G. Padegimas: prieš 100 metų žmonės buvo ne vartotojai, bet kūrėjai

"Nežinau, ką atiduočiau, kad galėčiau pereiti per 1920 m. Laisvės alėją, per Miesto sodą. Čia virė labai įdomus gyvenimas, ir čia gimė profesionalus teatras, – sako spektaklį "Pirmeiviai", skirtą Lietuvos teatro 100-mečiui, kuriantis režisierius Gytis Padegimas. Jo premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje įvyks rugpjūčio 21 d.

Nors tokios galimybės nėra, tarpukario Kaunas ir jo asmenybės, vaizdiniai sugulė į režisieriaus parašytos pjesės "Pirmeiviai" puslapius. Joje aprašoma, kaip režisierius Juozas Vaičkus ir jo mokiniai aktoriai ruošėsi Valstybės teatro įkūrimui repetuodami H.Sudermanno pjesę "Joninės", kurios premjera įvyko 1920 m. gruodžio 19 d. "Lietuvos profesionalaus teatro pamatai buvo padėti sunkiai, tad tuos žmones turėtume prisiminti su pagarba, nes be jų nebūtų šiandienos teatro aukštumų", – įsitikinęs žinomas teatro režisierius ir pedagogas G.Padegimas.

– Režisieriau, priminkite, kokioje socialinėje ir kultūrinėje terpėje brendo Valstybės teatro gimimo idėja.

– Idėja įkurti profesionalų teatrą kilo 1909 m., švenčiant vaidinimo "Amerika pirtyje" Palangoje dešimtmetį, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Na, o 1918 m., įkūrus Lietuvos Respubliką, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos meno kūrėjų draugija, susikūrusi Kaune 1920 m. sausį. Nemanykime, kad Lietuvoje teatro laukas buvo tuščias: veikė režisieriaus Antano Sutkaus vadovaujamas "Tautos teatras", Juozo Vaičkaus "Skrajojanti trupė". Šis su trupe 1919 m. grįžo į Lietuvą iš Sankt Peterburgo traukiniu, ir mėnesį trukusios kelionės metu repetavo. Grįžo turėdami repertuarą, vaidino Vilniuje, paskui, šį okupavus, persikėlė į Kauną.

Be minėtų J.Vaičkaus ir A.Sutkaus, buvo ir Konstantinas Glinskis, Andrius Oleka-Žilinskas, Antanas Vitkauskas. Šie penki vyrai pretendavo tapti teatro vadovais, bet nerado sutarimo, kaip dirbti kartu. Lietuvos teatras gimė sudėtingomis aplinkybėmis, – sprendimą įkurti Valstybės teatrą Lietuvos Vyriausybė pasirašė Širvintų-Giedraičių kautynių išvakarėse, skirdama 30 tūkst. auksinų. Tik pamanykit, nežinant, ar valstybė išliks! Lietuva išliko, o misija sukurti premjerą teatro atidarymui teko J.Vaičkui. Jis repetavo jam paskirtame penkių kambarių bute Kęstučio gatvėje (šio namo neišliko) kartu su jame prisiglaudusiais savo aktoriais, bendraminčiais: Petru Vaičiūnu, Teofilija Dragūnaite, vėliau Vaičiūniene, Morta Grikšaitė-Vaičkiene, Ona Kurmyte, Pole Tendžiulyte ir kitais. Sutarčių nebuvo, tad visi kūrėjai uždarbiavo: J.Vaičkus advokatavo, P.Vaičiūnas dirbo tardytoju Panevėžyje, aktorės buvo įsidarbinusios sekretorėmis arba darbavosi kitose įstaigose. Po darbo dienos konke ir mediniais miesto šaligatviais jie skubėdavo į repeticijas.

Praėjus 100 metų, nė vieno gyvų neliko, o man dar teko su kai kuriais iš jų susitikti. Džiaugiuosi, kad dar spėjau į tą atminties traukinį.

– Aktoriai ir režisierius degė entuziazmu, o ko tikėjosi publika? Juk Kaune tuomet buvo labai populiarus satyrinius vaidinimus rodęs "Vilkolakio teatras". Jūsų pjesėje yra frazė: "Jei spektaklis be šokių, nelauk publikos."

– Šitą frazę pasakė J.Vaičkus, ji neišgalvota. "Vilkolakio" teatras buvo labai lankomas, mat pateikdavo satyrines naujienas, palyginti su mūsų dienomis, sakyčiau, "Dviračio žinių" atitikmuo. Teatras, kuris yra gyvenimo atspindys, žmogotyra ir reikalauja mąstymo pastangų, buvo ir yra sudėtingas. Žiūrovų emancipacijai prireikė nemažai metų, teatrinė kultūra tik vystėsi. Lietuvos teatro daigeliams buvo sunku prasimušti. Spektaklių reikėjo daug, dažnai, publika reikalavo šviežienos. J.Vaičkus buvo pabaigęs Imperatoriškąją meno mokyklą, mėgo skandinavų dramaturgiją, H.Ibseną, kitus autorius, bet publika nebuvo iki to priaugusi. Jis teatro pradžiamokslio mokė šimtus aktorių. Daug būtų galima kalbėti apie šią nepelnytai mažai įvertintą teatro asmenybę, bet vienareikšmiškai jis yra pirmeivis, mažai suprastas novatorius. Beje, jis po trečios repeticijos uždraudė suflerį.

– Premjera "Joninės" jį kūrusiems apkarto – spektaklis nebuvo palankiai sutiktas. Kritikai pažėrė neigiamų atgarsių dėl vaidybos, Vydūnas savo atsiliepime pastebėjo, kad spektaklyje buvo neteisingai pateikiami lietuviai. Pati pjesė kalbėjo apie tuomet aktualų reiškinį – kas nutinka, jeigu išsižadi savo šaknų.

– Taip, meninė premjeros vertė kuklutė, bet šis spektaklis yra profesionalaus teatro pirmagimis. Jau minėjau, kad aktoriai spektaklį kūrė laisvalaikiu, jiems trūko palaikymo. Spektaklyje žiūrovai išgirs ir tuos niuansus. Ne paslaptis, kad premjeros išvakarėse Tilmansų salėje Konstantinas Glinskis pastatė savo "Joninių" versiją, o apie J.Vaičkaus premjerą net parašė neigiamą recenziją. Ačiū Dievui, kad jam pakako nuovokos jos nespausdinti.

– Medžiagą pjesei "Pirmeiviai" rinkote ilgai, o parašėte labai greitai – per pirmą karantino mėnesį.

– Vaikystėje vasarodamas pas senelius Dzūkijos kaime perskaičiau močiutės brolio karininko, žuvusio SSRS urano kasyklose, sukauptą spaudą ir literatūrą. Jau daug vėliau rengiau televizijos laidų ciklą "Tūkstantmečio akimirkos. Teatro instinktas" su tą laikmetį menančiais žmonėmis. Informaciją kaupiau kaupiau ir atrodė, kad tai neįveikiamas kalnas, bet pirmąją karantino dieną mane lyg kas pašaukė, ir sėdau prie kompiuterio. Man regis, veikėjai patys man sakė, ką rašyti. Naudojau daug medžiagos, memuarų. Daug detalių radau Kauno viešosios bibliotekos retų leidinių skyriuje saugomuose 1920 m. laikraščiuose "Lietuva" ir "Laisvė". Pjesę skiriu visiems teatro broliams ir sesėms, visiems, kas per 100 metų puoselėjo teatrą. Panaudojau kolegų posakius, pavyzdžiui, Algimantas Masiulis, kai kalbėdavome, kad yra kažkokių trūkumų ir panašiai, pareikšdavo: "Ai, tai žmogiška." Algimantas sakydavo: "Žmogiška tai žmogiška, bet ar žmoniška." Ji nuskamba iš Juozo Stanulio lūpų. Nevengiau ir teatrinių anekdotų, teatro prietarų. Rašydamas dialogus, naudojau savo močiutės leksiką, dzūkišką ir žemaitišką tarmes, nes tuometė kalba dar nebuvo sunorminta.

Tie žmonės kūrė Lietuvą, o dabar mūsų pasaulis pakito, susiformavo vartotojiška visuomenė, kuri palieka savo šalį, vaikus, tėvus.

Žanrine prasme pjesėje yra dramos ir postdramos. Stengiausi, kad būtų ir J.Vaičkaus laikų teatre vyravusios situacijų komedijos, melodramos, bet viską gaubtų nostalgijos persunktas čechoviškas rūkelis. "Pirmeiviai" užbaigia 10 metų kurtą mano pjesių trilogiją, kurią dar sudaro "J.A.H", skirta rašytojui, visuomenės ir literatūros veikėjui Juozapui Albinui Herbačiauskui atminti, ir "Alksniškės", primenanti prezidentą Kazį Grinių.

– Tačiau ši pjesė nėra tik teatro gimimo retrospektyva. Pristatydamas spektaklio projektą ir scenografiją, kalbėjote, kad jums svarbus ir 100 metų sluoksnis, – dabartis ir praėjęs laikas, teatro ženklai.

– Man visada labai svarbi spektaklio tema. Šioji – apie žmogų ir laiką. Prieš 100 metų žmonės buvo ne vartotojai, bet kūrėjai. Nesvarbu, kad ir kokios profesijos atstovai būtų. Tik įsivaizduokime, tie žmonės kūrė Lietuvą, o dabar mūsų pasaulis pakito, susiformavo vartotojiška visuomenė, kuri palieka savo šalį, vaikus, tėvus. Tai nuostabu būti pirmeiviais, savo šalies, savo teatro. Manau, kad labai svarbu apie tai kalbėti. Tada jie steigė mokyklas, ligonines, kurios šiandien uždaromos. Pradedant prezidentu ir baigiant moksleiviu, masiškai sodino medžius, kuriuos šiandien beatodairiškai kertame. Sklinda kalbos, kad, užuot paskelbus gamtos ir istorijos paminklu, kauniečiams toks brangus Miesto sodas jau laukia kirvio ašmenų... Sovietinė valdžia represavo Miesto sodą, sunaikindama puikų fontaną ir pakeisdama jį kiču po R.Kalantos susideginimo, o dabartinė valdžia, atrodo, dėl pseudomodernumo pasiryžusi čia ištrinti bet kokius istorinės atminties pėdsakus.

– Pjesės herojai – veržlūs tarpukario menininkai, kuriuos įkūnija jaunoji Nacionalinio Kauno dramos teatro karta, pradedanti savo kūrybinį kelią. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis?

– Vaidinti pakviečiau kone visą buvusį kursą, paruoštą gerai pažįstamų režisierių – Algirdo Latėno ir Vido Bareikio. Su Algirdu mes dirbome dar studijų laikais, o Vidas vaidino mano spektaklyje "Ugnies medžioklė su varovais" dar būdamas Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleiviu. Jaunimas gražiai dirba, domisi savo herojų gyvenimu ir panašiai. Buvome susirinkę mano sodyboje Juškonyse, kur kelias dienas skaitėme pjesę, o aš jiems pristačiau Michailo Čechovo metodą. Prasidėjus procesui, pastebėjau, kad vaidmenis paskirsčiau vedamas aukštesnių jėgų, – Deividas Breivė labai panašus į J.Vaičkų, Aistė Zabotkaitė turi daug bendro su O.Kurmyte, o Motiejus Ivanauskas – kaip iš akies trauktas Petras Kubertavičius. Kai dailininkė Birutė Ukrinaitė surinko herojų portretus, pastebėjome, kad tų sielos ir kūno dvynių yra dar ne vienas.

– Režisieriau, atkūrėte daug tarpukario teatro veikėjų. Kurį iš jų norėtumėte pasikviesti gyvo pokalbio?

– Man, kaip režisieriui, būtų labai įdomu susitikti su J.Vaičkumi. Yra tekę bendrauti su jo mokiniais J.Stanuliu, Kaziu Tumkevičiumi, juos filmuoti. J.Vaičkus mirė nepalikęs memuarų, yra tik atsiliepimai apie jį. Daug neaiškumų, kodėl sukūręs teatro branduolį jis turėjo jį palikti. Kodėl kūręs Lietuvoje kino meną buvo nustumtas, o jo nuopelnai menkinami. Būtų įdomu išgirsti iš jo paties lūpų, kodėl jis paliko teatrą be kovos. Dar įdomūs personažai, kurie mano pjesėje yra pramanyti, pavyzdžiui, Brolytis. Jis – tame J.Vaičkaus bute gyvenusio pradedančio poeto prototipas. Žiūrovams turėtų būti įdomu spėlioti, kas tikra, o kas pramanyta. Praėjus 100 metų, nė vieno gyvų neliko, o man dar teko su kai kuriais iš jų susitikti. Džiaugiuosi, kad dar spėjau į tą atminties traukinį. Jaučiu pareigą perduoti ateities kartoms, padėti įsisąmoninti, kas buvo iki šiol. Tikiuosi, kad ir šis spektaklis turės edukacinę prasmę, parodys, kaip šie žmonės, turėdami tik idėją, kūrė teatrą, buvo pirmeiviai.


Kas? Spektaklio "Pirmeiviai" premjera.

Kada? rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 d.

Kur? Kauno nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

AK

AK portretas
Pažiūrėjau KDT spektaklio pristatyme įdomius nuotraukų sugretinimus, išties, vaidins labai panašūs jaunuoliai. Tema kuo nuostabiausia, ir išdėstyti pastebėjimai nesunkūs suprasti. Tiesa, emigruota ir anuomet. Bet ir šalis (o ir kitos) labiau statyta, nei vartota. Dar amerikoniškas pinigėlio iškėlimas nebuvo persmelkęs.

gerai buvo kai mūsų nebuvo

gerai buvo kai mūsų nebuvo portretas
Leiskit senukui išsikalbėt, demencija senatvinė. Čia tas pats kas : kai mes jauni buvom viskas buvo šventa, žmonės auksiniai dabar viskas supuvę, jaunimas niekam tikęs. Vartotojų kultūra jam duoną duoda.

Ai

Ai portretas
Koks dar šimtas metų, prieš tris dešimtmečius kūrėjų dar pasitaikydavo, ir net ne taip mažai. Net dabar dar liko vienas kitas, nors ir labai nuožmiai bandoma kuriančius ir mąstančius išnaikinti...
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių