Įsimintiniausio menininko titulas – it šimto rožių puokštės mįslė

"Nežinau, ar šis apdovanojimas dabar yra atsakomybė, ar malonus mano santykių su Kaunu baigtis. Dar pamatysime", – sako įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas Gildas Aleksa.

Su ką tik džiugią žinią sužinojusiu jaunosios kartos teatro režisieriumi, teatro trupės "Teatronas" vadovu, vienu šiuolaikinio cirko festivalio "Cirkuliacija" iniciatorių ir meno vadovu kalbėjome apie tai, kuo svarbūs ir įsimintini buvo 2019-ieji, kuo reikšmingas yra gautas apdovanojimas ir – kas laukia toliau.

– Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimuose Kauno miesto Kamerinio teatro buvote nominuotas antrus metus iš eilės. Ar tai apdovanojimas, kurio laukėte, tikėjotės?

– Tikrai nesitikėjau. Šių metų nominantų sąraše buvo žmonių, kurie gyvenime yra nuveikę daug daugiau nei aš. Ar apdovanojimas lauktas? Viską, ką kuriu, kuriu šiam miestui, todėl galbūt tai yra miesto būdas pasakyti ačiū. Šis įvertinimas man yra arba taškas, arba kabliataškis, nes dabar reikia apsvarstyti: jei viską čia jau pasiekiau, ką daryti toliau? Esu laimingas gavęs apdovanojimą, bet daug smagiau yra tai, kad kolegoms, kurie dirba kultūros sektoriuje, ši žinia suteikė daug džiaugsmo, nes jie tikėjosi, kad būsiu apdovanotas. Pamačiau, kad žmonėms daug reiškia tai, kad tas, kuris kuria apie dalykus, kurie jiems svarbūs, yra pripažintas – tai nerealus jausmas. Ir smagu, ir šiek tiek glumina, nes nežinau, ar šis apdovanojimas dabar yra atsakomybė, ar malonus mano santykių su Kaunu baigtis. Dar pamatysime. (šypsosi)

Mano kūryba yra apie problemas, kurias matau. Bet jaučiuosi tarsi įspraustas į kampą, nes suprantu, kad Kaunas nebeturi problemų.

– Ką jums tiek kaip asmenybei, tiek kaip kūrėjui reiškia Kauno miestas?

– Kol kas – viską. Čia gimiau, čia sugrįžau po dešimties emigracijos metų, čia kuriu, pasiremdamas tiek architektūriniais miesto kontekstais, tiek tuo, kas vyksta jame, ką matau aplink save. Gyvendamas viename iš mikrorajonų, pastebiu realius kultūros trūkumus, todėl viskas, ką darau, yra nukreipta į tai. Išeinu iš teatro, kuriame įprasta žiūrėti spektaklius, ir einu ten, kur yra tie žmonės, apie kuriuos noriu kalbėti ir su kuriais noriu kalbėtis. Tai įdomu. Miestas man yra tarsi žmogus, su kuriuo aš kuriu santykius, juos aiškinuosi. Žinoma, šie santykiai yra komplikuoti, dažnai – toksiški. Perkeltine prasme, šis apdovanojimas yra šimto rožių puokštė, kurią gavau ir dabar nežinau, ar čia įsižiebė meilė, ar turiu už kažką atleisti, ar tai mėginimas kažką užglaistyti. (juokiasi)

– Galbūt reikėtų suteikti sau erdvės ir kiek atsitraukti nuo šių santykių, kad juos įvertintumėte, nuspręstumėte, kur judėsite toliau?

– Šie metai yra paskutiniai, kai viskas mano gyvenime veikia taip, kaip veikia, nes nebegaliu dirbti taip, kaip iki šiol. Reikia kažką kardinaliai pakeisti arba nuo režisieriaus profesijos trumpam atsitraukti, persvarstyti viską, pasisemti naujų jėgų ir tęsti toliau. Suvokiau, kad jau įgyvendinau savo svajonę ir tapau tos svajonės auka, nes ji nebeleidžia judėti į priekį, todėl reikia apgalvoti, kaip aš kartu su "Teatronu" galiu augti toliau ir kur galiu būti naudingas.

Tikiu, kad esu naudingas Kaunui. Daug kas sako, kad tai, ką darau, yra svarbu, ir man tikrai malonu tai išgirsti. Bet ar tų moteryčių, kurios kas dieną seka veiksmą savo kieme, žiūrėdamos pro butų langus, ar kaimyno, kuris išėjo pasivaikščioti su savo šunimi, gyvenimuose daug kas pasikeistų, jei manęs nebūtų? Tai nėra liūdnas pasvarstymas, jis atliepia į tai, kiek realiai kultūra šiems žmonėms yra svarbi.

Mano kūryba yra apie problemas, kurias matau. Bet jaučiuosi tarsi įspraustas į kampą, nes suprantu, kad Kaunas nebeturi problemų. Tai yra augantis, nuostabus, beproblemis miestas (šypsosi). Todėl aš, kaip menininkas, kuris gilinasi į socialines problemas, nebeturiu, ką veikti čia. Vadinasi, man reikia eiti į dugną, kur man ir vieta (juokiasi). Visa tai – pasvarstymai, pamąstymai. Su kolegomis juokavome, kad šis apdovanojimas nereiškia, kad esu geriausias menininkas, jis reiškia, kad esu įsimintiniausias. Toks esu dėl to, kad per 2019-tus nuveikiau nemažai ir nedaviau pasireikšti kitiems (juokiasi). 2020-aisiais galvosiu daugiau apie kokybę, ne apie kiekybę, bet tikrai bus daug dalykų, kuriuos miestui atiduosiu ir mėgausiuosi tai darydamas.

– O kas 2019-aisiais jums buvo svarbiausia, reikšmingiausia?

– Mano komanda – teatro trupė "Teatronas". Viską, ką dariau, dariau kartu su ja. Supratau, kad ir ką beprotiško sugalvočiau ir mėginčiau įgyvendinti kartu su komanda, tai pavyktų, nes esame profesionalūs ir išmanome savo amatą. 2019-ieji vėtė ir mėtė mane, bet kartu padėjo susivokti, ko aš noriu iš savęs, ir nusimesti rimto menininko kaukę. Kažkam tai, ką mes kuriame, atrodo nesąmonė (dažnai taip atrodo ir mums patiems), tačiau tai atliepia žmonių gyvenimus. Kuo didesnis absurdas vyksta scenoje, tuo realesnis jis žiūrovams atrodo, ir, priešingai, kuo realiau aktoriai vaidina, tuo absurdiškiau viskas gaunasi.

– Ką jūs įvardijate kaip nesąmonę?

– Metaforiškai kalbant, nesąmonė yra tai, kas priverčia smegenis traškėti – tai panašus jausmas į tą, kurį jaučiame traškindami pirštų sąnarius arba kaklą. Tokių nesąmonių aplink mus yra daug ir jos yra realios. Kyla klausimas, kodėl jų tiek daug? Tačiau užuot ieškoję atsakymo, išpučiam krūtines ir sakome, kad nuo šiol būsime gerovės valstybė ir viskas mums bus gerai, nors iš tiesų – tik vaidiname. Perkeltine prasme šią situaciją galima pavaizduoti taip: nusipirkome naują spintą iš populiaraus baldų gamintojo, padegėme ją ir žiūrime aikčiodami, koks nuostabus židinys, toks skandinaviškas, bet viskas aplinkui dega, o priešgaisrinė sistema neveikia. Bet tai yra ta terpė, apie kurią ir kurioje galiu kurti.

Kad ir koks neteisingas yra mano kuriamas teatras, kad ir kokią nesąmonę jame darau, bet iš žmonių, kurie įprastai nesilanko teatre ar prisiverčia į jį nueiti tik kartą metuose, išgirstu, kad tai buvo apie juos, ir jie suprato, kad yra ne vieni. Ir aš suprantu, kad visa 2019-ųjų veikla man atnešė suvokimą, kad esu ne vienas. Mes esame ne vieni šitame absoliučiame absurde, kuris mums tapo įprastas, normalus: matyti kaimyną, kuris rūko ir geria laiptinėje, yra normalu, vakare susimušti, o ryte šluotis ir tvarkytis lyg nieko nebūtų įvykę – taip pat normalu, būti pasipūtusiam ir labai svarbiam, bet viduje supuvusiam – net ir tai normalu. Yra begalės į įvairias puses ir ekstremumus mus tįsiančių vektorių, kuriuose tokie pajacai kaip aš ir gali egzistuoti. Nesu gilus menininkas. Esu pajacas, kuris apie tai, ką mato, pasako tokiu būdu, kad galėtume visi iš to pasijuokti.

– Ar būti toks produktyvus kūrėjas, koks buvote 2019-aisiais, galėtumėte ir kitame mieste? Ar jūsų kūryba yra priklausoma nuo Kauno kontekstų

– Galėčiau nuvažiuoti į mažą miestelį ir viską pradėti nuo nulio, bet negalėčiau rodyti jau sukurtų spektaklių, nes jiems reikia konteksto. Tai, ką kuriu yra neatsiejama nuo Kauno. Esu užaugęs chruščiovkėje, kur jei pasakydavai kažką ne taip – gaudavai į galvą. Toks yra mano kontekstas, apie tai aš ir kuriu. Todėl ir "Otelą" statau chruščiovkėje, o cirko pasirodymus rengiu po daugiabučių balkonais.

– Kokių tikslų turite 2020-iesiems?

– Manau, tai bus nusistovėjimo metai, per kuriuos turėčiau suvokti, ką noriu veikti, kaip noriu tai daryti ir kur noriu daryti. Nes vienintelis dalykas, kuriuo esu užtikrintas dabar, yra tai, kad turiu su kuo kurti – savo komandą. Noriu atrasti būdą, kaip viską, ką darau, padaryti efektingiau, tikslingiau, naudingiau žmonėms ir, sykiu, tobulėti, nestovėti vietoje. Esu dėkingas Kaunui už apdovanojimą, tačiau jis kelia klausimą: o kas dabar? Šiais metais pamėginsiu daryti mažiau, nors jau dabar matau, kad nepavyks, bet vistiek per 2020-uosius turiu surežisuoti savo gyvenimą (šypsosi).

– O jei šio apdovanojimo nebūtumėte gavęs, ar vistiek norėtumėte apgalvoti savo veiklą, tikslus, siekius?

– Norisi sustoti ir apsvarstyti, ar tikrai su "Teatronu" darome tai, ką norime. Kol kas atrodo, kad taip. Bet kyla klausimų, kaip tai padaryti tikslingiau, naudingiau, nes mūsų tikslas yra kultūringa bendruomenė. Norime pasiekti to, kad žmonės būtų malonūs bendraudami vieni su kitais kiekvieną dieną, kad sveikintųsi, kad gatvėje gulinčiam nepažįstamajam padėtų, o ne praeitų pro šalį. Nenorime būti tokiais, kurie tik labai myli tai, ką daro, tačiau jų veikla visiškai nerūpi kitiems.

Miestas man yra tarsi žmogus, su kuriuo aš kuriu santykius, juos aiškinuosi. Žinoma, šie santykiai yra komplikuoti, dažnai – toksiški.

– Žiūrėdamas iš jaunosios kartos menininko perspektyvos, kokius Kauno kultūrinio lauko trūkumus ir privalumus pastebite?

– Mieste daug renginių ir veiklų pasiūlos, iš kurios galime rinktis. O trūkumai – paprasti ir susiję su infrastruktūra. Esame vienintelis Kaune veikiantis nepriklausomas profesionalus teatras, tačiau neturime erdvių, kuriose galėtume dirbti. Nuolatos rašome projektus, nuo kurių priklauso egzistuosime mes ar ne. Tokia pati situacija yra ir su vizualiaisiais menais. Nėra ne institucinių erdvių, kuriose nepriklausomos organizacijos galėtų surengti parodas.

Kaunas yra miestas pilnas kultūros, kuriamos tų žmonių, kurie savo laiku spėjo gauti arba teatrą, arba etatą, o gal – ir tą, ir aną, todėl jauno kūrėjo situacija yra tokia: kol savo darbų nebaigė tie, kurie turi etatus, ką nori tą daryk, o jei nesiseka, yra pasakoma: komercializuokitės. Ką ir esame priversti daryti, todėl tampame popierių ir nesąmonių aukomis. Mus pagauna inercija, o kai sustojame arba nusprendžiame padaryti pertrauką, suvokiame, kad meluojame patys sau, nes nedarome to, ko norime. Kol kas kartu su "Teatronu" pavyksta daryti tai, ką norime, tačiau matome rizikas, kad galime pradėti pataikauti sistemai, šokti pagal kažkieno dūdelę. Nenoriu apversti sistemos aukštyn kojomis. Noriu tiesiog kurti. Kurti žmogui ir nemeluoti sau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių