Europa tarpukario Kaune: nauji ryšiai, nauji vardai ir galimybės

Lietuva ilgus metus buvo ištrinta iš Europos žemėlapio ir išstumta iš europietiškos kultūros lopšio. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo ir valstybei sugrįžus į Europos žemėlapį, kraštui ir žmonėms taip pat reikėjo sugrįžti į europietiškos kultūros lauką, imti kurti naują, lokalinę ir regioninę tapatybę, pasivyti senąsias Europos tautas ir taip vėl tapti neatsiejama Europos dalimi.

Kaunui, 1919 m. netikėtai tapusiam laikinąja sostine, teko ne tik sugrįžti į Europos kultūrinį arealą, bet ir virsti valstybės veidu – europietiška sostine.

Mieste kūrėsi valstybinės ir privačios įstaigos, kultūros ir švietimo organizacijos, pramonės ir prekybos įmonės. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvęs gubernijos centras per du dešimtmečius virto tikra europietiška sostine. Lietuva netrukus užmezgė ryšius tiek su jaunomis, ką tik atsikūrusiomis Europos valstybėmis – Čekoslovakija, kaimynėmis Latvija ir Estija, tiek su senosiomis žemyno šeimininkėmis – Jungtine Karalyste, Prancūzija, Vokietija, Italija.

Svarbios pažintys

Prie intensyvaus miesto europėjimo stipriai prisidėjo neatsiejama tarpukario Kauno dalimi tapęs ir dažnai valstybe valstybėje vadintas diplomatinis korpusas. Pripažinus Lietuvos nepriklausomybę Kaune pamažu ėmė kurtis diplomatinės atstovybės – tiek Europos valstybių, tiek ir tolesnių kraštų – JAV, Japonijos, Argentinos. 1939 m. Kaune savo atstovybes turėjo net 22 užsienio šalys.

Diplomatinis korpusas oficialius diplomatinius santykius palaikė su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, o per ją – su kitomis valstybės institucijomis. Nepaprastai svarbus vaidmuo bendraujant su diplomatais teko Respublikos prezidentui, nes tik diplomatinės atstovybės vadovui įteikus skiriamuosius raštus (kredencialus) Lietuvos prezidentui diplomatas galėjo oficialiai pradėti eiti pareigas.

Užsienio valstybių diplomatinio korpuso atstovai užsiėmė ne tik tarptautine politika ar palankių ryšių su vietos politiniu ar kultūriniu elitu mezgimu, bet ir skleidė bendravimo kultūrą, populiarino savo valstybės kultūrą, tradicijas ir pasiekimus, įnešdami naujų vėjų į lietuvių kultūrinį gyvenimą ir stiprindami tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

Miestiečiai kviesti į kino filmų peržiūras, parodas, susitikimus teatro, operos ar baleto scenose, klasikinės ir moderniosios muzikos vakarus, viešas paskaitas, kauniečių pamėgtus literatūrinius vakarus, arbatėles, vakarėlius ir t.t. Tarsi daugiasluoksnis pyragas įvairi kultūrinė diplomatija leido tuometei Kauno publikai susipažinti su skirtingomis valstybėmis, jų kultūriniu paveldu ir didžiausiais pasiekimais; tai miestiečiams tapo neįkainojama patirtimi ir miesto identiteto dalimi.

Kultūrinėje veikloje kaip vilkeliai sukosi ne tik patys užsienio valstybių atstovai ir atstovybių darbuotojai, bet ir jų žmonos.

Sambūris: antroji jubiliejinė Tautinė skautų seserijos stovykla. / Vytauto Augustino / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

1936 m. sausio 11 d. Lietuvos moterų taryba Teisingumo ministerijos salėje (dabar – Kauno valstybinė filharmonija) surengė pobūvį, kurio svarbiausiu vakaro akcentu tapo svetingos ir vaišingos „pasiuntinių ponios“. Šalia lietuviškos seklyčios buvo įrengti atskiri akredituotų valstybių – Anglijos, Prancūzijos, Latvijos, Švedijos, Čekoslovakijos, Danijos jaukūs kioskai, kuriuose pasiuntinių antrosios pusės maloniai supažindino ir vaišino gastronominiu paveldu pobūvio svečius. Pavyzdžiui, Čekoslavakijos pasiuntinio žmona ponia Skalicka siūlė įsigyti ir paragauti čekiško kumpio, pyrago, dešrelių ir, aišku, alaus. Galbūt ir garsiojo „Budweiser“ iš Česke Budejovicų?

Karinė diplomatija

Aktyviai plėtota ir karinė diplomatija – svarbi užsienio politikos ir nacionalinio saugumo dalis. 1919–1924 m. Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos ir jungtinės sąjungininkų karinių misijų metu buvo įsteigta asmens, atsakingo už karybos sritį pareigybė, – karo atašė. Iki 1940 m. karinius diplomatus Lietuvai buvo paskyrusios Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, Švedija, Italija, Latvija, Estija, Vengrija, Suomija, Vokietija, Čekoslovakija, Japonija ir Lenkija, kaip neoficialūs atstovai lankydavosi Rumunijos ir Turkijos kariškiai.

Neatskiriama karinių diplomatų tarnybos dalis buvo ne tik kareivinių lankymas, pratybų ar mokymų stebėjimas, bet ir pasipuošus akį traukiančiomis uniformomis stovėti pirmose gretose per valstybines ir kariuomenės šventes, vykti tarnybinių vizitų ir organizuoti priėmimus, kurių metu buvo užmezgami nauji ir stiprinami seni ryšiai.

Puikus pavyzdys – 1928 m. įvykęs vokiečių karininkų priėmimas pas prezidentą gegužės 15-osios šventės proga. Vokiečių karius paminėti mūsų kariuomenės iškovotą Lietuvos nepriklausomybę pakvietė Lietuvos kariuomenės karininkų ramovė, kuri 1925 m. ta pačia proga buvo pakvietusi latvių, estų ir suomių karininkus. Po užkandžių ramovėje karininkai lankėsi prie Kauno pilies griuvėsių, vyko į Linksmakalnį, o vėliau – į generalinį štabą prisistatyti vyr. štabo viršininkui, generalinio štabo pulkininkui Povilui Plechavičiui ir Krašto apsaugos ministrui generolui leitenantui Teodorui Daukantui. Iš ten vyko į prezidentūrą. Vizito metu santykiai sustiprinti apdovanojimais. Prezidentas Antanas Smetona vokiečių generalinio štabo pulkininką Ottą Šrioderį apdovanojo 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi, o dar tris vokiečių karininkus už draugiškus santykius su Lietuva – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. Po vizito spaudoje džiaugtasi maloniu vokiečių kariuomenės dėmesiu ir pagarba svarbiems lietuvių istorijos įvykiams ir tautos vertybėms.

Jaunuomenės mainai

Šiltus ir nuoširdžius broliškus ir seseriškus kontaktus mezgė įvairios užsienio šalims pažinti skirtos draugijos, visuomeninės, moksleivių ir studentų organizacijos.

Akademinis jaunimas buvo išsikėlęs tikslą artimiau bendrauti ne tik su Baltijos valstybių ir Suomijos studentija, su kuriais 1923 m. įsteigė Pabaltijo valstybių studentų sąjungą ir mielai vykdavo vieni pas kitus į svečius. Buvo nuolat plėtojamas tikslas „sueiti į artimesnius santykius“ ir su kitų Vakarų valstybių jaunimu, todėl aktyviai domėtasi jų studentišku gyvenimu. Šio principo laikėsi ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai, kurie bendravo su latvių „Aizsargi“ ir Estijos „Eesti Kaitseliit“ sukarintomis organizacijomis, ypač šiltus jausmus palaikė su Suomijos „Suojeluskunta“. Dar stipresni ryšiai užsumezgė 1926 m. birželį įvykus suomių vizitui, kai suomiai apdovanojo lietuvius savo organizacijos ženklais, o lietuviai atsidėkodami nepagailėjo savų apdovanijimų.

Itin stipriais tarptautiniais ryšiais galėjo pasididžiuoti Lietuvos skautai. Skautijos judėjimas apėmė ne vien Europą, bet ir visą pasaulį, neaplenkiant ir Lietuvos. Vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jau 1918 m. spalio 1 d. Vilniuje Vytauto gimnazijoje buvo įsteigta pirmoji skautų organizacija, kuriai vadovavo Petras Jurgelavičius-Jurgėla.

Vos po penkiolikos metų, 1933 m. rugpjūčio 15 d., Lietuvą aplankė pats skautų įkūrėjas Robertas Baden-Powellas su žmona Olave ir 650 Jungtinės Karalystės skautų, kurie Palangoje aplankė Tautinę lietuvių skautų stovyklą ir susitiko su prezidentu A.Smetona. Nors tąsyk pats skautų vadas į Kauną neatvyko, tačiau Kaune augo skautiška bičiulystė su užsienio šalių skautais. Kauniečiai turėjo progą tuo įsitikinti 1938 m. antrosios Tautinės skautų stovyklos metu. Į Panemunės šilus rinkosi berniukai, o Pažaislio miškų užuovėjoje laikinuose namuose įsikūrė 1,5 tūkst. skaučių, iš jų 146 atstovavo dešimčiai valstybių: Estijos, Latvijos, Nyderlandų, Danijos, Suomijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Švedijos, Anglijos ir Prancūzijos. Jos kartu su lietuvėmis stovykloje surengė parodą, kurioje eksponavo savo tautoms būdingus liaudies dirbinius.

Varžybos: III Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynių tarp Lietuvos ir Vengrijos komandų momentas. Lietuva laimėjo rezultatu 79 : 15. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Šia skaučių stovykla džiaugtasi ir spaudoje: „Trumpą žodį čia pat pasako skaučių jubiliejinės stovyklos viršininkė skiautininkė Čiurlionienė, pareikšdama savo laimės jausmus, kada lietuviškame pušyne iškyla ištisa eilė kitų tautų vėliavų, kurios sakyte pasako apie draugingumą ir broliškumą kitų tautų mūsų skautėms.“ Šiltus ryšius liudija ir užsienio skaučių atgarsiai. Nyderlandų skautės apie stovyklą sakė: „Kaunas buvo tvirtovė, miestas pilnas pilkų uniformų. Aš ir dabar ieškojau tokio Kauno, bet suradau naują: spalvingą, džiaugsmingą miestą su daugybe naujų, modernių pastatų, geromis gatvėmis ir keliais.“

Kultūriniai mainai

Teatro scena – kiekvienos valstybės kultūrinis pasididžiavimas. Lietuviškas teatras turėjo ir stiprią švietimo funkciją. Vienas jo uždavinių buvo supažindinti klausytojus su Europos klasikais. Su europietiškos scenos madomis padėdavo susipažinti ne tik jaunųjų operos solistų studijos didžiuosiuose Europos miestuose – Romoje, Berlyne ar Prahoje, bet ir dažni scenos svečiai iš įvairiausių Europos miestų. Pavyzdžiui, 1935 m. Kaune lankėsi ir scenoje sužibėjo žymi ukrainiečių operos solistė iš Lvivo – Marija Sokil, kuri kartu su lietuviškos operos grandu Kipru Petrausku atliko pagrindinius Margaritos ir Fausto vaidmenis operoje „Faustas“.

Kultūrinė diplomatija leido tuometei Kauno publikai susipažinti su skirtingomis valstybėmis, jų kultūriniu paveldu ir didžiausiais pasiekimais.

Po trejų metų toje pačioje scenoje ir tame pačiame spektaklyje dainavo Čekoslovakijos nacionalinės operos solistas, garsus bosas Vilemas Zitekas, Kauno publikai padovanojęs ir pasirodymą savo tautiečio B.Smetanos operoje „Parduotoji nuotaka“. O kur dar daug atgarsių sulaukusios daugiau kaip prieš 70 metų Kaune vykusios garsaus rusų boso Fiodoro Šaliapino gastrolės ir jo meninė draugystė su garsiausiu Lietuvos operos solistu Kipru Petrausku! Tokie vizitai ne tik artino asmenines artistų menines draugystes, bet ir skatino kultūrinius mainus, domėjimąsi užsienio kultūra, teatro tradicijomis ir naujovėmis, skatino naują, modernią meninę raišką suartinant lietuvišką teatrą su Europos teatru.

Visa tai lėmė, kad lietuviška opera galėjo sužavėti net tokius Vakarų teatrų lygio išlepintus klausytojus kaip JAV konsulą Kaune Robertą Weiną Heingartnerį. 1926 m. apsilankęs, paties žodžiais tariant, muzikinės tradicijos neturinčiame laikinosios sostinės teatre, jis privalėjo pripažinti: „Kai Minjon dainavo gražiąją „Kennst Du das Land“ aš užsimiršau  besimėgaudamas akimirka. Kauno orkestras buvo toks pat tobulas kaip Vienos, o Minjon balsas prilygo bet kuriam, kurį aš kada nors girdėjau.“

Nuo pramonės iki sporto

Kaune skleidžiant Europos dvasią svarbi buvo ne tik Kauno valstybinio teatro scena, menininkai ar kviestiniai svečiai iš užsienio, bet ir kiti visuomenei ir kraštui modernizuoti svarbūs miesto renginiai.

1922–1936 m. ant Parodos kalno vyko Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, kurių metu buvo proga susipažinti ne tik su lietuvių žemės ūkio pasiekimais ir gamyba, bet ir iš kitų Europos valstybių atkeliaujančiomis ūkio ir pramonės sričių naujovėmis, žymių užsienio bendrovių, ypač žemės ūkio mašinų sektoriaus, atstovybėmis.

Tik paskutinėje 1936 m. parodoje nepasirodė nė viena užsienio firma, ir ne dėl to, kad pačios nenorėjo: „Jos nedalyvaus ne todėl, kad nenorėtų, bet todėl, kad parodos rengėjų toks nusistatymas – šiemet parodyti tik tai, ką mes patys sugebame užauginti ir pasigaminti.“ Nors paroda buvo skirta lietuviams, tačiau sulaukdavo ir užsienio lankytojų, ir ne tik užsienio šalių atstovų vizitų, bet tikrų tikriausių svečių, kuriems vizos tuo metu būdavo išduodamos visiškai nemokamai.

Tikriausiai vienas svarbiausių ir valstybės prestižą pakėlusių renginių Kaune įvyko 1939 m. Tai kiekvienam lietuviui ir ypač kauniečiui reikšmingas sporto renginys, kuriame tarp žiūrovų spraudėsi ir dvylikametis būsimasis prezidentas Valdas Adamkus.

Sueiga: prezidentas A.Stulginskis su diplomatinio korpuso Lietuvoje atstovais. Kaunas, XX a. 3 deš. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune nuotr.

Trečiosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės atidarytos gegužės 21 d. 17 val. tą pačią dieną pašventintoje Kauno sporto halėje. Susirinkusiuosius pasveikino prezidentas A.Smetona: „Lietuvai tenka garbės matyti šiuo gražiu pavasario metu Europos krepšinio rungtynes Kaune. Ir jųjų proga man yra malonu pasveikinti šio kilnaus žaismo rengėjus, šeimininkus ir prašaliečius, ypatingai malonu šiems pasakyti: sveiki atvykę, mielieji užsienių svečiai. Laimingai viešėkite pas mus, kaip pas save namie! (…) Mes, lietuviai, pasirūpinkime, kad užsienio svečiams ir viešnioms ši Lietuvos viešnagė paliktų ko geriausių įspūdžių. Linkiu, kad šios Europos krepšinio rungtynės, vykdamos tvarkingai ir sėkmingai, būtų malonios sporto dalyviams ir žiūrovams, linkiu, kad jos sustiprintų visų kraštų sporto kultūros ryšius, o tuo jau dar labiau paskatintų tautas kultūringai bendrauti.“

Bilietai į rungtynes buvo brangūs: sėdimos vietos kainavo 2,5–5 litus, stovimos –1,5–2 litus, tačiau tai nesustabdė motyvuotų stebėtojų ir į rungtynes susirinkdavo daugiau žiūrovų, nei buvo vietų. Pirmenybėse dalyvavo aštuonių Europos valstybių komandos: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos ir Suomijos rinktinės. Lietuva laimėjo prieš Latviją (rezultatas 37:36), Estiją (33:14), Lenkiją (46:18), Prancūziją (47:18), Vengriją (79:15), Suomiją (112:9), Italiją (48:15) ir antrą kartą iš eilės tapo Europos krepšinio čempione. Jai atiteko pagrindinis čempionato prizas, įsteigtas prezidento A.Smetonos, – dailininko Jono Juozo Burbos sukurta sidabrinė dėžutė-kraičio skrynelė.

Daugiau apie europietiškus pėdsakus Kaune kviečiame sužinoti archyvinių nuotraukų parodoje.


Kas? Paroda „Europa Kaune 1918–1940“.

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada? Veikia iki spalio 31 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rita

Rita  portretas
Labai idomus straipsnis. Reiks ir paroda aplankyti.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių