Quantcast

Kaip atrodo kelionė žemės laiko link?

Kauno valstybiniame lėlių teatre pristatyta pirmoji 61-ojo kūrybinio sezono premjera – jaunosios kartos lėlininkės Gintarės Damanskytės spektaklis "Alio alio, Žeme!" Taikydama netradicinius kūrybinius sprendimus jaunoji kūrėja vaidinime gvildena vieną opiausių šių dienų problemų – Žemės (iš)likimo klausimą.

Įkvepiantis žaidimas

G.Damanskytė – Klaipėdos universiteto lėlininkų kurso absolventė, dar studijų metu kartu su bendraminčiais subūrusi lėlių teatro trupę "459", kuri prieš tris metus už kūrybinę instaliaciją "Meile, don’t stop" buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

"Alio alio, Žeme!" – kūrėjos debiutas didžiojoje profesionalaus teatro scenoje, į kurį einant lydėjo jaudinančios nežinomybės jausmas: kaip liudija ankstesniuose kūrėjos kūrybiniuose eksperimentuose atsiskleidęs siekis ieškoti savo laikmečio teatro, spektaklis turėjęs būti šiuolaikiškas ir netikėtas.

Spektaklio naratyvą jaunoji režisierė kuria remdamasi Vytauto V.Landsbergio knygele "Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes" (2013). Visgi tai nėra žinomos pasakos sceninė iliustracija, o, priešingai, gana drąsi interpretacija, išryškinanti šios istorijos astronominę liniją.

Knygelėje pasakojama apie Arklį Dominyką, pamilusį rugiagėlę Svajonę ir dėl kurios jis leidžiasi kelionėn į kosmoso platybes, ieškodamas brangakmenio, kuris leistų rugiagėlei žaliuoti ir šaltuoju metų laiku. O spektaklyje Svajonės nebelieka, meilės objektu tampa Žemė. Aplankydamas visas Saulės sistemos planetas kosmose pasiklydęs Arkliukas, kuriam kelionėje kompaniją laiko Varliukas, ieško kelio namo, jausdamas vis stipresnę meilę ir pagarbą Žemei. Kūrybinė režisierės drąsa – stiprus spektaklio privalumas, tuo pačiu ir kiek kyštelėjęs koją.

Be klišių

Kurti spektaklio vizualinę pusę režisierei talkino taip pat jauna menininkė Birutė Sodeikaitė, labiausiai žinoma kaip lėlių animacijos režisierė. Nors ir susiję su realiais, žemiškais rūpesčiais, jos kurti animaciniai filmai stipriai jaudina vaizduotės laisve, veikėjų buvimo savimi artuma ir pasivaikščiojimo jų spalvingo ir tikro vidinio pasaulio takeliais malonumu. Kaip nuo maro, nuo įprastų vizualinių ir suvokimo klišių dailininkė bėga ir spektaklyje. Neribodamos savo kūrybinės fantazijos kūrėjos klausimą, kas yra lėlių teatras, kelia iš naujo.

Mažytėje Kauno lėlių teatro scenoje jos kuria kinematografinį potyrį, stambiais ir panoraminiais kadrais. Stebėti ne tik itin įdomu ir smalsu – tai tampa puiki komunikacijos priemonė su 4–5 metų amžiaus žiūrovais, įpratusiais aplinką pažinti vaizdiniais ir potyriais. Spektaklyje vyksta įprastų dialogų, tačiau jų nėra daug ir tai yra labai sveikintinas žingsnis. Dažnai teatre įprastose pasakų inscenizacijose vaidyba ir vizualumas tarnauja žodžiui, šiame spektaklyje greičiau žodis iliustruoja vaizdą.

Pagrindinius veikėjus spektaklyje įkūnija dvi baltos Arkliuko ir Varliuko lėlės. Pradžioje scenoje pasirodo maži jų siluetai, vėliau, jiems artėjant Žemės laiko link, išnyra didesni jų kūnai, kurių faktūra kelia asociacijas su žvaigždynų formomis. Planetos kuriamos aktoriams pasitelkiant objektus. Atgyja ir visai kitokią prasmę įgauna kasdien sutinkami daiktai ir abstraktūs objektai.

Režisierė stengiasi suteikti ir daugiau kūrybinės laisvės aktoriams. Pastarieji (Mindaugas Černiauskas, Laima Strazdauskienė ir Jolita Ross) savus personažus kuria nesislėpdami už lėlių ir objektų, o scenoje demonstruoja įvairiausius savo talentus – vaidybinius, vokalinius ar net šokio meno srities.

G.Damanskytės akimis regima V.V.Landsbergio pasaka įtraukia ir įkvepia. Į Arkliuko kosmose patirtus nuotykius žvelgi tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Bet, visų pirma, kaip į žaidimą, nes pats teatras – didysis žaidimas, kurio konkrečios taisyklės apsibrėžiamos kaskart naujo spektaklio metu. "Alio alio, Žeme!" taisyklės – stebėti ir pasitikėti. Jei tik imsi kurti savus reikalavimus, kūrėjų darbas gali atrodyti nesuprantamas ir svetimas. Regis, vaikai intuityviai tai iš karto supranta ir atsiduoda įvykių tėkmei visiškai nesipriešindami. Kaip cukrinė vata juos traukia tai, kas yra gaubiama paslapties šydu, o jo kraštai spektaklyje veržiasi nuo scenos.

Ieškojimo laikas

"Vadinasi, mes dabar esame ieškojimo laike, o kai surasime Žemę, būsime Žemės laike? – klausia pagrindinis spektaklio veikėjas Arkliukas, kartu su Varliuku kosmoso tyruose ieškodamas gimtosios planetos Žemės. Tarsi kartu su spektaklio pagrindiniais veikėjais ieškojimo laike atsiduria ir jaunoji režisierė. Atrasdama iš naujo Žemę ir kitas planetas, kiekvienai jų spektaklyje suteikdama unikalią formą bei tarp jų kiek pamesdama pagrindinės temos leitmotyvą.

Veikėjai keliauja nuo vienos planetos prie kitos, kurios jiems padeda surasti Žemę. Per skirtumą su kitomis planetomis jie supranta Žemės išskirtinumą ir jos svarbą jų pačių būčiai. Visgi scenoje labiau vyrauja susitikimo su vis nauja planeta nuotykių dvasia nei nenumaldomo traukimo jausmo prie Žemės platesnė skleistis.

Spektaklis susideda iš atskirų trumpų scenų, lyg kino kadrų, tarpusavyje jungiamų muzika ir vaidyba. Kartais jos "sukimba" itin stipriai, išlaikydamos įtampą ir aiškią siužetinę liniją, tačiau kai kur ryšys tarp jų ima trūkinėti, kaip nuolat ryšio ieškančiame Urane. Tampa keblu identifikuoti kai kurias vaizduojamas planetas ir jų vaidmenį spektaklio siužete.

Režisierė žengia gana sudėtingu keliu siekdama supinti originalią meninę vaizduotę (tuo kūrėja gali drąsiai didžiuotis!) ir objektyvias astronomijos bei mitologijos žinias, kiekvienos planetos įvaizdyje išryškindama kurį nors vieną svarbiausią jos požymį. Pavyzdžiui, Veneros karštį ar Plutono – amoniako ir metano vandenyno – skystąjį paviršių.

Tačiau jeigu nesi giliau susipažinęs su planetų charakteristika, ne visai sekasi nuspėti, su kuria gi konkrečia savybe būtų galima susieti kitas planetas. Tarkim, kodėl Plutonas vaizduojamas kaip skambantis puodas (viduje karšta, išorėje – suledėjusi planeta), Jupiteris – šachmatų figūra (didžiausia Saulės sistemos planeta) ar kodėl Uraną yra "nusėję" daugybė telefonų (vidinį energijos šaltinį turinti planeta). Juolab kad kai kuriose planetose veikėjai užsibūna ilgėliau, o kai kuriose – tik trumputį momentą, kuris labai greitai pasimeta bendrame šių scenų "montaže". Smagu grįžus namo pasidomėti (ne)atpažintais objektais ir sudėlioti viską į savas vietas, tik nuoširdus klausimas, kiek mažųjų žiūrovų pasielgs taip pat. Nekalbant apie kai kurių juos atlydėjusių auklėtojų pagalbą, spektaklio metu žvilgsnį nukreipusių ne į sceną, o telefonų ekranus...

G.Damanskytės "Alio alio, Žeme!" – kosminiu gėriu ir amžinybės žaismingumu kvepiantis spektaklis. Nuotykių, kuriuos įdomu stebėti ir vaikui, ir suaugusiajam, čia netrūksta, bet linksmumas netrukdo skleistis rimtumui, priešingai, jį net dar labiau išryškina. Spektaklis neleidžia tinginiauti. Neregėti veikėjai skatina būti dėmesingam ir savo vaizduotėje intensyviai kuriančiam plačiojo kosmoso peizažus. Režisierei lėlių teatras nėra nuspėjama pramoga ar vadovėlinė pamoka, tai – stebuklinga akimirka, kai susitikę kūrėjai ir žiūrovai kuria bendras žvaigždes pasiekiančias svajones. Jos rankose atsidūręs teatras gali viską.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių