„Fluxus“ festivalis: kops atbulomis, kūlversčiais, užsimerkę ar draugą įkinkę traukti karutį

(Ne)tikėtą ir (ne)paprastą kūrybinį vyksmą, pinamą iš muzikos, performansų ir meninių instaliacijų, režisuoja dviejų režisierių tandemas – Tadas Montrimas (T.M.) ir Justas Tertelis (J.T.). Su jais kalbėjomės apie Parodos kalno papėdėje augusio Jurgio, vėliau tapusio visame pasaulyje garsiu meno srovės „Fluxus“ pradininku, palikimą. Be visų kitų dalykų, tai – daugybė instrukcijų, kviečiančių įprastus kasdienybės ritualus paversti žaidimu. „Instrukcijos“ – tokia penktojo „Fluxus“ festivalio, kurį organizuoja „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, tema.

– Kas judu motyvavo sutikti su pasiūlymu režisuoti iki šiol didžiausią „Fluxus“ festivalį?

T.M.: Nors daugiausia patirties turiu teatre, mėgstu naujus iššūkius. Išgirdęs kvietimą, pasakiau „oho“, nes supratau, kad lengva nebus. Iš tiesų įdomu bus suvaldyti tokio didelio skaičiaus žmonių dėmesį, begalę veiklų, užtikrinti, kad viskas būtų organiška, patogu ir įdomu. Motyvavo ir gera komanda – jau buvau pažįstamas su programos „Kaunas 2022“ komandos nariais, jie man paliko gerą įspūdį kaip atviri ir kūrybiški organizatoriai, gebantys burti. Garbė ir jaudulys dirbti kartu! Žinoma, ir pats „Fluxus“ – toks darbas yra dar viena proga geriau pažinti šį judėjimą, kurį atradau per Jono Meko tekstus ir filmus. Taigi šis festivalis – ir galimybė tobulėti.

J.T.: „Fluxus“ tema man kaip menininkui visada buvo įdomi ir žinojau, kad kada nors su ja ką nors veiksiu. Įkvepia ir Jurgio Mačiūno asmenybė – turime didžiuotis juo kaip kauniečiu, pradėjusiu judėjimą „Fluxus“. Be to, keletą metų bendradarbiavome su bendruomenių programa „Fluxus Labas!“. Teko moderuoti diskusijas apie bendruomeniškumą ir kaip asociacijos „Kūrybinės jungtys“ nariui vesti mokymus žmonėms, nusprendusiems dirbti su bendruomenėmis. Ši tema aktuali dabar, nepraras aktualumo ir ateityje.

– Kuo konkrečiai įkvepia Kaune gimęs J.Mačiūnas: ne tik režisuojant festivalį, bet apskritai?

T.M.: Yra menotyrininkų, teigiančių, kad „Fluxus“ mirė kartu su J.Mačiūnu ir šiandien derėtų vartoti frazę „fluxiškas“. Kaip bepavadinsi, žavi netikėtas žvilgsnis į kasdienius veiksmus. Tas suaugėliškas kvailiojimas mūsų pilką kasdienybę gerokai pašviesina. „Fluxus“ palikimas – tai daugybė menininkų užrašytų instrukcijų, kurios pačios savaime yra meno kūriniai. Jei bandai jas įgyvendinti, gyventi smagiau. Iš tiesų, pastaruosius keletą metų teko išmokti daug naujų taisyklių – dėvėti kaukes, laikytis atstumų… Šios gyvenimo nepraskaidrino, netgi atvirkščiai. Tačiau dabar metas prisiminti, kad taisyklės gali ir įkvėpti.

Galime pažvelgti į pasaulį kitaip, net jei diena labai sunki. Įkvėpk, iškvėpk, pagalvok kad ir apie apelsiną – pats sugalvok sau instrukcijas.

J.T.: Man patinka, kad J.Mačiūnas iš tiesų gyveno „fluxiškai“ ir žaidė gyvenimo žaidimą. Visi žinome, kad tai sveika, bet viena yra žinoti, kita – daryti. Jis tai darė ir deklaravo, kad visa, kas vyksta, nėra taip jau rimta, kaip gali pasirodyti, nereikia visko sureikšminti. Meno pasaulyje sureikšminimo ir susireikšminimo labai daug, o J.Mačiūnas mokė visa tai paleisti. Viskas yra ne daugiau ir ne mažiau kaip žaidimas – man ši pozicija artima. Ji leidžia įvertinti kasdienybę naujai ir neįprastai.

– Abu nesate kauniečiai. Ar mūsų miestas, programa „Kaunas 2022“ dirbant čia spėjo įkvėpti?

T.M.: Kaskart atvažiavęs į Kauną stengiuosi pasivaikščioti iki tol nepažintomis gatvelėmis. Nesvarbu, kur nuklysčiau, randu gražios, harmoningos architektūros. Ji labai jauki, arti žmogaus. Net tarpai tarp langų neatsitiktiniai, net palangės linkis gali užburti.

J.T.: Kalbant apie programą „Kaunas 2022“, man patinka jos idėja, primenanti, kad kultūra – tai ne tik menai, bet ir daug platesnė sąvoka. Daugiausia dirbau būtent su programa „Fluxus Labas!“, kuri nuo pirmos dienos investavo į bendruomenes – kad jos kurtų savo erdves, pačios organizuotų renginius, susitiktų per kultūrą. Tai tapo ypač svarbu ir užklupus pandemijai, ir geopolitiniame kontekste. Buvimas bendruomenėje augina pilnatvės jausmą, sykiu stiprina atsparumą. Bendruomenėje esi atsparesnis nei vienumoje. Didieji festivaliai, pasaulinės žvaigždės – tai gerai, bet tai tėra fejerverkai. Labai vertinu dalyvaujamąją kultūrą, kurioje žmogus ne pasyvus stebėtojas.

– Gal galite užsiminti, kokie meniniai nuotykiai laukia „Fluxus“ festivalio dalyvių?

T.M.: Skelbėme atvirą kvietimą į festivalį visais savo turimais ir atrastais kanalais, sulaukėme pusšimčio paraiškų, kuriose menininkai pristatė savo idėjas. Iš atsirinktų sudėliojome margą tarptautinę lietuvių ir užsieniečių kuriamą programą. Pavyzdžiui, svečiai iš Lenkijos ruošia performansą, kurio metu atliks muziką sliekams. Kodėl mes juos visuomet tik trypiame, gal metas palinksminti? Sudomino ši idėja kitaip pažvelgti į vietą, kurioje gyvename, praplėsti požiūrį į pasaulį, atkreipti dėmesį į nepastebimus dalykus.

Taip pat pakvietėme menininką iš Ispanijos, kuris naujų garsų ieško gerai pažįstamame instrumente – gitaroje. Jis atsiveš „Fluxus“ menininkų užrašytų natų ir Kaune surengs dirbtuves – groti muziką žiūrovai bus kviečiami čia pat pasigamintais ar kišenėse susirastais instrumentais. Muzika skamba visada ir visur, tik reikia pasistengti ją išgirsti!

„Fluxus“ festivalio dalyviai galės tapti ir pasaulio kūrėjais – bent trumpam, bent mikropasaulio. Švedų menininkė savo performanse nagrinės paklusimo temą ir priėjusius kvies ištraukti korteles ir sukurti jai užduotį. Svarbu pasakyti, kad svečiai iš užsienio bendraus anglų kalba, vertėjų nebus. Taip festivalis atsivers ir lietuviškai nekalbantiems. Žinoma, bus ir vizualinių instaliacijų, kur galėsite pasijusti paukščiais ar bangomis. Dėliojame renginį kaip pasirodymų mugę – tai Justo žodžiai. Galėsite žiūrėti, dalyvauti ar tapti pagrindiniais herojais.

J.T.: Norėčiau, kad žmonės festivalyje dar labiau įsiklausytų į žinutę apie netikėtumo ir pokšto svarbą ir suprastų, kad viską gali pasidaryti patys. Galime pažvelgti į pasaulį kitaip, net jei diena labai sunki. Įkvėpk, iškvėpk, pagalvok kad ir apie apelsiną – pats sugalvok sau instrukcijas. Tikiuosi, dalyviai pasiduos mūsų žaidimui ir kitą rytą po festivalio sau ištars: pabandyk valytis dantis kita ranka.

Reikšmė: J.Tertelis primena – bendruomenėje esame atsparesni nei vienumoje. / J. Tertelio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų kostiumai festivaliui jau paruošti?

T.M.: Dar mąstau – atsakomybė didelė, juk festivalio režisierius turi atrodyti ypatingai. Taigi svarstau, kokia instrukcija remtis.

J.T.: Dar neturiu kostiumo, bet minčių kyla. Renginio metu turėsiu funkcijų, tad kostiumas turės būti patogus. Man patinka rengtis nekasdieniškai – juk esu teatro žmogus. Žinau, kiek džiaugsmo gali atnešti persirengimas. Tad kviečiu ir festivalio dalyvius pabandyti atrasti naujų drabužių, jų susikurti. Ar net transporto priemonę. Juk gamta nuolat keičia savąjį rūbą, tad rudens pradžia – puiki proga tai padaryti pačiam ir taip išreikšti save.