Kas vienija šių dienų Europos lėlių teatrus?

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi tapęs Kauno valstybinio lėlių teatro organizuojamas 22-asis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kaunas Puppet 22“ supažindino su vienais įdomiausių Europos šalių lėlių, objektų ir šešėlių teatrais.

Mitinis Žvėris

Festivalis truko penkias dienas, kurių metu nuo ryto iki vėlyvo vakaro buvo rodomi spektakliai vaikams, jaunimui, visai šeimai ir suaugusiesiems. Iš viso parodyta daugiau nei trys dešimtys spektaklių iš Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Japonijos. Surengti edukaciniai užsiėmimai vaikams ir kūrybinės dirbtuvės profesionalams, vyko ir moksleivių teatrų pasirodymai.

Lietuvoje turime nedaug ir retai vykstančių būtent šios krypties teatro festivalių, tad buvo labai džiugu, įdomu, o ir netikėta pamatyti ne tik pačiame Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT), bet ir kitur (Kauno kameriniame teatre, Lietuvos aviacijos muziejuje ir viešose miesto erdvėse) pasklidusią įvairiomis kalbomis kalbančią lėlininkų bendruomenę. Po rekonstrukcijų jau pakankamai šiuolaikiškame KVLT pamatyti naujausias tarptautines šių dienų lėlių teatro tendencijas – iš tiesų unikali patirtis. Kartu su kitais mieste vykusiais renginiais festivalis Kauną pavertė visaverte Europos kultūros sostine.

Būdama teatrologė neišvengiamai turiu savitą ryšį su teatru: labiausiai jis traukia, nes leidžia stipriai pajusti žmogų visais jo pjūviais – fiziniu, emociniu, mentaliniu, energetiniu. Jei leisimės gilyn į tą žmogaus šerdį, kurioje slypi jau žemiškomis kategorijomis sunkiai įvardijami aspektai, – dar ir dvasiniu.

Visa tai su kaupu leido patirti festivalis „Kaunas Puppet 22“.

Peržiūrėjusi vieną po kito tokią gausą festivalio spektaklių, penkias dienas kone gyvendama lėlių teatre, imi pastebėti ir pajusti neįprastus dalykus. Pirmiausia tai lėlių teatro magija.

Ji, žinoma, lydi kiekvieną teatro repertuaro spektaklį, tačiau čia jos intensyvumas visiškai kitoks. Nors ir skyrėsi  spektaklių temos, lėlių, objektų panaudojimas ir, žinoma, savita, konkrečiai šaliai būdinga aura, buvo galima justi, kad juos visus vienija kažkokia paslaptinga energija. Vienu metu net rodėsi, kad ši energija įgauna pavidalą. Tarsi koks Mitinis Kauno Žvėris. Perfrazuojant, būtų galima pasakyti, kad tai – Mitinis lėlių teatro žvėris.

Ši scenoje atgyti lėles priverčianti jėga į tvirtą komandą subūrė ir pačius festivalio organizatorius. Nuoširdumas, tikėjimas lėlių teatro reikalingumu ir žiūrovus, spektaklius kartu stebėjusius ne vieną dieną, vertė užmegzti emocinį ryšį. Galiu tik paliudyti: lėlių teatras gali tapti priklausomybe gerąja prasme, nes jis – it kokia terapinė priemonė, išvalanti sielos teršalus – baimes, išankstinius įsitikinimus, nepasitikėjimą, stereotipus, neviltį, nusivylimą, pyktį ir kt.

Svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre.

Visi spektakliai kalbėjo apie šiuolaikinį žmogų, kartu paliesdami amžinąsias vertybes. Norėjosi vis bėgti į kitą spektaklį, patirti vis kažką naujo, netikėto, pasijusti viduje vis atviresniam.

Kūrybinės jungtys

Festivalis leido įžvelgti ir bendras Europos lėlių teatro kalbos tendencijas. Nors pačioje programoje ir nebuvo tiesiogiai akcentuojamos, jas buvo galima įžvelgti stebint ir lyginant spektaklius. Daugelyje jų svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre, kai aktoriai vaidina su marionetėmis, lazdelinėmis ar kitomis lėlėmis.

Tai galima laikyti ir privalumu, ir trūkumu. Trūkumu, nes kelia baimę, kad lėlių teatras lėlę išstums, ją laikydamas it nebepatraukliu ar atgyvenusiu elementu. Kita vertus, šie kūrybiniai eksperimentai stipriai išplečia pačią lėlės sampratą. Lėles keičia objektai – paprasti, kasdienėje buityje aptinkami ar specialiai sukonstruoti daiktai.

Pavyzdžiui, Mariboro ir Rijekos lėlių teatro (Kroatija ir Slovėnija) spektaklyje „Nauji karaliaus drabužiai“ personažais tapę audiniai, virvės ir siūlai vaikams pasakojo apie suaugusiųjų pasaulio ydas.

„Lizdas“ / D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklyje „Lizdas“ veikia elektros skydinė, kištukinis lizdas ir elektros laidai. Vyresnei publikai skirtas spektaklis kuria visiškai netikėtą ir absurdiškai komišką šių dienų pasaulio atspindį.

Agnės Sunklodaitės Balstogės (Lenkija) lėlių teatre režisuotame spektaklyje „Robotas ir peteliškė“ vaidina keisti metaliniai robotų pasaulio gyventojai.

Ne viename spektaklyje naudotas vaizdo kamera tiesiogiai filmuojamas ir čia pat dideliame ekrane rodomas vaizdas – it stebėtum ne spektaklį, o filmą. Pati scena virto filmavimo aikštele – jos erdvėje įrengtos filmavimo salelės su skirtingų spektaklio scenų objektais ir dekoracijomis. Aktoriai su kamera rankose juda po kiekvieną jų filmuodami stambiu planu.

Įdomu stebėti, kokie realūs yra tarsi niekuo neypatingi daiktai ir kaip jie atgyja ekrane. Retsykiais net sunku patikėti, kad tai – tas pats objektas. Tokius spektaklius festivalyje pristatė lietuviai, italai, slovakai.

Italijos lėlių teatro kompanijos „UnterWasser“ šešėlių teatro spektaklyje „Labirintas“ ekrane projektuojami iš vielos, kartono, medžio ir vandens kuriami žmonių veidų, miesto objektų šešėliai, pasakojantys poetiškai vizualinę (nenaudojant teksto) šių dienų žmogaus gyvenimo kelionę.

Klaipėdos lėlių teatro ir Izraelio teatro „Intim Ensemble“ bendrame darbe „Didysis sprogimas“ filmuojamos išardytų kompiuterių ir elektroninių prietaisų detalės, iš kurių kuriama įtikinama robotų planeta ir jos gyventojai.

Įsiminė ir Bratislavos lėlių teatro spektaklis „Laiko nykštukai“, pasakojantis nuotykingą ir filosofinę istoriją apie vieną laiko nykštukų šeimyną, labai artimą žmonėms, tik tiek, kad nykštukų pareiga – viską aplink sendinti ir gadinti, ardyti, braižyti, rūdinti įvairius žmonių daiktus, daryti drabužiuose skyles ir dėmes. Čia taip pat tiesiogiai filmuojamos mažytės lėlės. Kūrybingai apgalvota kiekviena laiko nykštukų pasaulio detalė – net ir jų auginamų pelėsių laboratorija. Šiandien namie pamačius susidėvėjusį daiktą, iš atminties išnyra tie laiko nykštukai.

Naujos formos ir patirtys

Galima buvo pasimėgauti ir tikru lėlių teatru suaugusiesiems. Tai skaudžia tema pakvietęs pamąstyti KVLT spektaklis „Dievų miškas“ ir Vilniaus teatro „Lėlė“ absurdo ir grotesko kupinas „Karalius UBU“. Spektakliuose veikia įspūdingos žmogaus ūgio lėlės. Ukrainiečių šešėlių teatro „Papasony“ spektaklyje „Pasąmonės šnabždesys... Sapnai“ (rež. Andrii Leliukh) už širmos vaidinę aktoriai kūnų šešėliais tragikomiškai pasakojo savo pačių pasąmonėje gyvuojančią istoriją.

„Karalius UBU“ / Organizatorių nuotr.

Svarbiausia festivalio momentas – teatro „KTO“ (Lenkija) darbas „Peregrinus“. Tai Laisvės alėjoje vaidinimą surengęs teatras, kada didžiules vienodas galvas mūvintys aktoriai įkūnijo labai panašiai besielgiančius, tų pačių tikslų siekiančius, vienodus laimės ir nusivylimo jausmus išgyvenančius biuro darbuotojus.

Festivalio programoje išsiskyrė Japonijos rankų šešėlio teatro „Kakashiza“ kūrinys „Animare“. Tai visiškai kitokią šešėlių teatro ir kultūrinę patirtį leidęs pajusti renginys. Neįtikėtina, kad aktoriai tiesiog rankomis kūrė įvairiausių gyvūnų šešėlius. Su tokiu rankų šešėlių teatru gyvai teko susidurti pirmą kartą, tad šis pasirodymas paliko labai stiprų įspūdį. Netikėta buvo ir tai, kad pasibaigus spektakliui aktoriai liko scenoje ir dėkodami išlydėjo žiūrovus, nors paprastai Europoje po plojimų pirmieji išeina aktoriai.

Norėtųsi paminėti lauko erdvei skirtą Ispanijos teatro „Campi Qui Pugui“ spektaklį „Asteroidas“. Kauno pilies amfiteatre buvo įrengta iš dangaus nukritusį asteroidą menanti konstrukcija. Jį apžiūrėti leidosi trijų aktorių gyvu planu kuriamų komiškų personažų „Kosmoso apsaugos“ komanda. Priėjus prie asteroido ir užlipus ant jo, išlindo ateiviai (lėlės) ir pradėjo vykti kiti keisti kosminiai reiškiniai. Spektaklis novatoriškas savo forma, žaismingas ir linksmas, tačiau kiek nuvylė turinio prasme, nes gilesnės ir edukacinės istorijos sukurti nepavyko.

Pabaigoje noriu pasidžiaugti dar keliais festivalio „Kaunas Puppet 22“ aspektais. Festivalyje pristatyti visi Lietuvos lėlių teatrai ir jų darbai, tad buvo galima puikiai susipažinti, kokiomis idėjomis gyvena mūsų šalies lėlininkai. Kai kurie spektakliai, deja, neprilygo užsienio darbams, tačiau kiti netgi juos pranoko. Apibendrinus, džiugu, kad mūsų teatrai noriai eksperimentuoja, ieško visiškai naujų lėlių teatro galimybių. Ypač jaunieji kūrėjai, kaip minėtą „Lizdą“ režisavęs Motiejus Ivanauskas ar KVLT jaunimui skirto spektaklio „Aš – Žvėris“ režisierius ir scenografas Rokas Lažaunykas.

Likus su nekantrumu laukti kito festivalio su dar kitomis patirtimis, norisi nuoširdžiai rekomenduoti apsilankyti festivalio metu atidarytoje ir iki rugpjūčio pabaigos Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“. Joje galima susipažinti su S.Ušinsko – profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko – tarpukariu sukurtų marionečių kolekcija, saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. S.Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Užsukus į KVLT prie pagrindinio įėjimo galima patiems pabandyti valdyti pagal senuosius brėžinius teatro atkurtą S.Ušinsko marionetę „Dainininkė“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kas kas

Kas kas portretas
Lėlės,tik čia dar daug priedurnių beraščių korumpuotų rašeivų.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių