Kaunas, kultūra ir megapoliai

Niekas geriau už menininkus negali ir nenori giliau ir esmingiau žvelgti į žmogaus ir jo artimųjų, draugų, kolegų, kaimynų, tam tikro socialinio sluoksnio gyvenimą ir jo principus, kūrybingumą ir problemas. Tik literatūros, šokio, teatro, dailės ir kiti kūrėjai nuo pat tų laikų, kai žmonija suprato, kad buvimas šioje žemėje yra lydimas meno, geba su miestu, jo gyventojais ir kultūra megzti ne praktinį, vartojimo santykį, o išlaikyti loginę ir estetinę distanciją, leidžiančią matyti ir suprasti daugiau. Šiais metais Kaunui tikrai netrūko tokių žvilgsnių į save iš gana dažnai geografiškai ir kultūriškai tolimo atstumo: užtenka prisiminti Williamo Kentridge’o ar Yoko Ono parodas ir daugelį kitų renginių, kuriuose dalyvavo ne tik vietinė bendruomenė ir ne tik Lietuvos menininkai.

Europos kultūros sostinės statusas ir veikla parodė, kad Kaunas nelabai gali tapti verslo miestu, tačiau gali būti ir jau yra meno namais plačiąja prasme.

Akivaizdu, kad Kaunas per šiuos metus patyrė dvigubą kitoniškumo poveikį: atsivėrė ne vien pasauliui, bet ir savo praeičiai, kuri iki šiol buvo žinoma ir suprantama gana siauram kultūros ir meno istorikų ratui. Šios patirtys mus visus apdovanojo gana paprastu, tačiau sunkiai įprastomis sąlygomis pasiekiamu laimėjimu – per metus iš miesto, kuris prisimena tik savo senelių gyvenimą, virtome giliai savo praeitį ir šaknis suvokiančiais žmonėmis. Taip tapo įmanoma išvengti „kaliningradiečio sindromo“ – gyvenimo mieste, kuriame niekas neatsakingas. Dabar Kaunas yra tokia vieta, kurioje anksčiau ar vėliau įsikūrę žmonės jau supranta, kad viskas ar beveik viskas priklauso nuo jų pačių. Stebėtina, bet tokį raidos lygmenį, kaip niekas kitas, pasiekti įgalina tik menas ir kultūra.

Dar daugiau – tarpukario laikinoji ir šių metų Europos kultūros sostinė gavo galimybę tęsti tokią veiklą, kuri jau užtikrina to, kas pasiekta šiemet, tęstinumą. Taip giliai ir įvairiapusiškai išmanydami savo kultūros istoriją ir kurdami jos ir viso gyvenimo dabartį, jau galime kalbėti apie miesto kaip tarpininko vaidmenį, reiškiantį tai, kad Kaunas jau pasirengęs skatinti ir kitų skirtingų, kartais net priešingų kultūrų dialogą ir susikalbėjimą.

Atviroje praeičiai, dabarties įtakoms ir kaitai aplinkoje įmanoma, kad Kauno miestas nevirstų tuščio susisvarbinimo ar pasipūtimo kupinų žmonių gyvenimo vieta. Šių metų Europos kultūros sostinės statusas ir veikla parodė, kad Kaunas nelabai gali tapti verslo miestu, tačiau gali būti ir jau yra meno namais plačiąja prasme. Finansinė ir simbolinė galia ne tik vieno atskiro žmogaus, bet ir visuomenės gyvenime, yra didelis išbandymas. Kuriantys kultūrą žmonės yra vieni atspariausių pinigų pagundai, nes retai turi tikslą tuščiai didinti savo finansinį kapitalą ir daugiau niekuo nesirūpinti. Kultūra yra neatsiejama nuo humanizmo ir humanistikos, kuri visiems mums primena apie radikaliai svarbų žmogiškąjį jautrumą ir savo pačių, ir kitų miestiečių atžvilgiu.

Kauno – Europos kultūros sostinės statusas atvėrė puikiai panaudotą galimybę sujungti tarpukario laikinosios sostinės praeitį su šiandiena, todėl labai ryškiai sumažėjo sovietmečio traumų poveikis ir įtaka. Tarsi nebeliko rusų mums prievarta įpiršto pleišto tarp klestėjusios tarpukario kultūros ir dabartinio gyvenimo.

Ar mūsų miestas dėl virsmo žemyno kultūros sostine tapo megapoliu? Į šį klausimą atsakymų galima ieškoti pasitelkus daugelį šaltinių. Vienas patikimesnių – latvių vidurinės kartos poeto Karlio Vėrdinio šiais metais Lietuvoje išleista knyga „Vidaus tvarkos taisyklės“. Šiame eilėraščių rinkinyje kūrėjas atskleidžia, kokios yra potrauminės, istorijos nulemtos žmogaus, užaugusio provincijoje ir gyvenančio posovietiniame megapolyje Rygoje, būsenos. Tikrovė šios knygos tekstų subjektą veikia žeidžiančiai, nes Latvijos sostinė jam nuolat pateikia tokių situacijų, kuriose jis suvokia esąs svetimas, negalintis išlaikyti distancijos tarp savęs ir to, ką mato, girdi ir kitaip patiria. Rygos žmogus yra priverstas savuoju dėmesiu įsitraukti į tai, kas primena sovietinę okupaciją, vartojimo kultūros peršamą asmens standartiškumą, susvetimėjimo nulemtą uždarumą. K. Vėrdinio „Vidaus tvarkos taisyklės“ yra autoriaus bandymas pasakoti tai, kas, praeityje pertraukus, užspaudus ir represavus laisvę, lieka vis dar gebančiam pasakoti žmogui.

Kaunas dėl ypatingos kultūros svarbos šiais metais netapo panašus į tikrai megapoliu galimą vadinti Rygą. Mūsų šalies miestas, būdamas mažas, gali branginti savo svarbų, bet ne megalomanišką vaidmenį didžiųjų užmojų laikais. Kauno mažumas yra tai, ko verta laikytis, nes tik nedideliame mieste įmanoma sukurti tai, ką šiais metais patyrėme Europos kultūros sostinėje, – bendruomenių balso reikšmę, rūpinimąsi kitu ir kitokiu žmogumi, saugią ir atvirą poziciją pasaulio atžvilgiu ir daugelį kitų teigiamų reiškinių.