Quantcast

Gruodžių namuose – tarpukario dvasia ir menas, gimstantis iš saldainių popierėlių

Savaitgaliais Juozo ir Stasės Gruodžių namai atgyja – čia dažnai rengiamos edukacijos. Prisimenamas garsaus kompozitoriaus, dirigento ir jo žmonos gyvenimas, klausomasi muzikos ir, sekant ponia Stase, iš saldainių popierėlių kuriamos figūrėlės.

Daugelis kauniečių, riedėdami Nuokalnės gatve link Varnių tilto, yra pastebėję prie nuokalnės prisišliejusį pilką medinuką, tačiau palyginti mažai kas jame yra apsilankęs.

Šeštadienį keletas mamų su vaikais čia apsilankė pirmą kartą. Mamas su dukromis atviliojo edukacija „Arbatėlė pas tetą Stasę“, kurios metu žadėta ne tik pažintis su garsia tarpukario laikų Kauno pora, bet ir su unikaliu ponios Stasės hobiu – figūrėlių lankstymu iš saldainių popierėlių.

„Pirmiausiai leiskite pristatyti čia gyvenusius Juozą ir Stasę Gruodžius ir šiuos namus. Kaip matote, čia išliko daug autentikos“, – į restauracijos reikalaujantį medinuką susirinkusiai kompanijai užsiminė Kauno miesto muziejaus J. Gruodžio skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė Dovilė Pukytė.

Autentiškas interjeras – baldai, koklinės krosnys, durys banguotais stiklais ir kitos interjero detalės – išliko, nes vyrą 40-ia metų pergyvenusios S. Gruodienės valia namas buvo padovanotas valstybei. Su sąlyga, kad čia bus įrengtas muziejus.

„Juozukas buvo judrus vaikas, muzikalus nuo pat mažumės. Pirmasis jo instrumentas – smuikas, vėliau – fisharmonija“, – pristatydama ekspoziciją pasakojo muziejaus darbuotoja.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Muzikalų vaiką tėvai išleido mokytis į Rokiškio muzikos mokyklą. Ją baigęs, J. Gruodis keliose bažnyčiose dirbo vargonininku, vadovavo chorams. Mintaujos bažnyčioje lemtingai peršalo ir prarado balsą. Dėl to jam teko atsisveikinti su svajone tapti dainininku. Tuo metu net vadovauti chorui jam tapo sudėtinga.

1914 m. išvyko į Maskvą, studijavo konservatorijoje, vadovavo Lietuvių studentų draugijos chorui. „Maskvoje J. Gruodis susirgo tuberkulioze. Jos gydytis išvyko į Jaltą, kurios sanatorijoje sutiko savo būsimą žmoną Stasę“, – rodydama poros nuotraukas užsiminė D. Pukytė.

1920 m. abu sugrįžo į Lietuvą, tačiau J. Gruodis netrukus gavo stipendiją ir išvyko studijuoti Leipcigo konservatorijoje. Pora susituokė jam grįžus iš Leipcigo 1924 m. Tais pačiais metais J. Gruodis tapo Valstybės teatro antruoju dirigentu, tačiau jau po trejų metų šį darbą metė nusprendęs, kad jis atima per daug laiko ir sveikatos. Netrukus iš kito garsaus kompozitoriaus, dirigento Juozo Naujalio sulaukė pasiūlymo vadovauti muzikos mokyklai. Tai J. Gruodžiui puikiai sekėsi: jam vadovaujant, mokyklai suteiktas aukštosios mokyklos statusas – ji tapo konservatorija.

J. Gruodis mylėjo gamtą, keliones, gyvūnus, be to, ir techniką. Ilgą laiką važinėjo dviračiu, tačiau po to, kai kažkas pavėžėjo motociklu, ir pats nusprendė įsigyti, pasak ponios Stasės, plieninį žirgą.

„J. Gruodis mylėjo gamtą, keliones, gyvūnus, be to, ir techniką. Ilgą laiką važinėjo dviračiu, tačiau po to, kai kažkas pavėžėjo motociklu, ir pats nusprendė įsigyti, pasak ponios Stasės, plieninį žirgą. Juo kelis kartus leidosi net į Palangą. Tiesa, kelionės nebuvo sėkmingos: patyrė ne vieną avariją. Avarijos Kaune metu susilaužė tris kairės rankos pirštus. Jie sugijo, bet skambinti fortepijonu J. Gruodžiui tapo sudėtinga“, – nemalonią istoriją priminė muziejaus darbuotoja.

1932 m. pora įsikėlė į namą, pažymėtą dabartinės Salako gatvės 18-uoju numeriu. Žemės sklypą čia, tuometiniame užmiestyje, J. Gruodis gavo kaip nusipelnęs asmuo. Garsus architektas Feliksas Vizbaras šeimai padovanojo namo projektą – dviejų aukštų medinukas pagal jį ir iškilo. J. Gruodžiui įsigeidus laikyti bites, vėliau prie namo buvo pristatytas specialus balkonas.

„Na, o dabar eime, susipažinsime su ponios Stasės unikaliu hobiu“, – pakvietė koordinatorė ir atvertė albumą, tarp kurio lapų glaudžiasi S. Gruodienės popierinės figūrėlės, išlankstytos iš saldainių popierėlių. Edukacijos dalyvės ir pačios pabandė išlankstyti kažką panašaus.

„Visus tris žmogeliukus aš pati išlanksčiau, sesė nepadėjo“, – savo išlankstytas figūrėles rodė aštuonmetė Emilė, į edukaciją atvykusi su trimete sese Paula ir mama Giedre.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Mes iš anksto pasižiūrėjom internete, ką būtų galima nuveikti šeštadienį, kol oras lauke nėra geras. Taip radom šią edukaciją ir sudalyvavom“, – šypsojosi Giedrė.

Kalbintos kitos edukacijos dalyvės džiaugėsi atradusios dar vienas įdomias autentiškas erdves. „Čia fantastiškai daug autentikos išlikę. Įdomu buvo išgirsti apie negirdėtą nematytą S. Gruodienės pomėgį – lankstinius iš saldainių popierėlių. Džiugu, kad pastatas su visu sklypu išliko iki šių dienų. Tai, kad S. Gruodienė pati suplanavo ir padovanojo namą miestui buvo labai toliaregiškas sprendimas“, – įvertino istorikė Justina, į užsiėmimą atvykusi su trimete dukra Vilte.

„Turiu prisipažinti, kad per 50 savo gyvenimo metų pati būdama kaunietė čia esu pirmą kartą.

Atvykau laisvalaikiu, bet tuo pačiu ir apsižiūrėti, ką galėčiau pasiūlyti Kauno rajono Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentams. Aš paprastai pati pirmiausia įvairias veiklas išbandau, o po to sprendžiu, ar siūlyti mūsų studentams“, – sakė Kauno rajono TAU rektorė Edita Žaromskienė, žadėjusi šią edukaciją pasiūlyti ir pakaunės senjorams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gal

gal portretas
nejuokaukit terminais ir nelipdykit tu laiku dvasiu kancios siukslemis nuo saldainiu tai panieka to meto zmonems kuriu kaip ir siandien buvo visokiu tai baikit grazbiliaut popieriukais nes matomai visai nuo /stogo nusirytot/ ar nesugalvojat protingesnio meno o saldainius su visais ipakavimais palikyt vaikams ===
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių