1932 m., sunkiai sirgdamas, grįžo į Kauną, kur ir mirė. Užtat jo pomirtinė paroda buvusio kino teatro "Oaza" patalpoje susilaukė daug dėmesio. J.Mesenbliumo kapas Žaliakalnio žydų kapinėse yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Tiksli menininko gimimo vieta dar nėra žinoma. Tikriausiai, tai buvo namas dabartinėje Kęstučio gatvėje, kur šeima nuomavosi butą.

Tėvų namai

Apie 1927 m. Arbit Blatų šeima persikėlė į kampinį Laisvės alėjos ir Maironio gatvės namą. Čia, Laisvės alėjos pusėje, įsikūrė Arbit Blato muzikos instrumentų salonas.

To meto reklama skelbia: "Instrumentų žiūrėjimas, katalogai ir paaiškinimai teikiami nemokamai." Antrame namo aukšte šeima išsinuomavo butą. Tai buvo puošnus dviejų aukštų su mezoninu namas, kurį 1868 m. tuomečiame Nikolajaus prospekte pagal architekto Semiono Gorskio projektą pasistatė vienas iš brolių Frumkinų – Joselis Dovydas su žmona Mina. Pagrindinis namo fasadas buvo atgręžtas į dabartinę Maironio, tada Novaja (Naujoji) gatvę. Kitais, 1869 m., prie šio namo palei Novają gatvę Frumkinai prijungė dar vieną, to paties S.Gorskio suprojektuotą, o dar po metų – pasistatė dar vieną įspūdingą namą Nikolajaus prospekte.

Pastarasis namas, vienintelis išlikęs (jame šiandien įsikūręs viešbutis "Kaunas"), buvo net trijų aukštų – visame prospekte aukščiausias. Tarpukariu visa valda priklausė Grigorijui ir Rozalijai Kaplanams, kurie vertėsi vyno prekyba; čia veikė jų vyno krautuvė, knygynas, nedidelis viešbutis.

Dalį tuščio sklypo Maironio gatvėje Kaplanai pardavė Chaimsonui. Čia 1933 m. buvo pastatytas pirmasis Kauno "dangoraižis" – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas Mozės Chaimsono namas. Šio kampinio kvartalo aplinką aprašė Vytautas Sirijos Gira romane "Raudonmedžio rojus" kaip pirmąją mažojo Karolio Tuleikio gyvenamą vietą Kaune: "Prisimenu didelį kiemą, kuriame mėtėsi medinės dėžės nuo pianinų; turbūt šalimais stūksojo ir pati muzikos instrumentų krautuvė. Butas antrame aukšte su balkonu, išeinančiu į sodelį; o sodelyje vasaros restoranas su atskirais paviljonais diskretiškoms poroms, su staliukais po skėčiais atvirame ore žmonėms, nebijantiems viešumos, ir su estrada, kurioje vyko pasakiški dalykai."

"Dėžės nuo pianinų" kieme nurodo į Arbit Blatų parduotuvę, "sodelis" – tai vasaros kavinė, buvusi prie Maironio g. 11-ojo namo. Šiandien Maironio gatvėje stovėjusių namų nebėra. Po karo jų vietoje buvo pastatytas penkių aukštų daugiabutis (Laisvės al. 77 / Maironio g. 15).

Mokslai ir svajos

1924 m., budamas vos 16-os, Arbit Blatas išvažiavo mokytis į užsienį. 1924–1926 m. jis praleido Berlyno dailės akademijoje, o 1926–1932 m. studijavo Paryžiuje keliose privačiose dailės mokyklose.

Paryžiuje Arbit Blatas gyveno ir mokėsi kartu su kitais studentais iš Lietuvos, nuomojamu kambariu dalijosi su dailininku Adomu Smetona. Per atostogas parvažiuodavo namo į Kauną, kur rengė parodas kartu su lietuviais dailininkais, kūrė scenografiją Valstybės teatrui, o 1932 m. planavo sugrįžti ir atidaryti Lietuvoje pirmą privačią meno galeriją – kaip Paryžiuje!

Patalpas galerijai menininkas išsinuomavo iš advokato Rapolo Skipičio jo name Nepriklausomybės aikštėje (Nepriklausomybės a. 4 / Gedimino g. 40). Galerija eksponavo ir pardavinėjo jaunų, mažai žinomų lietuvių ir žydų dailininkų darbus. Tačiau verslo planas nepavyko: jaunas Arbit Blatas savo kapitalo neturėjo, o tie, kurie pažadėjo investuoti, savo pažadus greitai pamiršo. Todėl 1933 m. galerija buvo priversta užsidaryti.

Arbit Blato muzikos instrumentų salonas, kuriame, sako, buvo galima įsigyti net "Steinway" fortepijoną, įsikūrė K.Donelaičio gatvės korpuse.

Laiškai iš Paryžiaus

Arbit Blatas vėl išvyko į Paryžių, kur surengė pirmą asmeninę parodą. Iš Paryžiaus jis rašė į Kaune ėjusį laikraštį "Vienybę" "Laiškus iš Paryžiaus" su savo paties iliustracijomis, vėl atvažiuodavo atostogauti į Kauną, kur su kitais menininkais mėgo lankytis Konrado kavinėje. Paryžiuje jis padėdavo įsikurti ir susiorientuoti naujai atvykusiems lietuviams studentams.

O tuo metu dailininko tėvai persikėlė gyventi į ką tik pastatytą Malkės Bruskienės namą E.Ožeškienės ir K.Donelaičio gatvių sankirtoje (E.Ožeškienės g. 14 / K.Donelaičio g. 78). Šio modernistinio namo projektą sukūrė inžinierius Noachas Beras Joffe, baigęs Ciuricho Aukštąją politechnikos mokyklą.

Namo savininkai gyveno E.Ožeškienės gatvės korpuse trečiame aukšte, Arbit Blatai – antrame. Suapvalintame kampe buvo Jochelio Kagano gastronomijos parduotuvė. Arbit Blato muzikos instrumentų salonas, kuriame, sako, buvo galima įsigyti net "Steinway" fortepijoną, įsikūrė K.Donelaičio gatvės korpuse. Į šitą namą Arbit Blatas parvažiuodavo iš Paryžiaus pas tėvus. Prasidėjus karui, 1940 m., kartu su pirmąja žmona Sylvia, su kuria susipažino Paryžiuje, ir dvejų metų dukrele Doroty dailininkas išvyko į Niujorką.

Lietuvą okupavus naciams, Arbit Blatai atsidūrė Kauno gete. Motina žuvo Štuthofe, tėvas išgyveno Dachau. Išlaisvintas, 1945 m. senasis Arbit Blatas pateko į ligoninę Paryžiuje, kur prašė susitikimo su Pablo Picasso. Jis žinojo, kad P.Picasso ir jo vienintelis sūnus buvo draugai ir tik per P.Picasso tikėjosi susirasti sūnų. Ir P.Picasso atsiliepė, ir paskambino į Niujorką, ir surado jo sūnų, o dailininkas tėvą parsivežė į Niujorką.

Kai 18-metis Nehemija Arbit Blatas atvažiavo į Paryžių, iš kito garsaus menininko litvako, Chaimo Soutino, tuo metu jau 15 metų kaip išvykusio iš Lietuvos, išgirdo lietuvišką pasisveikinimą: "Labas!" Arbit Blato sukurta bronzinė Soutino skulptūra stovi Gaston-Baty skvere Montparnase. Pats Arbit Blatas niekada nepamiršo Lietuvos ir iki gyvenimo pabaigos puikiai kalbėjo lietuviškai.