Suradusi sąsajų tarp Tokijo ir Kauno, juvelyrė sukūrė papuošalus, kerinčius architektūrinėmis detalėmis. Su menininke, Kauno miesto muziejuje pristačiusia parodą "Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo", kalbėjome apie Tokijo ir Kauno ryšį, betono ypatumus ir kūrybines idėjas.

– Parodoje eksponuojamas juvelyrikos kolekcijas įkvėpė dvi XX a. architektūros srovės – Kauno modernizmas ir Tokijo metabolizmas. Papasakokite apie savo įkvėpimo šaltinius. Kaip ši architektūra atsispindi jūsų kurtuose papuošaluose?

– Pagrindinė medžiaga, su kuria dirbu, yra betonas. Tad galbūt būtent ji ir padiktavo mano polinkį domėtis architektūra. Kurdama semiuosi įkvėpimo iš mane žavinčių pastatų ir architektūrinių stilių. Į savo juvelyrinius dirbinius perkeliu jų elementus. Pavyzdžiui, Kauno tarpukario modernizmo kolekcijos auskarus įkvėpė Centrinis paštas. Tai vienas ikoniškiausių tarpukario architektūros pavyzdžių. Pastato išskirtinumą sudaro ne tik jo forma, bet ir fasadiniai langai. Būtent šių langų motyvus perkėliau į mažas betonines savo kurtų papuošalų detales. Mano tikslas yra per juvelyrinius dirbinius supažindinti žmones su miestu, jo architektūra, ir paskatinti jį atrasti iš naujo. Kalbant apie Japonijos ir Kauno sąsają, man buvo įdomu patyrinėti, kaip karas gali keisti miesto identitetą. Juk Kauno modernizmas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol miestas buvo gausus medinukų. Akį traukė vos vienas kitas didesnis pastatas. Atkūrus nepriklausomybę, Kaune ėmė rastis didžiuliai betoniniai pastatai, kuriuose būta daug tautinio dekoro elementų. Tai aiškiai rodo žmonių patriotiškumą, laisvės troškimą.

O štai Japonijos metabolizmo architektūra kūrėsi po Antrojo pasaulinio karo. Visas Tokijas buvo tiesiog išbombarduotas. Tad architektai ieškojo būdo, kaip greitai ir moderniai atstatyti miestą. Pastogės netekusiems japonams reikėjo kažkur gyventi, tad buvo statoma gausybė naujų gyvenamųjų namų. Kaip ir Kauno modernizmas, Tokijo metabolizmas pasižymi funkcionalumu. Šio stiliaus šalininkai teigia, kad architektūra privalo kisti, priklausomai nuo to, ko reikia visuomenei.

– Kodėl pasirinkote Kauno modernizmą, klausimų nekyla. Tačiau kodėl Japonija? Kokių turite ryšių su šia šalimi?

– Buvau pakviesta atstovauti Lietuvai Japonijoje vykusiame festivalyje "DesignArt". Šis dizaino festivalis Tokijuje vyksta kasmet. Iš viso pasaulio pristatyti savo kūrybos čia suvažiuoja įvairiausi menininkai ir dizaineriai. 2018 m. su keliais kitais lietuvių kūrėjais į Tokiją nukeliavau ir aš. Prieš kurdama kolekciją daug mąsčiau apie Japonijos ryšį su Kaunu. Žinoma, turime jaudinančią diplomato Chiunes Sugiharos istoriją. Tačiau norėjosi paieškoti ir kitų, dar neatrastų sąsajų. Pradėjusi domėtis Japonijos architektūra, sužinojau apie pokariu gimusią metabolizmo srovę. Supratau, kad būtent tokio ryšio ir ieškojau. Juk visas Kauno naujamiestis apstatytas modernizmo stiliaus pastatais, o Tokijuje gausybė metabolizmo pastatų. Abi šios architektūros šakos gimė po pasaulinių karų. Smagu, kad japonai mano kolekciją pasitiko išties šiltai. Jiems patinka smulkios detalės, o jei jos dar turi savą istoriją... Įdomu tai, kad parodos Tokijuje lankytojai manęs vis klausė, kur yra vienas ar kitas pastatas. Vadinasi, ryškių metabolizmo architektūros pavyzdžių savo mieste jie net nepastebi. Tiesą pasakius, tikrai nesitikėjau, kad kolekcija Japonijoje sulauks tiek daug dėmesio. O dabar atėjo laikas kauniečius supažindinti su Tokijo metabolizmu.

– Juvelyriką kuriate iš betono. Šią medžiagą pasirinkote norėdama nustebinti, o gal sužavėta ypatingų betono savybių?

– Su betonu labai įdomu dirbti. Kaip minėjau, architektūra mano širdyje užima svarbią vietą. Tad visada norėjau ją sujungti su juvelyrika. Man pasirodė, kad betonas ir yra ta medžiaga, kuri geriausiai atspindi architektūrą. Šiam tikslui sidabras ar auksas tiesiog netinka. Tad betonas leidžia sujungti dvi man artimas sritis. Tiesa, ši medžiaga kaprizinga, tad iš pradžių su ja dirbti buvo gana sunku. Pirmiausia, įprasto betono papuošalams neįmanoma naudoti, nes jis labai trapus. Be to, gali sukelti alergiją. Daugmaž metus ieškojau technologijos, kaip sukurti betoninį papuošalą, kad jis nealergizuotų žmogaus, būtų ekologiškas, ilgaamžiškas ir netrupėtų. Kūrybos pradžioje išties būta nemažai iššūkių, tačiau vėliau išmokau su betonu "susitarti".

Pati labai mėgstu šaltą estetiką, mane žavi brutalizmo architektūra. Juvelyrikoje man priimtiniausia minimalistinė, pilka spalvų paletė. Žinoma, betoną galima dažyti, pigmentuoti, bet stengiuosi to vengti. Nors mano dirbiniai pilki, tas pilkumas kiekvieną kartą būna vis kitoks. Niekada negali nuspėti, kokio atspalvio bus papuošalas. Šis netikėtumo aspektas man labiausiai patinka. Betonas suteikia galimybę šiek tiek daugiau paeksperimentuoti. O kuriant iš sidabro, tu iš anksto žinai, koks dirbinys išeis.

Betonas mano kūryboje atsirado gana natūraliai. Iš pradžių, kaip ir dauguma kūrėjų, eksperimentavau su įvairiomis medžiagomis. Tačiau man nepatikdavo per didelis jų blizgesys. Man reikėjo medžiagos, kuri atspindėtų architektūrą, miestą ir miesto žmogų. O kas geriau galėtų tai padaryti, jei ne betonas? Daugelis mūsų gyvename betoniniuose namuose, dirbame ir leidžiame laiką betoniniuose pastatuose. Kitaip sakant, nuolat būname tarp betono. Man pasirodė, kad ši medžiaga ir yra ta dalelė mūsų gyvenimo, kurią galime nešiotis su savimi.

Įkvėpimo semiuosi ne tik architektūroje, bet ir tapyboje, kine, knygose. Vis dėlto labiausiai padeda pasivaikščiojimai po miestą. Esu kaunietė iš prigimties, tad Kaunas man be galo artimas ir brangus. Nors jis nedidelis, čia vis atrandu ką nors naujo, pasisemiu kūrybinių minčių. Dievinu momentą, kai, gimus idėjai, sėdiesi prie popieriaus lapo ir eskizuoji. Gaila, tačiau tam lieka vis mažiau laiko.

– Jūsų kūrinių yra dovanota ir Kaune besilankiusiam popiežiui Pranciškui.

– Tai buvo sagės, dekoruotos Kristaus Prisikėlimo bazilikos architektūros elementais. Kai manęs paprašė sukurti papuošalus popiežiaus delegacijai, be galo nustebau. Juk betonas yra neįprasta, pretenzinga medžiaga. Tad gali pasirodyti, kad tai – ne pati geriausia dovana popiežiui. Vis dėlto, Kauno miestas tokią užduotį patikėjo būtent man. Parodytas pasitikėjimas man tapo didžiule garbe.

– Kolekcijos paroda jau yra apkeliavusi daugybę šalių – ne tik Japoniją, bet ir Prancūziją, Vengriją, Austriją, Bosniją ir Hercegoviną. Kaip kolekcija buvo sutikta šiuose skirtinguose kraštuose?

– Visur buvau sutikta išties šiltai. Į papuošalus dažniausiai žvelgiame kaip į įvaizdžio detalę. Neįprasta, pasitelkus juvelyriką, kalbėti apie visuomenės pokyčius ar procesus, vykstančius mieste. Tad parodų lankytojams tai visada įdomu. Vieniems mano kurti papuošalai gražūs, kitų skonio jie neatitinka, tačiau dirbiniai skleidžia žinutę, kuri paliečia visus. Manau, tai ir yra faktorius, kodėl mano juvelyrika sėkmingai keliauja po pasaulį.

Kas? paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“.

Kur? Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje.

Kada? Iki kovo 29 d.