J. Daunytė: arfa – mano gyvenimo draugė

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Didinga, bet sykiu ir perregima. Trapi, bet iš muzikanto reikalaujanti išskirtinės koncentracijos ir net fizinės ištvermės. Kadaise dievinta Europos karalių, šiandien geidžiama ir džiazo muzikantų. Prie šių arfai skirtų žodžių Joana Daunytė priduria: "Stebukladarė."

Didinga, bet sykiu ir perregima. Trapi, bet iš muzikanto reikalaujanti išskirtinės koncentracijos ir net fizinės ištvermės. Kadaise dievinta Europos karalių, šiandien geidžiama ir džiazo muzikantų. Prie šių arfai skirtų žodžių Joana Daunytė priduria: "Stebukladarė."

Apie savąjį instrumentą jauna arfininkė kalba negailėdama švelnių žodžių, tarsi apie artimiausią draugę, kurią – reikalaujančią išskirtinės kantrybės ir ilgų darbo valandų, nuoširdžiai myli. Išgirsti šios draugystės subrandintą skambesį galės ir kauniečiai: kitą savaitę J.Daunytė svečiuosis Kauno valstybinėje filharmonijoje. Koncerto išvakarėse – pokalbis su jaunąja arfininke.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado arfa – instrumentas, kurio tikrai negalima pavadinti populiariu, koks, tarkime, yra pianinas ar smuikas, kurių melodijomis susižavima dar vaikystėje ir kuriuo groti imama labai sąmoningai. Kita vertus, sykį išgirdus, kaip grojama arfa, šio skambėjimo nesumaišysi su niekuo kitu. Kokiomis aplinkybėmis susitikote jūs ir arfa?

– Gražiausi dalykai žmogaus gyvenime įvyksta netikėtai. Taip atsirado mano gyvenimo draugė arfa. Tuo metu, kai kieme su sesutėmis nerūpestingai žaidžiau slėpynių ir šokinėjau per gumytę, mano mamytė lengvai svarstė apie mūsų, vaikų, ateitį, kuri, atrodė dar tokia tolima, kad būtų visai įdomu paimprovizuoti ir atrasti mūsų talentus. Muzika lydėjo mus nuo pat mažumės. Vasaromis svečiuodavomės tėvelio sesers folklorininkės Vitos Braziulienės šeimoje, kur su pusseserėmis jautriai traukdavome liaudies dainas ir linksmai trypdavome lietuviško šokio ritmu. Šeimoje dainuodavome taip pat dažnai, grodavome, kuo tik pajėgdavome būdamos tokio amžiaus, ne kartą dainavome "Dainų dainelėje". Tad nenuostabu, kad, atėjus laikui lankyti mokyklą, pirmiausia buvo nuspręsta supažindinti mus su muzikos raštu, kartu – ir su kokiu nors muzikos instrumentu. Esu vyriausia iš keturių seserų, tad nekilo nė klausimų, kad turiu groti didžiausiu ir harmoniją palaikančiu muzikos instrumentu. Taip pamažu atsisveikinau su kiemo linksmybėmis ir pasinėriau į nematyto paslaptingo instrumento pažinimo gelmes.

– Ar arfa jūsų meile turi dalytis su kokiu nors kitu muzikos instrumentu, ar grojate tik ja? Tikriausiai esate išbandžiusi ir seserų smuiką, violončelę, fleitą.

– Manau, muzikalūs žmonės dažniausiai išmėgina kelis muzikos instrumentus, nebūtinai profesionaliai. Aš pasirinkau profesionalės kelią. Menininko profesija – tai domėjimasis aplinka, iš kurio gimsta ir genialūs meno kūriniai, muzikinės improvizacijos, interpretacijos. Kai interpretacijose pritrūksta spalvų, pradedi dairytis aplinkui ir ieškoti įvairių išraiškos priemonių. Puikus pavyzdys – mūsų, seserų ansamblio "Regnum Musicale", kūrybinis bendradarbiavimas su Broliu Elijumi: kūrėme harmoninį ir spalvinį akompanimentą Brolio parašytoms dainoms. Sunku patikėti, bet viena iš gražiausiai suskambėjusių dainų gimė tuomet, kai, pritrūkusi idėjų, griebiausi kanklių, o arfą palikau nuošalyje.

– Net ir talentingiausių muzikantų vaikystė prasideda nuo ekonominės klasės instrumento. Vėliau atsiranda svajonių: pianistai svajoja apie "Steinway", "Schimmel" ar apie "Fazioli", smuikininkai – apie "Stradivarius" ar "Guadagnini". Kokia arfa norėtumėte groti jūs? Amerikietiška "Lyon and Healy", itališka "Salvi", o gal prancūziška "Camac"?

– Turiu prisipažinti, kad savo svajones pradėjau įgyvendinti magistro studijų Amsterdamo konservatorijoje metu, kai mano senutė rusiška arfa skaičiavo paskutines dieneles. Tą lemtingą pavasarį koncertavau Kintuose 145-osioms Vydūno metinėms paminėti. Gal Vydūno dvasios pastūmėta, po pasirodymo aiškiai supratau: reikalingas naujas instrumentas subtiliam arfos muzikos grožiui skleisti. Taip prisijaukinau karališkąją prancūzišką "Camac" arfą.

– Arfa vadinama karališkuoju instrumentu. Vienintele arfa buvo galima groti asmeniniuose karalių apartamentuose. Šio titulo ji verta ne tik už karališkas registro galimybes, labai elegantišką, hipnotizuojantį muzikos skambesį, bet ir už karališką grojančiojo laikyseną. Kuo arfa žavi jus?

– Galiu drąsiai teigti, kad tai – vienas iš draugiškiausių muzikos instrumentų arba instrumentas stebukladarys. Jo draugiškumą atskleidė mano trimetė dukterėčia, kuri, būdama nykštuko dydžio, ropštėsi keturiomis ant kėdės ir savo mažais pirštukais pradėdavo kurti improvizacijas. Sunku patikėti, bet tokiais momentais aš, būdama profesionaliai ugdoma arfininkė, visa siela pasinerdavau į to mažo kūdikio momentinę ir nepakartojamą kūrybą ir dar kartą įsimylėjusi prisiekdavau ištikimybę šiam instrumentui stebukladariui. Tad kuris dar instrumentas tiesiog skambėdamas skleidžia draugiškus, derančius tarpusavyje, atrodo, nederančius garsus? Matyt, tik kanklės, kurios savo archajišku skambesiu panašios į arfą.

– Kas buvo sunkiausia mokantis groti arfa?

– Visi puikiai žinome, kad vargonuojantis žmogus yra ištreniravęs kojų ir rankų bendrą darbą atliekant muzikos kūrinį – melodiją ir harmoniją sustiprina kojomis atliekama "basso continuo" partija. Bet ar daugelis žino, kad, be to, jog arfininkas turi miklius rankų pirštus, jo kojos spaudžia septynis pedaluss, kurių kiekvienas turi po tris pozicijas, taigi iš viso 21 poziciją atskirų pedalų, o kur dar tų pozicijų kombinacijos? O kojos tik dvi! Matome, kad arfininkas turi puikią galimybę kasdien mankštinti rankas, kojas ir smegenis. Tai ir yra sunkiausia užduotis grojant arfa – neprarasti kantrybės ir muzikuoti pamiršus fizinį aktyvumą. Dar viena iš sunkesnių užduočių – grojimas iš natų ekspromtu. Jis nebūtų toks komplikuotas, jeigu pirštais atpažintume stygų padėtis, kaip tai daro pianistai, jausdami juodų ir baltų klavišų išdėstymą. Arfininkas gali tik maždaug nujausti natų padėtį, bet kad būtų visiškai užtikrintas, privalo tuo pačiu metu žvilgčioti į stygas. Taigi, tai yra daugiausia namų darbų reikalaujantis instrumentas.
– Sykiu su gitara ir pianinu grojimas arfa yra laikomas muzikavimu, keliančiu didžiausią riziką patirti raumenų sistemos problemų. Ar fiziškai sunku groti arfa? Gal, be specialių muzikos pratimų, turite atlikti ir kokią privalomą mankštą?

– Bet koks darbas, kuris reikalauja ilgai sėdėti viena poza ar ilgai kartoti vien judesį, kelia pavojų anksčiau ar vėliau susidurti su tam tikromis patologijomis, kurių padariniai  gali būti labai liūdni. Pasitaiko tokių atvejų, kai dėl per ilgai ir per intensyviai kartojamų, tempimų reikalaujančių judesių pertempiamos sausgyslės arba sustabarėja raumenys. Todėl muzikanto profesija skatina ne tik tapti profesionaliu muzikos žinovu, bet ir suteikia galimybę susipažinti su žmogaus anatomijos ypatumais. Studijos Norvegijos muzikos akademijoje suteikia galimybę semtis Aleksandro technikos pagrindų su puikiu jos puoselėtoju Stephenu Parkeriu. Tai kur kas daugiau nei fizinė mankšta – tai sąmoningas savo įpročių ir kūno pažinimas.

– Muzikos istorikai teigia, kad arfos meno pasaulį laiko trys banginiai – Rusijos, Prancūzijos ir JAV nacionalinės mokyklos. Rusiškoji padarė didžiausią įtaką lietuvių arfininkams. Ar pasauliniame, Europos kontekste lietuviai arfininkai turi kokių savitų bruožų?

– Pirmiausia galime didžiuotis, kad lietuviai apskritai yra be galo gabūs ir darbštūs žmonės. Tai yra vienas išskirtinių Lietuvos arfininkų bruožų pasauliniame kontekste. Gražus garsas, muzikalumas, muzikos formų pajutimas – savybės, kurias puoselėjame nuolat. Šiuo metu sunku teigti, kuri nacionalinė mokykla daro didžiausią įtaką šių dienų arfininkams. Jaučiu labai stiprų šios srities globalizacijos poveikį, bet jo pagrindas vis dėlto yra prancūzų arfos mokykla.

– Baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą, studijavote Šveicarijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, stažavotės Prancūzijoje. Ką šios studijos davė jums? Kiek jos darė įtakos jūsų atlikimo manierai?

– Esu dėkinga likimui už tokią spalvingą puokštę mokyklų, kurias stengiausi suprasti, adaptuoti, tada filtravimo principu sukurti savąjį grojimo, atlikimo stilių, formuoti muzikinės interpretacijos meną. Tai ilgas kūrybinis procesas, kuris ne visada rožių žiedlapiais klotas – pasitaiko ir spyglių. Tačiau tie besibadantys sunkumai tik sustiprino mano atkaklumą keliaujant arfos muzikos atlikimo tradicijų įsisavinimo link. Beveik septyneri metai, praleisti studijuojant pagal skirtingas mokyklas, pirmiausia formavo mane kaip menininkę, ieškančią įvairių techninių išraiškos priemonių nuostabiems arfos opusams atskleisti.

Šveicarijoje su savo kelrode žvaigžde prof. Florence Sitruk, būdama dar visai jaunutė, pradėjau kelionę po plačiuosius arfininkų pasaulio vandenis, supratau, kad ten, užsienyje, jie kur kas platesni negu Lietuvoje. Amsterdamo konservatorijoje pasijutau it kūrybiniame inkubatoriuje, nes, be vertingų specialybės pamokų, kur formavosi prof. Erikos Waardenburg atlikimo maniera grįsta mano skambinimo arfa precizija ir plataus garso ypatybės, turėjau galimybę pažinti muzikos ir atlikimo meną plačiąja ir šiuolaikiška prasme. Vienas iš puikių pavyzdžių mano, mano sesers fleitininkės Vitos Marijos Daunytės ir režisierės Marijos Simonos Šimulynaitės muzikinis teatras "Arfos glissando" iš muzikinio projekto "Tarp natų", kurį organizuoja Lietuvos muzikų sąjunga.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

taigi

taigi portretas
mane pribloškė šios jaunos moters bradumas. Kita vertus, prisimenant jos tėvą, gal ir neturėtų stebinti.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių