K. Yajimos kūryba: žvilgsnis, plečiantis architektūros ribas

Šįkart su architektu susitinkame rudenėjančiame Kaune, kur K.Yajima dalyvauja landšafto festivalyje „Magenta“. Prie Žaliakalnio funikulieriaus (V.Putvinskio g. 22) galima apžiūrėti K.Yajimos avilio-pastato idėją, kurią realiu objektu pavertė medžio darbų meistras Vidas Varnas. Bičių namai sukurti pagal lietuviškojo modernizmo architektūros simbolį – Kauno centrinį paštą.

– Spaudoje jūs vadinamas architektu, grafikos dizaineriu, menininku, instaliacijų kūrėju. Kaip pats apibūdintumėte tai, ką darote?

– Save vadinčiau architektu, siekiančiu praplėsti architektūros ribas. Mano susidomėjimas šia sritimi atsirado dar jaunystėje, kiek vėliau baigiau architektūros studijas ir Tokijuje atidariau savo studiją. Prieš dvejus metus apsigyvenau Vienoje, kur atlieku doktorantūros studijų tyrimą. Tad šiandien galiu projektuoti tiek avilius, tiek dangoraižius.

Vis dėlto nenorėčiau ieškoti skirtumų tarp architektūros ir meno. Manau, kad architektūra yra labai plati sąvoka. Kalbant apie save, geriausiai mano kūrybą atspindi projektas „Umbrella Tea House“ – norėčiau projektuoti mažesnio mastelio erdves, remdamasis žmogaus kūnu ir jo galimybėmis.

– Paminėjote, kad norėtumėte praplėsti architektūros ribas. Ką tai reiškia?

– Dažnai žmonės architektūros sampratą sieja su grandioziniais projektais, milžiniškais pastatais, rūmais. Norėčiau projektuoti daug mažesnio mastelio kūrinius, kad mano projektai būtų labiau prieinami žmonėms.

Prioritetas: K.Yajima sako norįs pirmenybę teikti ne dangoraižiams, bet mažesnio mastelio erdvėms, plėsti architektūros suvokimo ribas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Man svarbu, kad darbus pamatę lankytojai galėtų praplėsti įprastą požiūrį. Pavyzdžiui, sutikime, kad, bėgant laikui, žmonės praranda susidomėjimą savo miestu, tam tikra prasme jis tampa pernelyg įprastas ir kasdieniškas. Esu užsienietis, kilęs iš kitos šalies ir kultūros, todėl galiu pasiūlyti naują, kitokį požiūrį į supančią aplinką.

– Kurį iš savo projektų laikote prasmingiausiu ar labiausiai pavykusiu?

– Dirbu galvodamas, kad kitas projektas bus tas ilgai ieškotas šedevras. Todėl naujausias darbas visuomet būna pats geriausias. Projektas Kaune bus mano naujausias kūrinys, tad tikiuosi, kad jis bus geriausias.

– Ar galite plačiau papasakoti apie instaliaciją Kaune? Kaip gimė jos idėja?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad sykį socialiniuose tinkluose aptikau straipsnį, pasakojantį apie bites ir šių vabzdžių svarbą Lietuvos kultūrai. Sužinojau, kad bitės ne tik svarbios dėl tradicijų, bet Lietuvoje joms sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos visoje ES. Ar žinojote, kad bičių mirtingumas jūsų šalyje yra tik apie 3 proc., palyginti su 10 proc. vidurkiu? Maža to, 2005 m. Lietuvos prezidentas sulaukė Ukrainos prezidento dovanos – trijų bičių avilių! Šis kultūros ir gamtos ryšys man atrodo neįtikimas. Net lietuvių kalboje stiprią draugystę nurodantis žodis „bičiulis“ kilęs iš žodžio bitė.

Stilius: arbatos gėrimo ceremonijai skirtą portatyvinį namelį architektas laiko savo kūrybos simboliu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kurdamas projektą daug galvojau ir apie Chiune'ę Sugiharą – padėdamas iš Lietuvos bėgantiems žydams, jis išdavė šimtus vizų, kurios išgelbėjo tiek pat gyvybių. Permąstant šią istorinę situaciją, bites pamačiau kaip labai laisvus sutvėrimus, jas interpretavau kaip savotišką laisvės, nepriklausomybės simbolį.

Tikiu, kad architektūra neišvengiamai kuria stiprų ryšį su visuomene, tad ir šis projektas atspindi jūsų bendruomenę. Manau, kad tai simboliška ir eksperimentiška – istorinio, modernistinio pastato erdvę paversime bičių aviliais.

Bėgant laikui, žmonės praranda susidomėjimą savo miestu. Esu užsienietis, todėl galiu pasiūlyti naują, kitokį požiūrį į supančią aplinką.

– Kalbant apie patį Kauną – kaip jame jaučiatės?

– Dažniausiai miestus matau per architektūros prizmę. Kiekvienas miestas turi ne tik savo istoriją, bet ir struktūrą. Pavyzdžiui, Tokijo centre įsikūrę Imperatoriškieji rūmai sukuria tuščios erdvės pojūtį. Vienos forma primena apskritimą, o Paryžiuje svarbi geometrinė ašis.

Kaunas taip pat turi savo struktūrą, o man jis kol kas įdomiausias tarpukario architektūra. Manau, kad modernistinė architektūra reprezentavo ir naują visuomenę, naują požiūrį į gyvenimą. Kadangi tikiu, kad architektūra atspindi vietinių jauseną, spėčiau, kad kauniečiai tiki šiuolaikinėmis idėjomis.

– Savo projektus pristatėte įvairiuose Europos kultūros sostinės miestuose – Rygoje, Pafose. Koks jausmas pristatyti savo darbus skirtingose bendruomenėse ir kultūrose?

– Visuose miestuose pristačiau viešus kūrinius – tai man labai svarbu. Manau, kad architektūra turi stiprų ryšį su žmonėmis. Anksčiau buvo kiek kitaip – užtekdavo suprojektuoti gražų pastatą ir tai jau buvo laikoma sėkmingu projektu. Šiais laikais žmonės į architektūros projektus žiūri su abejone, svarsto, ar jie tikrai reikalingi bendruomenei. Tai tapo tam tikru dialogu ir kompromisu tarp visuomenės ir architekto. Man tai atrodo svarbu ir unikalu.