Studijos Norvegijoje pas žymią prancūzų profesorę Isabelle Perrin atvėrė duris į brandų grojimo principą – individualią muzikinių ir techninių problemų analizę, prancūziškosios arfos meno tradicijos įsisavinimą. Galiu drąsiai teigti, kad visos mokyklos subrandino ir toliau brandina mane ne tik kaip atlikėją, bet ir įtvirtina pedagogikos principus.

– Kūrinių solo arfai yra sukūrę daug žinomų kompozitorių. Kurio muzika jums artimiausia? Ar turite svajonių kūrinį, kurį norėtumėte atlikti (o gal toks jau yra jūsų repertuare)? Gal svajonė susijusi su koncerto aplinka?

– Negražių kūrinių nėra, yra tik neryškios arba nepakankamai įtikinančios interpretacijos. Todėl negaliu išskirti atskiro kompozitoriaus, kadangi visoje muzikinėje kūryboje galiu rasti žavesio. Kartais tikrai sunku būna susidūrus su šiuolaikinėmis kompozicijomis, bet vos tik pradedi dirbti, prisijaukini tą kūrinį ir jis tampa artimas, nes daug laiko praleidi įsikūnydamas kaip koks aktorius į vaidmenį.

Visada svajojau kalbėtis su simfoniniu orkestru. Turiu prisipažinti, kad 2013 m. vasarį susikalbėjome su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir prancūzų dirigentu Olivieriu Grandjeanu atlikdami romantinio polėkio kupiną Carlo Reinecke's Koncertą arfai ir simfoniniam orkestrui. Nieko nėra maloniau už solisto ir dirigento bendrą muzikos grožio pajutimą ir temperamentą.

– Vieša paslaptis, kad kompozitorius Vytautas Barkauskas savąjį "Intermezzo Italiano", op.131 solo arfai yra dedikavęs pirmajai jo atlikėjai – jums. Vis dėlto lietuviai kompozitoriai skriaudžia arfininkus. Kodėl? Ar tai susiję su arfos nepopuliarumu Lietuvoje, ar arfa yra pretenzingas instrumentas, keliantis kokių ypatingų reikalavimų ir kompozitoriams?

– Arfa – lietuvių kompozitorių nepažintas instrumentas. Tarp Lietuvos muzikinės visuomenės vyrauja nuomonė, kad tai – orkestrinės muzikos spalvinis elementas, todėl reikia laiko, kol tokie arfos muzikos ambasadoriai kaip aš įrodys, jog tai puikus solinės, kamerinės muzikos instrumentas. Žinoma, negaliu neigti fakto: reikia daug laiko šio instrumento ypatumams perprasti. Kartais norint išmokti groti arfa visiškai paprastą melodiją chromatizmai gali sukelti didelį diskomfortą. Manau, arfininkas-kompozitorius yra geriausias derinys. Toks buvo ir žymus prancūzų arfos muzikos kūrėjas arfininkas Marcelias Tournier – įspūdingai, virtuoziškai skambantys kūriniai – tikras malonumas atlikėjui. Kompozitorių ir atlikėjų bendradarbiavimas duotų puikių rezultatų. Nuostabusis "Intermezzo Italiano" yra bendrystės vaisius.

– Populiarindami klasikinę muziką atlikėjai savo klasikiniais instrumentais ryžtasi atlikti ir sunkųjį roką, ir popmuziką. Ar ryžtumėtės tokiam nuotykiui? Gal galite išskirti kokį jums patikusį kolegų muzikinį eksperimentą su arfa?

– Prieš keletą mėnesių sulaukiau skambučio iš dirigento Ričardo Šumilos su kvietimu prisijungti prie koncertinės programos "Saksofono serenados" su saksofonininku Petru Vyšniausku pakartotinio atlikimo Kaune VDU ir Valdovų rūmuose Vilniuje gruodžio pabaigoje. Nuskambėjo širdį pamaloninanti frazė: "Labai reikėtų, kad galėtum prie mūsų prisijungti, nes esi vienintelė arfininkė Lietuvoje, grojanti džiazą." Man patinka pasinerti į novatoriškas programas, nors kartais tai nėra paprasta, kaip antai džiazas – tikras iššūkis arfininkui dėl septynių pedalų. Bet džiaugsmas, aplankęs pasiekus rezultatą, yra tiesiog stipresnis už baimes ir nepasitikėjimus. Ir su ansambliu "Regnum Musicale" nevengiame improvizacijų ir novatoriškų projektų, kurie skatina kūrybinį procesą.

– Lietuvos arfininkų draugija kaip vieną argumentų, kodėl verta groti arfa, pateikia ir tokį – grojant arfa galima padaryti puikią karjerą. Kokia arfininkų rinka Lietuvoje? Juk ją, be kita ko, lemia ir geros arfos kaina, kurią ne kiekvienas kolektyvas gali sau leisti.

– Prekybiniai terminai gal ne visai tiktų. Muzikų kaita yra pastovi. Jei esi stiprus profesionalas, kaip ir bet kurioje srityje, esi daug kur laukiamas, jei negali groti, nes visos vietos užimtos, ieškai galimybių dirbti pedagoginį darbą ir t.t. Kūrybingas atlikėjas visada gali rasti terpę ir galimybių reikštis, ir ne vien tik grodamas arfa. Tiesa, įsigyti arfą – tolygu nusipirkti labai gerą automobilį. Kolektyvams yra lengviau, beje, šiuo metu visi Lietuvos simfoniniai orkestrai yra apsirūpinę geriausiomis pasaulyje amerikietiškomis arfomis "Lyon and Healy".

– Kuo ypatinga arfininkų rinka užsienyje – ji tikriausiai ne tokia perpildyta kaip pianistų ar smuikininkų?

– Užsienis yra labai plati sąvoka ir kiekvienas regionas turi savų niuansų. Yra šalių, vadinamų kultūros lopšiais, tokių kaip Nyderlandai, Prancūzija, kur visų meno sričių mokyklos labai stiprios – taip pat ir arfos mokykla, ir meninkai turi stengtis dėl galimybių realizuoti save. Kaip pavyzdį galiu pateikti savo kolegės indonezietės patirtį, kuri baigusi studijas Amsterdamo konservatorijoje grįžo į Indoneziją ir labai sėkmingai save realizuoja kaip arfininkė, kas, beje, nebūtų taip lengva Nyderlanduose.

– Kadaise mokėjimas groti arfa buvo neatsiejamas nuo kitų mėlynojo kraujo atstovams būtinų gebėjimų. Ar tikite, kad šis instrumentas gali sulaukti atgimimo?

– Sutinku, kad mėlynojo kraujo atstovai daug dėmesio skyrė meniniam išsilavinimui: grodavo ne vienu muzikos instrumentu, mokydavosi atmintinai eiles, lavindavo oratorystės gebėjimus ir pan. Taigi, kokia pačių mėlynojo kraujo atstovų tendencija šiandien? Tad klausimas ne toks, ar atgims arfa, o ar atgims mėlynasis kraujas? Pimaujančiose šalyse arfos menas sėkmingai klesti, o Lietuvoje jis pasiekęs aukščiausią kada nors turėtą lygi dėl galimybių semtis patirties iš pagrindinių arfos mokyklų Europoje. Tad manau, kad einame teisingu keliu.

– Sakoma, kad Marija Antuanetė galutinai įtvirtino arfos kaip moteriško instrumento įvaizdį, tačiau šiandien užsienyje arfomis groja ištisos vyrų muzikantų kartos. Ar labai skiriasi vyrų ir moterų arfininkų stilistika, muzikos pojūtis?

– Grojimo stilistika ir muzikos pojūtis daugiau priklauso ne nuo lyties, o nuo asmenybės dvasinio jautrumo. Pasitaiko ir vyrų arfininkų, skambinančių jautriau už kai kurias moteris. Labai vertinu tokį atlikimą, kuris visiškai užvaldo ir įtraukia klausytoją. Tokių momentų man, kaip klausytojai, pasitaiko retai, ir dažniausiai tai būna, kai atlikėjas yra vyras. Bet galbūt tik dėl to, kad aš moteris.

– Išmokti groti pianinu yra lengviau nei, tarkime, smuiku: skirtingai nei pianistams, smuikininkams prireikia ne vienų metų, kad išgautų švarų gražų garsą. Todėl kai kas sako, kad smuikais groja optimistai, fortepijonais – pesimistai. Kokie žmonės groja arfa?

– Avantiūristai.

– Būtų nedovanotina, jei neprisimintume namų, kuriuose užaugote. Jūs – viena iš keturių tragiškai žuvusio poeto Vaidoto Daunio dukrų, turite dar ir brolį. Šiandien jūs gyvenate Lietuvoje. Ar vis dar turite galimybių muzikuoti drauge su savo šeimos ansambliu "Regnum Musicale"?

– Muzikavimas kartu ansamblyje mums labai patinka, kelia daug įvairiausių emocijų, skatina nesuvaržytai improvizuoti ir tai savotiškai išlaisvina mūsų kūrybines galias, todėl galimybių atsiranda, nes stengiamės šią šventę susikurti kuo dažniau.

– Kokia bus kovo 15-osios koncerto Kaune programa?

– Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės pirmą kartą Lietuvoje atliekami kūriniai arfai ir styginių kvartetui: Antonio Vivaldi Koncertas d-moll, Marcel Tournier "Féerie", André Caplet "Conte Fantastique" pagal Edgaro Alleno Poe apsakymą "Raudonosios mirties kaukė". Kad dviejų polių bendradarbiavimas būtų kiek įmantresnis ir spalvingesnis, Kauno styginių kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Vilija Žilinskienė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė) – salės erdvėje publikai kuriam laikui iškleis "tylut tylutėliai tūnančią užmarštį" per Onutės Narbutaitės Kvartetą Nr. 2 "Atverk užmaršties vartus", o arfa tą užmarštį įprasmins Henriette Renié "Susimąstymu" ir prikels šokiui tos pačios prancūzų kompozitorės "Elfų šokiu". Poetišką pavasarišką nuotaiką perteiksianti programa skleis trapų muzikos grožį, švelniu prisilietimu liesdama jautrias atminties stygas ir užburdama melancholiška ramybe.

Kas? Kamerinės muzikos vakaras. Dalyvauja Kauno styginių kvartetas. Solistė J. Daunytė (arfa).
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? kovo 15 d. 17 val.