Geram muzikantui nebepakanka vien gerai groti?

Antrajame tarptautiniame festivalyje "Kaunas Piano Fest" viešėjusi smuikininkė iš Vokietijos Anne-Sophie Bodenkamp savąjį instrumentą trumpam iškeitė į kompiuterį: atvyko ne muzikuoti, o užimti savanorės žurnalistės pareigas. Savo pavyzdžiu ji rodė tai, kuo tiki: muzikantui būtina ugdyti kuo daugiau kompetencijų. Tik taip jis gebės pasižymėti talentų pripildytoje muzikos rinkoje.

Prie entuziastingos festivalio komandos prisijungusi menininkė tikėjosi ne tik padėti Kauno vardui skambėti garsiau, bet ir įveikti asmeninius iššūkius.

– "Kaunas Piano Fest" metu kauniečiai klausėsi fortepijono muzikos koncertų, o jaunieji muzikai tobulino savo meistriškumą. Ar pati dažnai dalyvaujate meistriškumo kursuose, skirtuose smuikininkams?

– Vokietijoje taip pat turime panašių festivalių-meistriškumo kursų. Kaip smuikininkė esu dalyvavusi keliuose. Tačiau šis festivalis pirmasis, į kurį vykau kaip žurnalistė. Dalyvavimas tokiuose renginiuose visada suteikia puikių galimybių. Nuostabu išvykti iš miesto, kuriame gyveni, ir susipažinti su muzikos profesionalais, atvykusiais iš kito konteksto. Juk paprastai diena iš dienos dirbi su tuo pačiu dėstytoju, tad labai svarbu retkarčiais pabėgti iš šios rutinos. "Kaunas Piano Fest" šiais metais dalyvavo net aštuoniolika dalyvių iš įvairių šalių, tad atmosfera buvo labai daugiakultūriška.

– Esate smuikininkė, bet atvykote čia kaip žurnalistė savanorė. Kaip gimė ši meilė rašyti?

– Neturiu daug patirties šioje sferoje. Į Kauną mane pakvietė viena festivalio organizatorių, pianistė Monika Mašanauskaitė. Su ja susipažinome Vienoje "Erasmus" studijų metu. Sulaukusi kvietimo nusprendžiau iškelti sau iššūkį ir atvykau į Lietuvą. Monika mane kvietė apsilankyti ir pamatyti, kaip vyksta festivalis. Tačiau aš norėjau jo metu nuveikti ką nors prasmingo. Tad man buvo pasiūlyta ruošti tekstus festivalio tinklaraščiui ir rengti interviu. Tiesa, nesu profesionalė, o labiau rašymo mėgėja, tad savanoriaudama turiu įdėti nemažai darbo. Žinoma, teko daug rašyti, kai lankiau mokyklą. Esu lankiusi ir kūrybinio rašymo kursus. Tačiau tai buvo gana seniai, tad įgūdžiai kiek primiršti. Manau, kad muzikantui ypač svarbu būti atviram, plačių pažiūrų ir turėti daugiau sferų, kurias jis išmano. Tikiu, kad per maža ugdyti vien muzikavimo įgūdžius. Kai turi daugiau talentų, gyvenime įsivyrauja pusiausvyra, kurios mums visiems taip reikia. Tarp festivalio dalyvių taip pat esama jaunų muzikantų, kurie ne tik meistriškai groja, bet ir užsiima kita veikla. Pavyzdžiui, pianistas Łukaszas Niemancewiczius iš Lenkijos yra ir festivalio fotografas-dizaineris. O ispanas Jorge Nava puikiai filmuoja. Festivalio metu jis fiksavo vykstančias paskaitas ir kitus renginius. Esu įsitikinusi, kad šie gebėjimai vaikinams padeda ir žengiant muzikos keliu.

Per maža ugdyti vien muzikavimo įgūdžius. Kai turi daugiau talentų, gyvenime įsivyrauja pusiausvyra, kurios mums visiems taip reikia.

– Tad apie ką gi rašėte festivalio metu?

– Į Kauną atvykau liepos 16 d. Tuo metu festivalis buvo jau prasidėjęs, tad praleidau keletą paskaitų ir koncertų. Tačiau dalyvavau garsiosios rusų kilmės pianistės Olgos Kern vedamoje diskusijoje. Klausydamasi paskaitos užrašiau jos pasakojimą, kuris vėliau virto straipsniu festivalio tinklaraštyje. Kitą dieną mūsų laukė ne mažiau intriguojanti paskaita. Klausėmės apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, jo kūrybą ir gyvenimą. Žinoma, šio kompozitoriaus lietuviams net nereikia pristatyti, tačiau mes, svečiai iš užsienio, nebuvome daug girdėję apie M.K.Čiurlionį ir jo darbus. Tad straipsnis apie šią paskaitą turėtų sudominti ne lietuvių kilmės žmones. Įsiminė ir interviu su meistriškumo kursų profesoriumi pianistu Petru Geniušu. Su juo kalbėjome apie muzikinius idealus, ritualus prieš lipant į sceną. Tiesa, tekstus rašiau tik angliškai, tačiau vėliau galbūt pabandysiu viską išversti į vokiečių kalbą. Norime kuo plačiau paskleisti informaciją apie šį neeilinį festivalį.

Festivalio metu kalbinau ir jaunuosius jo dalyvius. Pavyzdžiui, ėmiau interviu iš estų pianisto Leo Dubovsky, su kuriuo kalbėjome apie muzikines patirtis. Teko bendrauti ir su lietuve pianino meistre Gabriele Sutkute. Mano atvykimo vakarą Kauno menininkų namuose koncertavo norvegė pianistė Siril Valberg, tad jos trumpas interviu taip pat atsirado tinklaraštyje. Iš tikrųjų visi dalyviai be galo įdomūs ir labai skirtingi. Jų kūrybingumas ir idėjos mane motyvuoja siekti savo tikslų. Beje, festivalio metu pati turėjau nemažai repetuoti, kadangi liepos 26 d. keliauju koncertuoti į Vilnių. Pasirodysiu festivalio "Ars Summer Fest" metu. Keista, kad niekada iki šiol nebuvau Lietuvoje, o dabar per vieną mėnesį aplankysiu net du šios šalies miestus.

– Rašydama straipsnius apie festivalį garsinate Kauno vardą pasaulyje. Ką pati žinote apie šį miestą ir jo muzikus?

– Išties apie Lietuvą nežinojau itin daug. Kaip minėjau, su M.Mašanauskaite susipažinome Austrijoje, studijuodamos "Erasmus" mainų programoje. Tada ji man šiek tiek papasakojo apie jūsų šalį. Atvykusi išgirdau ir apie Antrojo pasaulinio karo metus bei sovietų okupaciją. Būtų buvę smagu iššniukštinėti Kauną ir jo apylinkes, tačiau tam neturėjau daug laiko. Festivalio metu reikėjo tiek daug visko padaryti, o mieste lankiausi tik kelias dienas.

– Minėjote, kad ir pati esate dalyvavusi ne vienuose meistriškumo kursuose. Kuo tokie festivaliai ar renginiai svarbūs jaunam muzikantui?

– Patirtis, įgyjama dalyvaujant meistriškumo kursuose, yra be galo svarbi. Juk studijų metu dirbame su vienu instrumento mokytoju. Kiekvieną savaitę vyksta tos pačios pamokos, matai tuos pačius žmones, tad kartais jautiesi it burbule. Esu kilusi iš Miuncheno miesto Bavarijos regione, šiuo metu studijuoju bakalauro programoje Niurnbergo muzikos universitete. Čia turime keletą smuiko klasių, kuriose mokosi po 10 žmonių. Tad visi esame lyg viena didelė šeima. Vis dėlto retkarčiais reikia įkvėpti šviežio oro, patirti naujų įspūdžių, vystyti kūrybiškumą, įgauti naujų impulsų. Todėl būtina dalyvauti bent keliuose meistriškumo kursuose, ypač jei jie organizuojami kitoje šalyje. Čia susipažįsti su daugybe kompetentingų muzikantų iš įvairių pasaulio kraštų. Tokiu būdu prapleti savo akiratį, sužinai, kaip muzikos studijos organizuojamos kitur.

– Šiais laikais muzikantai privalo ne tik mokėti profesionaliai groti. Svarbus ir gebėjimas save pristatyti, konkuruoti muzikos industrijoje. Galbūt išlavinti rašymo įgūdžiai vėliau net gali pasitarnauti jūsų, kaip muzikantės, karjerai?

– Manau, kad tai tikrai labai svarbu. Papildomi gebėjimai pirmiausia sukuria pusiausvyrą, kuri padeda pailsėti nuo tos pačios monotoniškos veiklos. Esu įsitikinusi, kad muzikantas tam tikra prasme privalo būti ir vadybininkas, gebėti save pristatyti rinkai. Juk esama tiek nuostabių menininkų, turinčių unikalių idėjų, mokančių savo pasirodymais atimti auditorijai žadą. Tarp jų išsiskirti gali būti labai sunku. Tad dirbdamas muzikos industrijoje privalai būti tvirtas, turėti storą odą. Kai kurie žmonės iš prigimties yra lyderiai, tad jie natūraliai moka save pateikti, sukurti tinkamą įvaizdį. Tačiau visiems kitiems reikia to išmokti. Muzikantai yra jautrios asmenybės, tačiau kartais tas jautrumas gali ir pakišti koją. Ypač jei nemoki savęs suvaldyti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių