Ilgojoje salėje spektaklis „Palata“ apsigyveno ilgam

"Sakoma, kad filosofai ir tikri išminčiai abejingi. Netiesa, abejingumas – tai sielos paralyžius, priešlaikinė mirtis."

Čechovas, Antonas. Palata nr. 6. Vilnius: Baltos lankos. 2014, 171 p.

Spektaklis pasižymi tekstualumu, kitaip sakant, dramaturginė medžiaga, būdinga tradiciniam teatrui, čia hierarchiškai užima tvirtą poziciją. 2009-aisiais įvykus premjerai režisierius R.Kazlas akcentavo: "A.Čechovas yra genijus, todėl jo negalima paprasčiausiai iliustruoti. O genijai gali ir pražudyti, jei neturėsi ką pasakyti." (Meškauskaitė, Audronė. Palata protingiems žmonėms, In: Bernardinai.lt. 2009 12 01).

Režisierius šio spektaklio dramaturginio pamato konstravimui pasirinko dviejų A.Čechovo apysakų "Palata nr.6" ir "Juodasis vienuolis" adaptaciją. Jungdamas skirtingų kūrinių pasakojimus R.Kazlas nesistengė literatūrinės medžiagos prikišamai sukontekstinti, šiuolaikinti, kas šiandien būdinga daugumai klasikinės literatūros pastatymų. Nors Neringos Keršulytės scenografija, kostiumai lyg ir veda kelis dešimtmečius į praeitį, pati pasakojama istorija konkretaus erdvėlaikio neakcentuoja.

Šios temos nuosekliai apjungtos į vientisą, galima numanyti kiekvienai auditorijos grupei suprantamą, atpažįstamą pasakojimą.

Režisierius tiki pasirinktos literatūros siūlomų temų, problemų reikšmingumu ir jomis įtikina jau daugiau nei dešimtmetį besilankančius žiūrovus. Reikia pripažinti, tuomet iš R.Kazlo lūpų nuskambėjusi literatūros inscenizavimo intencija buvo tiksli: "<..> ji šiandien mums gali atstoti vaistus, padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Daugybė simptomų rodo, kad sergame, todėl pagaliau reikia gelbėtis." (Meškauskaitė, Audronė. Ten pat.). Šiuo metu visuomenę užpuolus ne tik fizinėms, bet ir iš to sekančiomis psichologinėms, dvasinėms ligoms, tai suskamba lyg žinia apie ką tik įvykusią premjerą. Tarkime, kad tai tik sutapimas – juk spektaklio rodymo laikotarpis apima ir kiek lengvesnį laikmetį. Tačiau nemažiau svarbu tai, kad jame paliečiami ir kiti pamatiniai klausimai, susiję su vienatve, gyvenimo prasme, liga, galiausiai mirtimi, kuri neatsiejama nuo mūsų visų būties. Šios temos nuosekliai apjungtos į vientisą, galima numanyti, kiekvienai auditorijos grupei suprantamą, atpažįstamą pasakojimą, kuriame organiškai jungiasi tai, kas kelia šypseną, skatina empatišką liūdesį ar verčia suklusti dėl kontrastingos šių pojūčių kaitos.

Sėkmė: R.Kazlo režisuotas spektaklis žiūrovus masina jau daugiau kaip dešimtmetį – bilietai akimirksniu išperkami. / D. Matvejevo nuotr.

Kita prielaida susijusi su spektaklyje vaidinančiais aktoriais. Žinoma, pirmiausia žiūrovus į premjerą traukė R.Kazlo kaip režisieriaus ir aktoriaus, kuriančio Gromovo vaidmenį, pavardė, suvokiama kaip neabejotinos kokybės ženklas. Šalia jo – kūrybinės patirties nestokojantys ne mažiau garsūs teatro, kino aktoriai: Liubomiras Laucevičius (Raginas) ir Dainius Svobonas (Juodasis vienuolis). Tačiau spektakliui skaičiuojant metus, su kiekvienu rodymu augo, keitėsi ir kiti kūrybinės komandos aktoriai: Raimonda Šukytė (slaugė), Lili Stepankutė (Darjuška), Artūras Sužiedėlis (gydytojas Chobotovas), Arūnas Stanionis (Nikita) bei šį vaidmenį 2014 m. perėmęs Ričardas Vitkaitis. Aktorių išauginti, išgryninti įtaigūs, paveikūs vaidmenys ir jaučiama bendradarbiavimo sinergija – tai dar vienas stiprus šio spektaklio elementas. Žinoma, svarbus čia ir vaidybos technikos pasirinkimas – psichologinis vaidmens konstravimo būdas, įsikūnijimas į personažą, kuris nemažai daliai publikos daro stiprų įspūdį ir, tikėtina, yra priimtinesnis nei atsiribojimo metodas, griaunantis realybės iliuziją.

Dar viena ilgaamžiškumą paaiškinanti prielaida sietina su spektaklio erdve – neišpuoselėta, neremontuota ilgąja NKDT sale. Ši erdvė kuria užtikrintą dialogą su scenografija, rekvizitu – baldais, atkeliavusiais iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, prisodrintais atsiminimų ir autentiškos patirties. Kamerinė erdvė taip pat suteikia intymesnį santykį su pasakojama istorija, leidžia pasijusti tarsi "Palatos" veikėju, nori – pacientu, nori – gydytoju, stebėtoju, galiausiai suprantant, kad jų visų situacijos panašios ir komplikuotos. Kita vertus, ši erdvė – tai ir patogus susipažinimas su netradicinės vietos teatru tiems, kurie argumentuoja, esą teatras turi vykti teatre ir didesniems "eksperimentams", galbūt peržengiantiems teatro pastato ribas, nesiryžtama.

Sėkmė: R.Kazlo režisuotas spektaklis žiūrovus masina jau daugiau kaip dešimtmetį – bilietai akimirksniu išperkami. / D. Matvejevo nuotr.

Aktorių išgryninti vaidmenys ir jaučiama bendradarbiavimo sinergija – tai dar vienas stiprus šio spektaklio elementas.

Dar vienas šio spektaklio aspektas, tikiu, galintis prisidėti prie ilgo šio spektaklio gyvavimo – jo trukmė. "Palata" – vienos dalies, netrunka nei dviejų valandų, o tai daugumos šiuolaikinių teatro žiūrovų teigiamai vertinamas rodiklis. Po ilgos darbo dienos dažnai nelengva ilgam sukoncentruoti dėmesį į kelių dalių, daugiau nei tris valandas (ar ilgiau) trunkančius spektaklius. O jeigu spektaklis žiūrovą išvargina, mintimis pradedama tolti nuo teatrinio įvykio, tada menka tikimybė, kad žiūrovas jį rekomenduos kitam ar juo labiau leisis į jį dar kartą.

Svarbus spektaklio ilgaamžiškumo faktorius – publika, į kurią orientuotas spektaklis. R.Kazlas su šiuo spektakliu nekelia ambicijų pasiekti konkretų žiūrovų segmentą, socialinę grupę. Universalius dalykus reflektuojantis kūrinys traukia įvairaus amžiaus, kultūrinės patirties žiūrovą. Jame lankosi tiek vyresnieji (galbūt dažniau?), tiek jaunimas, studentai. Peržvelgus NKDT repertuarą matyti, kad nemaža dalis spektaklių turi kažkokią apibrėžtą kryptį – orientuoti į tam tikras auditorijas, čia ir dabar aktualias problematikas, įvykius ar asmenybes. Gi profesionalaus, nelaikiško, universalias problemas analizuojančio, pilnakraujiškai įgyvendinančio visus spektaklio elementus, pastatymo kaip ir nėra. Tad galbūt žiūrovai į "Palatą" net po kelis kartus eina kaip į tą spektaklį, kuriame galima pasitikrinti tradicinio teatro turinį ir formą, turėti garantuotą teatrinio įvykio patirtį. Ar "Palata" po dar vieno jubiliejinio spektaklio užvers mums duris? Tikiu, kad ne: teatras šio spektaklio reiškiniui alternatyvos, regis, dar neturi, o pacientų-žiūrovų vis dar nestinga.