Ką man sako vienatvė?

Vertybių sumaišties pasaulyje dažnas kalba kas sau: žiūri vienas į kitą, bet pasakoja tik asmeniškai svarbius reikalus, kartais polemizuoja pats su savimi, kito žodžiams ausys apkursta, net nesurenka atskirų garsų į pavienį derinį – esą viskas nereikšminga.

Kartais bandoma pasiskolinti tylos iš kito žmogaus, tik, deja, nesėkmingai – ją sugeria aplinkos triukšmas: ne tik dūzgiančių pirmyn ir atgal automobilių garsai, bet ir nesibaigiantys skundai: kodėl man, kodėl taip, kodėl dabar... Kartais tiesiog sėdime ir žiūrime į vieną tašką, laukdami nežinia kokio atsakymo į tokį pat nežinia kokį klausimą.

Tokia būsena ypač sustiprėja vakare, kai esame tuščioje nuo triukšmo erdvėje, pasirengę dienos apmąstymams.

Kauno valstybinio lėlių teatro nuotr.

Kauno valstybiniame lėlių teatre būsimieji menininkai, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai, žiūrėjo spektaklį „Po vandeniu“. Scenovaizdis nuteikė ramybei ir tylai – buvo miegui parengta aplinka.

Po dienos nuovargio žmogus ruošiasi poilsiui. Deja, čia ir prasideda nerami jo minčių kelionė, nes prieš miegą dažniausiai apmąstome dienos įvykius, skaičiuojame, kas mus įžeidė, su kuo patyrėme nemalonią situaciją ar išgyvenome baimę.

Kartais nuo daugelio neigiamų minčių atsiranda panika, apima nesmagumo jausmas, kamuoja dusulys. Visa tai gali paaiškinti psichologai, deja, kaip išaiškėja spektaklyje, taip ir gyvenime atsiveria karti tiesa. Knygose – tik sausa teorija, kuri žmonėms neatsako į jiems rūpimus klausimus. Atsakymą dažniausai turime rasti patys.

Spektaklį režisavo ir jam kūrė muziką aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Pirmas įspūdis, kad scenoje mergina išsako daugelio jaunų žmonių abejones dėl savęs, netikrumo dėl viso to, kas daroma, jausmą, nepasitikėjimą savimi ir nuolatinę baimę, net paniką.

Kauno valstybinio lėlių teatro nuotr.

Dažnai jauni žmonės stresuoja dėl nepavykusių santykių, laukia savo vilčių išsipildymo, bet, nusivylę savimi ir kitais nebesupranta, ko laukia, tikisi iš gyvenimo. Tokiais atvejais labai padeda meditacija, muzika, bandymas save apgauti, užmiršti tai, kas buvo nemalonu ir netikra.

Deja, gyvenime visa tai nelengva, nes liekame vieni su šiais negatyviais jausmais ir kaip nors juos pamiršti ar ignoruoti tampa labai sunku.

Reikia išmokti džiaugtis tomis akimirkomis, ką sugebėjome gauti iš ilgų vienatvės valandų, susikaupusią teigiamą ar neigiamą energiją perteikti meno kūriniu.

Padėti įveikti tokią būseną ir bando meistriškai vaidinanti aktorė D. Budinavičiūtė. Nuoširdžiai ir atvirai perteikdama iki skausmo pažįstamas situacijas, ji dar skaudžiau rodo dvasinio išgijimo kelią. Atrodo, kad už vienatvę nieko nėra baisiau. Taip norisi, kad šalia būtų žmogus. Tiesiog, kad būtų. Tą jausmą akivaizdžiai jaučia žiūrovai, stebėdami sunkias vienatvės valandas išgyvenančią merginą.

Aktorė puikiai perteikia vidinio pasaulio košmarą, nežinomybę, ką daryti: akyse tvenkiasi ašaros, kurios gal ir nenuriedės skruostu, bet elgesys rodo blaškymąsi, netikrumą dėl savęs ir savo vietos pasaulyje.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai jautriai stebėjo ir žavėjosi jaunos aktorės meistriškumu. Labai kruopščiai apgalvotas kiekvienas judesys, sudėta visa energija ir pritaikytas balso tembras: vienur nuskamba lyg šmaikšti frazė, kitur ji grįžta skauduliu į vienišą širdį.

Kaip jaučiasi žmogus svetimame pasaulyje, atsakymo sulaukiame greitai: jaučiasi nejaukiai, nes jis dar ne tik to pasaulio nepažįsta, bet ir savęs. Kitas žmogus neturi laiko. Taip akivaizdžiai atsiribojame nuo aplinkos ir nešame savo gyvenimo naštą tarsi sraigės kiautą – savo namus. Ta našta sunki, nes ją nešame vieni. Tačiau aktorė greitai perbėga akimis per žymių žmonių pasisakymus apie vienatvę.

Kaip viskas taikliai atskleista: vieni esame visose gyvenimo situacijose, vieni darome labai reikšmingus sprendimus, vieni ir klystame. Paskui dūstame nuo netiesos, užgaulių žvilgsnių ar žodžių, brandiname savo skausmą, kol jis pavirsta depresine būsena.

Ką gali patarti kiti? Paprastai, objektyviai, tiesiog iš tolo: „Depresija? – Neliūdėk“, „Nori nusižudyti? – Nesižudyk...“ Ironiška, bet tokius atsakymus ir gauname iš knygų, net artimų žmonių. Negali susitvarkyti su savimi? Per silpnas? Stiprėk. Tačiau kaip tai pasiekti? Matyt, jausdama jaunų žmonių vidinę būseną, pasiklydimą savyje, aktorė bando rasti atsakymą: medituok.

Savo mintis išleisdamas į tolimas erdves, „atsisveikindamas su savo kūnu tarsi mirštant“, – tokie veiksmai padės suprasti pasaulio grožį ir save tame pasaulyje. Aktorė sako: „Mano močiutė meldžiasi už mane. Ji iš džiaugsmo meldžiasi.“ Taip nuoširdžiai pasakyta! Žmonės dažnai apsimeta turį jausmus, norį apkabinti, bet iš tiesų tik nori bėgti kuo greičiau nuo mūsų, nes mums neturi laiko.

Dar labai simboliškas pavadinimas „Po vandeniu“. Vienatvės būsena dusina, ji troški, tarsi būtum po vandeniu, žinotum, kad po minutės, neiškišus galvos, sprogs plaučiai. Ir sprogsta, kai vienatvės pasidarė per daug.

Vieniems ji ima tilpti į poezijos eilutes, meno kūrinį, o kiti nebesulaiko ašarų, jų sielos panyra į tamsą. Depresinė nuotaika ima trukdyti visur: siekiant tikslo, kuriant svajones ar tiesiog ieškant santykių su kitais.

Tas ieškojimas gali trukti amžinybę, o žmogus dažnai galvoja, kad jo troškimai išsipildys jei ne šiandien, tai rytoj, gal po metų, o gal ir dvejų... Deja... Kaip ir tas banginis, laukęs banginės, – vis plaukęs į tą pačią vietą ir laukęs tos, kurios visai nėra. Argi neatpažįstame gyvenimiškos situacijos? Mes laukiame ir tikimės to, ko nėra, nes visa patys sukūrėme savo fantazijose. Paskui tik guodžiamės, kad esame nelamingi, nes ieškome, bet nerandame.

Banginis – didžiulis vandens gyvūnas. Jis – lyg begalybė. Kaip ir mūsų norai: trokštame daug, deja, negauname nieko. Simboliškas ir vanduo: mėlyna – ilgesio, nerimo, liūdesio spalva. Banginis ir vanduo – derinys, kuriuo tik dar labiau sustiprinamas vienatvės supratimas.

Tačiau kaip ištrūkti iš vienatvės gniaužtų? Aktorė D. Budinavičiūtė labai subtiliai kelis kartus pamini žodį „džiaugsmas“. Reikia išmokti džiaugtis tomis akimirkomis, ką sugebėjome gauti iš ilgų vienatvės valandų, gebėti kūrybiškai įvertinti savo būseną, susikaupusią teigiamą ar neigiamą energiją perteikti meno kūriniu – šokiu, muzika, poezija ar paveikslu.

Spektaklis „Po vandeniu“ įspūdingas. Jauna aktorė – tikrai daug žadanti, nes ji į teatrą ateina labai nuoširdi ir atvira. Ji ateina kalbėtis su žiūrovais apie tai, kas skauda...

Šitą sekundę klimpstu į savo vienatvę, kad girdėčiau kiekvieną sąžinės balso patarimą, medituočiau ir valyčiausi nuo visko, kas apsunkina širdį, trikdo ramybę. Nemaloniame absurdo kelyje vienatvė tampa palaima, kad dar kaip nors neščiau delnuose bent truputėlį šviesos ir šilumos.