Quantcast

Ekranuose blykstelėjusi Kauno atmintis – neatsiejama nuo gyvenimo patirčių

Miestas turi istorinį ir fizinį kūną, tačiau jo erdvinė struktūra ir architektūra neturėtų gyvybingumo be atminties ir svajų, įprasminančių gyventojų kasdienę patirtį. Kinas – vienas gyvybingiausių miesto atminties ir vaizduotės šaltinių. Dokumentiniame kine užfiksuoti miestovaizdžiai arba kino fikcijose įkūnyti pasakojimai, kurie rutuliojasi viešose erdvėse tarsi teatro scenografijose, tapo neatsiejami nuo mūsų realaus gyvenimo patirčių.

Kinas mieste ir miestas kine – tarpusavyje persipynę dalykai. Kinas atėjo į miestą su modernia kino teatrų architektūra, telkusia žiūrovų bendruomenę. Jis gimė kaip modernaus miesto ir kultūrinės komunikacijos reiškinys, kuriantis naująsias mitologijas ir įsivaizdavimus. Pirmieji kino filmai siekė užfiksuoti būtent gatvės gyvenimo vaizdus.

Įtakingas kino režisierius Sergejus Eizenšteinas 1930 m. rašytame straipsnyje „Montažas ir architektūra“ teigė, kad kinas – tai įsivaizduojamas keliavimas akimis, kai žvilgsnis klaidžioja skirtingomis erdvės ir laiko plotmėmis. Tokios vaizdinės kelionės prototipas yra įprastas pasivaikščiojimas mieste. Todėl Eizenšteinas pasivaikščiojimą po Atėnų Akropolį vadino pirminiu kino analogu. Iš tiesų žmogus žvalgosi po aplinką ir stebi ją, panašiai kaip kino operatorius ar režisierius, kurdamas matymo-mąstymo montažus.

Kinas žiūrovui siūlo pasivaikščioti atminties ir vaizduotės erdvėse. Tikrasis kino stebuklas įvyksta, kai tarytum prasiskverbiama pro fizinę realybę į psichofizinę būtį, užčiuopiant vietos dvasią ir laiko tėkmę, kuri praeitį sieja su dabartimi. Kinas yra galingas instrumentas veikti ir mūsų istoriškumo pojūtį. Kaip yra sakęs žymus kino teoretikas Zygfridas Krakaueris, istorija kuriama gatvėse, tačiau tos gatvės linkę persikelti į ekranus.

Šiuos apmąstymus apie miesto ir kino sąlyčius skatina 2019-ųjų rudenį Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje pradėtas rodyti filmų ciklas „Kauno atminties ekranai“ (iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos), kurio pavadinimas pirmiausia man priminė jau senokai Paryžiuje matytą parodą apie kine sukurtus šio legendinio miesto įvaizdžius. Paryžius tikriausiai yra vienas kinematografiškiausių miestų, kurio vaizdiniai ne tik išreiškia miesto dvasią, bet ir ją kuria. Žymių režisierių, kurie prisidėjo kuriant Paryžiaus mitą, viename glaustame rašinyje būtų neįmanoma išvardyti (nuo Žano Renuaro, Liuko Godaro iki Kventino Tarantino). Tačiau nelengva išvengti pagundos paminėti keletą filmų, kurie tapo neatsiejama Romos istorinės ir kultūrinės vaizduotės dalimi: tai – Roberto Roselinio filmas „Roma, atviras miestas (1945), Federiko Felinio juostos „Saldus gyvenimas“ (1960), „Roma“ (1972) ar Paolo Sorrentino „Didis grožis“ (2013).

Kaunietiškas ciklas skirtas kino akiračiuose apmąstyti Kauno miesto istoriją ir atmintį, tačiau apžvelgiant jį kyla noras pasvarstyti, ar Kaunas yra kinematografiškas ir kuo savitas: kokiomis jo vietomis vaikšto kino kūrėjai, kur kreipia vaizdo objektyvą ir kokius erdvėlaikio montažus mums pateikia? Kauno filmografijoje nemažai dokumentinių ir vaidybinių filmų, kuriuose atsiveria panoramos, atskleidžiančios miesto „veidą“. Žiūrovams atrinkti aštuoni filmai. Pradėti jų glaustą apžvalgą norėtųsi nuo naujausių, sutelkiant dėmesį ne tiek į režisierių kūrybinius tikslus, kiek į miesto kaip kino veikėjo vaidmenį.

VDU Lietuvių išeivijos institutas ir prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tarpukariu – užsienio reikalų ministerija, kur dirbo J. Tūbelienė.. Arvydo Čiukšio nuotr.

Viename naujausių dokumentinių filmų „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (2018, rež. Ramunė Kudzmanaitė) pasakojama seserų Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės ir Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės istorija, kuri pastaraisiais metais sulaukė nemažai istorikų dėmesio.

Iš didikų šeimos kilusių seserų – prezidentienės ir ministro pirmininko žmonos – veikla nukelia į tarpukario Laikinąją sostinę. BBC dokumentikos stiliumi, archyvinę medžiagą siejant su vaidybinėmis inscenizacijomis, sukurtame filme regime įtakingų moterų gyvenimo istoriją, kuri atskleidžia jų nuopelnus valstybei ir politinio elito vaizdinį (subtiliai užsimenant apie tame tandeme glūdinčias „švogerių“ tradicijos ištakos).

Iš dabarties perspektyvos grįžtama į praeitį, į Laikinąją sostinę, kurią reprezentuoja prezidentūra, kur veikė Smetonienės preferanso klubas, sutraukdavęs karščiausias naujienas ir aukštuomenės gyvenimo paskalas. Į filmo pabaigą atsiveria Laisvės alėjos vaizdai su akimirką pralekiančiu arkliniu tramvajumi (konkėmis). Gražiausi Kauno archyviniai kadrai užfiksuoti patvinus Nemunui, plaukiojant užsemtomis miesto gatvėmis, praplaukiant senamiesčiu pro prezidentūrą iki muzikinio teatro, Laisvės alėjoje prasilenkiant su kitais kaunietiškos Venecijos gondolininkais.

Tai, kad per 1926-ųjų pavasario potvynį Kaune valtimi buvo plaukiota ir po Vytautinę bažnyčią, liudija „Tumo kodeksas“ (2018, rež. Eimantas Belickas) – panašios stilistikos filmas, kuriame kunigui ir rašytojui Juozui Tumui-Vaižgantui siekiama suteikti sukasdienintą paveikslą bendresnio politinio ir kultūrinio gyvenimo fone. Kaunas iškyla kaip Vaižganto intelektualinio gyvenimo ir kartu paprasto veikimo ir bendravimo vieta.

Kino pasakojimas prasideda improvizuota ekskursija į Vaižganto memorialinį butą prie Vytauto Didžiojo bažnyčios. Vaižgantiškų vietų Kaune geografija nėra plati. Kritikavęs Kauną už girgždančias miesto įstaigų duris, Tumas lankydavosi muzikiniame teatre, nepaisydamas dvasininkijos draudimo. Jis užsukdavo į legendinę menininkų meką – Konrado kavinę. 1931 m. Kaune atvėrusi duris „Naujosios Romuvos“ redakcija – Tumas čia bendradarbiavo su Juozu Keliuočiu – viena primirštų Kauno kultūrinės atminties vietų.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Vytautinė. Arvydo Čiukšio nuotr.

Daug dėmesio sulaukęs vaidybinis filmas „Emilija iš Laisves alėjos“ (2016, rež. Donatas Ulvydas) pavadinimu asocijuojasi su prancūzų romantine komedija „Amelija iš Monmartro” (2001), tačiau turiniu tai – istorinė drama, nukelianti į sovietinį Kauno laikotarpį. Pagrindinis miesto vaidmuo telkiasi centrinėje Laisvės alėjos vietoje – Kauno dramos teatre, kur anapus didingo modernistinio fasado vyko įnirtinga laisvės ir priespaudos dvikova. Ta dvikova paaštrėjo po Romo Kalantos susideginimo 1972-aisais miesto sodelyje, kur mėgo būriuotis bitninkų ir hipių grupelės. Išprovokavę jaunimo neramumus ir tuo pačiu sistemingas represijas kalantinės tapo kaunietiško kino pasakojimo atspirtimi.

Dabar tik nuotraukose ir kino kadruose galime pamatyti tomis šaligatvio plytelėmis išklotą alėją, kuriomis pėdino kelios kauniečių kartos. Ir senuosius suoliukus, kurie čia stovėjo iki dabartinio rekonstravimo, pakeitusio Laisvės alėjos vaizdą. Tačiau daugiausia filmo scenų nufilmuota interjeruose, galbūt todėl, kad autentiškų sovietmečio bohemos gyvenimo vietelių nepavyko aptikti. Todėl veiksmas vyksta sovietmečio interjeruose ir teatro kuluaruose, kurie siejami su psichiatrinės ligoninės palatomis ir požeminiais tardymo kambariais.

Putvinskio ir Gedimino gatvių sankryža. Arvydo Čiukšio nuotr.

Atsigręžiant atgal į kino istoriją, matome, kad Kauno kino studijoje 1959 m. sukurtas filmas „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. Vytautas Žalakevičius) – tikroji odė Kaunui. Sovietmečiu sukurtoje kino juostoje tarpukario Kaunas iškyla kaip mažasis Paryžius ir kontrastų kupinas modernizmo miestas. „Pažangos“ bendrovės vitrinos ir Pieno centro rūmų prabangi apdaila liudija apie klestinčią mados pramonę, interjerai – apie puošnią Art Deco madą. Meilės istorija atveria savičiausias miesto vietas – senąją Kauno prieplauką ir santakos pakrantę, senamiesčio fragmentus ir vingiuotą gatvelę prie Vytauto bažnyčios, Laisvės alėjos modernizmą ir vidinių kiemelių medinius pastatus, Stasio Kudoko laiptus ir sunaikintų Karmelitų kapinių kryžius, aerodromo vaizdus ir geležinkelio tiltą per Nemuną.

S. Kudoko vila ir laiptai. Arvydo Čiukšio nuotr.

Nepaisant pasakojimui suteikto ideologinio atspalvio, jame atsiveria meninė tikrovė, kuri savaip atskleidžia ir meninę tiesą. O ta tiesa, kaip ir režisieriaus Juozas Miltinio teatre, kuris šiame filme sukūrė įsimintiną Kapitono vaidmenį, nurodo į bendresnius kolektyvinio gyvenimo dalykus,

kurie šiandien atrodo kaip tęstiniai. Filmo veikėjų svajos apie tolimas šalis (Buenos Aires, Havajus, Singapūrą) ir Emigracijos biuras kaip jų viltis kurstanti apgaulės afera – visa tai tarytum ir apie mus, nesiliaujantį „Naujojo pasaulio“ iliuzijų vaikymąsi. Tad tam tikra prasme, kas buvo vakar, išliko ir šiandien, gal tik kiek kitais pavidalais.

Sovietmečiu Kaune nufilmuota ir istorinė drama „Žingsniai naktį“ (1962, rež. Raimondas Vabalas), kurios veiksmas vyksta Kauno tvirtovės IX forte. Tai filmas apie nacistinės Vokietijos okupuotą Kauną. Vokiečiams užėmus Kauną 1941 m. prasidėjo masiniai gyventojų persekiojimai, suėmimai, žudymai. Filmo pradžioje regime gyventojų persekiojimo scenas, kurios nufilmuotos ant Kauno naujamiesčio stogų, kurių perspektyva driekiasi Prisikėlimo bažnyčios link, ir skliautuotuose senamiesčio rūsiuose. Filme siekta atskleisti tikrą istorinį epizodą apie IX forte vykdytas masines žudynes ir tų kraupių nusikaltimų pėdsakų naikinimą paskutiniaisiais nacių okupacijos metais – nužudytųjų kūnus atkasant ir sudeginant. Tad pagrindinis filmo veiksmas vyksta tamsiame forto kalėjime.

IX fortas. Arvydo Čiukšio nuotr.

Šis niūrus filmas šiandien įdomus ir tuo, kad jame nėra užsiminta apie žydų žudynes. Holokaustas buvo neigiamas Sovietų Sąjungoje, jį lydėjo žydų genocido nutylėjimo politika. Iki 1988 m. antisemitinė genocido pusė buvo nutylima, išryškinant komunistų pergalės prieš fašizmą temą. Buvo pripažįstama, jog nacių koncentracijos stovyklos ir kalėjimai egzistavo, tačiau buvo sąmoningai nutylima, kad daugiausia buvo žudomi žydai. Sugrįžusios Holokausto atminties kontekste, filmas skatina susimąstyti apie istorinės sąmonės konstravimo būdus.

Ir pagaliau Kaunas pasirodo vaiskiuose Raimundo Banionio režisuotuose filmuose „Mano mažytė žmona“ (1984) ir „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990). Pirmasis – romantiška meilės istorija, kuri ir atspinti vėlyvojo sovietmečio laikmetį. Maištaujančio jaunimo kompanija susitinka Laisvės alėjos kavinukėje ir žiūrovą vedžioja po įsimintinas miesto vietas. Įsimylėjėliai eina į pasimatymus zoologijos sode, jų kelionių maršrutuose šmėžuoja Kauno totorių mečetės siluetas ir medinė atokesnių rajonų architektūra. Meilės istoriją vainikuoja pagrindinių veikėjų vestuvių scena Rotušės aikštėje ir simboliškas jaunimo plaukimas Nerimi krovinine barža.

Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sukurtas filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ sugrąžina į 1972-uosius. Kalantinės tapo pretekstu perteikti kontrkultūrinio judėjimo dvasią ir jaunimo saviraiškos laisvės troškimą, kuris tuo metu pulsavo Kaune. Geležinkelio stoties rajone nufilmuotose scenose – tarpukario architektūros fragmentai ir skurdi sovietmečio buitis, tačiau sykiu ir nenumaldomas jaunimo troškimas pasiklausyti The Rolling Stones, surengti roko koncertą ir nuvykti į „lietuviškąjį Vudstoką“ pajūryje. Tie kontrastingi tikrovės tonai skleidžiasi tarp Lenino aikštės (dabartinė Vienybės aikštė), privalomų eisenų su transparantais ir tariamo „Amerikos viešbučio“ su apleistomis patalpomis, kuriose hipiuojantis ir meninių polinkių turintis jaunimas, išsiskiriantis ilgais plaukais ir apranga, būrėsi pasiklausyti muzikos ir patirti išsilaisvinimo akimirkų. Iš tiesų miestas buvo išsaugojęs prieškario kultūrinės inteligentijos dvasią, kuri buvo svarbi alternatyvių, oponuojančių jaunimo sąjūdžių susidarymui. Bėgantys nuo niūrios tikrovės maištingi jaunuoliai žavėjosi asmens laisvės idėjomis ir vakarietiškais idealais, nedideliuose būreliuose džiaugdamiesi bohemišku gyvenimu ir nedideliais malonumais, už kuriuos buvo auklėjami ir baudžiami represinių struktūrų.

Girstupio gatvė ir po ja kanalizuotas upelis. Arvydo Čiukšio nuotr.

Kaip metaforą šiai sistemai režisierius pasitelkė Girstupio upelį, kuris sovietmečiu keliose Kauno vietose buvo nukreiptas vamzdžiais ir teka į Nemuną po Tunelio gatve. Simbolinis jo išsiveržimas iš po asfalto filmo pabaigoje tarsi ir simbolizuoja sovietinės sistemos suirimą.

Naujasis Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“ (2019) dar kartą leidžia mums persikelti į 1938-ųjų Kauną. Tad miesto gyvenimas kine tęsiasi. Kaunas pasirodo ne tik kaip kinematografiškas architektūrinis fonas, bet ir atskleidžia savo kultūrinio tapatumo bruožus, užkoduotus miesto fizinėje erdvėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių