„ECHOtektūra“: architektūros pažinimas garsu

Dažnas mūsų architektūrą suvokia labai vizualiai. Tačiau architektė Rasa Chmieliauskaitė, garso menininkas Arnas Mikalkėnas ir menotyrininkas Justinas Kalinauskas primena, kad egzistuoja ir kiti, ne mažiau svarbūs, pojūčiai bei praplečia mūsų visų pasaulio (ir suvokimo) ribas. Visai neseniai kūrėjų komanda, bendradarbiaudama su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomene, pristatė projektą „ECHOtektūra“, kurios galutinis rezultatas – nemokamas ir viešai prieinamas garso albumas, leidžiantis neįprastu būdu pasivaikščioti bei patirti šešis svarbius Kauno pastatus (penki pastatai Kaune ir vienas sukurtas projektui – konceptualus darbas) ne tik neregiams ir silpnai matantiems, bet ir visiems, norintiems architektūrą pažinti kitokia forma.

Apie projekto įgyvendinimą, garsinį pažinimą, architektūros objektų pasirinkimą ir meno prieinamumą visoms visuomenės grupėms kalbamės su projekto kuratore Rasa Chmieliauskaite (R.Ch.) ir dalyviu-testuotoju, programų inžinerijos studentu Pauliumi Lėveriu (P.L.).

Prieš pradedant kalbėti apie projektą „ECHOtektūra“, tikriausiai reikėtų prisiminti 2019 m. vykusį projektą „(NE)matoma architektūra“, kuriame buvo orientuojamasi į naujų architektūros edukacijos metodų, skirtų taktiliniam architektūros pažinimui, paieškas bei novatoriškos ir egalitarinės integracijos į visavertį neregių dalyvavimą kultūros lauke siekį. Kaip apskritai kilo mintis imtis, regis, nelengvos užduoties ir mėginti atverti architektūrą neregiams ir silpnai matantiems – labai svarbiai, bet dažnai, ypač kalbant apie vizualiojo meno prieinamumą, deja, vis dar užmirštamai mūsų visuomenės grupei?

R.Ch.: Apie architektūros raiškas ir jos skaitymo būdus pradėjau galvoti po studijų Belgijoje ir Japonijoje grįžusi į Lietuvą. Architektūra yra daugiasluoksnė sritis, tačiau galutinis vartotojas iš jos dažniausiai pasiima tik vizualinę informaciją – esame tiek paskendę ir pavargę nuo tokios informacijos gausos, supančios mus tiek fiziškai, tiek virtualiojoje aplinkoje, kad tampame jai mažiau jautrūs, smegenys tarsi saugosi ir neanalizuoja viso pertekliaus.

Architektūra – tai ne tik vaizdas ir jo spalvos, bet kartu ir erdvė, medžiagos, jų tekstūros, faktūros, temperatūra, garsas, akustika, oro judėjimas, taip pat loginiai ir kompoziciniai ryšiai, idėjinis kontekstas ir architekto pasirinkimų motyvai, technologijos ir atlikimo kokybė. Todėl, net ir nevertinant viso vaizdo, lieka daugybė estetinių ir kokybinių architektūros faktorių, kuriuos būtų galima pažinti ir dėl to pajusti malonumą. Tačiau kaip tai pasiekti? Kaip pažinimo džiaugsmu pasidalyti su miesto gyventojais? Būtent čia man į pagalbą atėjo neregių bendruomenė – žmonės, kurie kiekvieną dieną patiria aplinką gyvendami joje be vaizdų ir kurie, deja, labiau pažįsta architektūrą kaip utilitarius objektus, kurie yra patogūs arba ne naudotis, bet mažai yra susipažinę su architektūra kaip meno sritimi.

Taigi bendradarbiavimas su neregiais projektuose „(NE)matoma architektūra“ ir „ECHOtektūra“ buvo graži partnerystė, kurioje abi pusės daug ko išmoko ir pasiėmė vieni iš kitų: mes su komanda sukūrėme priemones ir metodus, kaip galima nevizualiai pažinti ir suprasti architektūros meną, o neregių bendruomenė mokė mus klausytis, lytėti ir įdarbinti savo fantaziją.

– „(NE)matoma architektūra“ buvo skirta taktiliniam architektūros pažinimui, „ECHOtektūroje“ visas dėmesys skiriamas garsui. Kaip jau ir sakėte, dažnam reginčiajam atrodo, kad architektūra yra labai vizuali meno forma. Kada ir kaip nusprendėte, kad architektūra gali ar turi būti prieinama garsine išraiška?

R.Ch.: Visa mūsų kultūra yra labai vizuali, todėl užsimerkti ir atsipalaiduoti yra labai sunku, neretai tai kelia nerimą ar net paniką. Įgyvendindami projektą „(NE)matoma architektūra“ architektūros objektus tyrinėjome tandemais-poromis: neregys ir regintysis, ir, nors visą dėmesį kreipėme į architektūros stiliaus, atlikimo, nuotaikos pažinimą per detales, medžiagas, faktūras ir istorinį kontekstą, greitai pastebėjome, kad garsinė informacija yra labai svarbus pažinimo kanalas. Išmokus klausytis, garsinę informaciją galima suvokti kaip erdvinę ir „matyti“ erdvės ar objekto gylį, aukštį, formą, medžiagas ir pan. Garsą galima skleisti ir patiems, taip kontroliuojant dominančios erdvės pažinimą. Ir, žinoma, garsinis pažinimas išlaisvina ir praplečia „matomą“ erdvę, nes lytėti galime tik ištiestos rankos atstumu, o girdėti – toli. Taip garsas ir lytėjimas (ir konteksto žinojimas) papildo vienas kitą ir patiriančiajam suteikia progą mėgautis architektūros kūriniu.

Kalbame apie „ECHOtektūrą“, tačiau ši sąvoka pažįstama turbūt ne kiekvienam. Papasakokite apie ją šiek tiek daugiau.

R.Ch.: Projekto pavadinimas kilo iš dviejų sąvokų jungties: echolokacija ir architektūra. Žodis „echolokacija“ nusako kai kurių gyvūnų (tarp jų – ir žmonių) gebėjimą per garsą vizualiai pažinti juos supančią aplinką. Visi žmonės pasąmoningai naudojasi echolokacija, tačiau neregiai tuo pasikliauja dažniau. Nors didžioji dalis neregių bendruomenės pasitiki pasyvia echolokacija (kai klausomasi erdvės ar joje, nepriklausomai nuo klausytojo, sklindančių garsų), tačiau kai kurie yra įvaldę aktyvią echolokaciją: kai pats klausytojas sąmoningai lazdele, pirštais ar liežuviu skleidžia garsus ir klausosi jų atsispindėjimo, taip mintyse sukurdamas vaizdą apie jį supančią aplinką.

Projekto pavadinimas kilo iš dviejų sąvokų jungties: echolokacija ir architektūra.

„ECHOtektūroje“ rėmėmės šiuo principu ir siekėme erdvinį suvokimą perkelti į garso kūrinį-simuliaciją. Projekto rezultatas yra šeši audialinės architektūros kūriniai, kurie buvo sukurti šešiems skirtingiems architektūros objektams reprezentuoti. Kiekvienas objektas atskleidžiamas per garsines-erdvines simuliacijas, kurios buvo sukurtos remiantis informacija, surinkta lankantis pačiuose objektuose, įrašant binaurinį garsą ir remiantis echolokacijos principais, medžiagų bei formų garsinėmis savybėmis. Atsižvelgiant į estetines architektūros raiškas, tam tikri meniniai sprendimai buvo priimami ir darant įrašus.
Pradėdami ruoštis „ECHOtektūrai“, į komandą pakvietėme kompozitorių, atlikėją, dėstytoją, garso menininką Arną Mikalkėną ir kartu su menotyrininku Justinu Kalinausku pasidalijome projekto „(NE)matoma architektūra“ metu pastebėtomis įžvalgomis.

Pauliau, buvote šio projekto dalyvis-testuotojas. Kokiomis aplinkybėmis prie jo prisijungėte?

P.L.: Jau buvau dalyvavęs projekte „(NE)matoma architektūra“, kurio esmė ir tikslas buvo lietimu pažinti architektūrinius objektus taip, kaip juos matantys mato akimis. Tas projektas man pasirodė įdomus ir išskirtinis, todėl išgirdęs apie „ECHOtektūrą“ ir sužinojęs, kad jos tikslas yra pažinti meną garsu, nedvejodamas sutikau prisijungti.

Koks jūsų paties santykis su architektūra? Kaip jis kito iki projektų ir jų metu?

P.L.: Iki „(NE)matomos architektūros“ ir „ECHOtektūros“ mano santykis su architektūra nebuvo labai glaudus – galbūt dėl to, kad per mažai ja domėjausi ir savo gyvenime jai neteikiau ypatingos svarbos. Šie du projektai gana smarkiai pagilino mano turimas žinias apie architektūrą ir jos stilius, išmokau ją pažinti skirtingais būdais, pastebiu, kaip vis dažniau atkreipiu dėmesį į tai, prie kokių pastatų esu. „ECHOtektūros“ metu ypač išmokau atkreipti dėmesį į garsus, sklindančius aplink mane, ir tai tam tikra prasme suteikia man didesnį pasitikėjimą savimi ir pagerina orientaciją, kai, pavyzdžiui, esu nelabai gerai pažįstamoje aplinkoje.

Viso projekto „ECHOtektūra“ vystymo metu vyko glaudus bendradarbiavimas su aklųjų ir silpnaregių bendruomene. Kaip vyko kūrybos procesas? Kas buvo sunkiausia, įdomiausia?

R.Ch.: Su šia bendruomene jau buvo glaudūs santykiai ir kontaktai nuo „(NE)matomos architektūros“, tad net ir užklupęs karantinas darbų nesustabdė. Kaip jau minėjau, neregiai projektuose nėra tik gavėjai: jie mūsų partneriai, be kurių įsitraukimo, dalyvavimo ir nuolatinių konsultacijų sukurti kokybiško turinio nebūtų įmanoma.

Žinoma, neregių bendruomenė yra didelė ir įvairi, todėl esu labai dėkinga Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sajungos kultūros projektų vadovei Linai Puodžiūnienei, kuri mums į komandą visada deleguoja pačius drąsiausius ir kūrybiškiausius dalyvius. Darbo procese sunkiausia užduotis buvo rasti universalius sprendinius, kurie apeliuotų plačiausiai auditorijai, nes kiekvienas dalyvis atsineša savo patirčių, gebėjimų, nuomonę, tačiau dažniausiai problemos yra išsprendžiamos kalbantis, klausiant ir klausantis vieni kitų.

P.L.: Nepasakyčiau, kad projekto metu buvo sunku. Sakyčiau kitaip – buvo įdomu. Klausyti, analizuoti, gilintis, įsivaizduoti... Mano misija projekte buvo klausyti garsų, išgaunamų iš įvairių architektūros objektų, ir jų klausant bandyti įsivaizduoti, ką norima tais garsais pasakyti, kokį objektą vieni ar kiti garsai perteikia. Buvo labai įdomu klausyti ir tuo pačiu metu stebėti savo mintis ir vaizduotę. Supratau, kad mintimis garsai gali nunešti labai toli, kartais – net už įsivaizduojamos tikrovės ribų.

– „ECHOtektūros“ rezultatas – šeši kūriniai. Kaip vyko architektūros objektų pasirinkimas?

R.Ch.: Projektu „(NE)matoma architektūra“ siekėme pristatyti svarbiausius Lietuvos architektūros raidos stilius, o projekte „ECHOtektūra“ lankytoją supažindiname su konkrečiais pastatais – architektūros kūriniais. Pasitarę su komanda ir partneriais nusprendėme, kad būtų prasminga tęsti užmegztą edukacinę giją ir pasirinkti pastatus, kurie atstovauja pirmajame projekte nagrinėtiems architektūros stiliams. O patys pastatai turėjo atitikti šiuos kriterijus – prieinamumas, vieša funkcija, architektūrinio stiliaus raiška, tekstualumas (skaitomumas), populiarumas / žinomumas, veiklų tęstinumo ir bendradarbiavimo galimybės.

Kodėl buvo pasirinkti architektūriniai statiniai, esantys Kaune? Ar turite planų su projektu keliauti ir į kitus Lietuvos miestus?

R.Ch.: Kaune turime labai daug puikiai kriterijus atitinkančių architektūros kūrinių! Praėjusiais metais užklupusi pandemija ir negalėjimas prognozuoti situacijos taip pat vertė greitai priimti sprendimus, kurie leistų komandai dirbti įvairiomis sąlygomis. Kaune reziduoja didžioji dalis komandos ir yra stipri neregių bendruomenė, o projekto sukurtas turinys yra pasiekiamas iš bet kurio Lietuvos ar pasaulio kampelio. Todėl miesto pasirinkimas tik užtikrino, kad galėsime pasiekti planuotą rezultatą. Vis dėlto šiemet su edukacine programa tikimės aplankyti ir regionų neregių bendruomenes.

Kaune turime labai daug puikiai kriterijus atitinkančių architektūros kūrinių!

Kokių atsiliepimų, projekto įvertinimų girdėjote iš aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narių?

R.Ch.: Turbūt būtų geriausia klausti jų pačių (šypsosi). Tačiau bendradarbiaudama matau, kad tokie projektai reikalingi. Apskritai neregių bendruomenė džiaugiasi meno prieinamumo projektais, skirtais meno pažinimo riboms plėsti ne išskirtinai jų bendruomenėje, o meno prieinamumui apskritai, kad neįgaliųjų bendruomenių integracija taptų inkliuzija visuomenėje ir tais pačiais produktais, kūriniais, paslaugomis galėtų naudotis visi jos nariai.

Projekte intensyviai dalyvavę neregiai-testuotojai vertina sukurtą priemonę kaip garsinės-erdvinės vaizduotės lavinimo priemonę ir teigia ėmę aktyviau domėtis architektūrinėmis erdvėmis jas klausydami ir analizuodami.

P.L.: Aš projektą vertinu kaip puikiai pavykusį. Aišku, gal ir ne visi planuoti lūkesčiai pasiekti, bet nuveikta tikrai daug. „ECHOtektūros“ rezultatas yra viešas ir pasiekiamas kiekvienam, o tai, mano manymu, tik dar labiau didina susidomėjimą nuveiktu darbu.

Dažnai suprasti tam tikrų sunkumų, kurie pačiam nepažįstami, turinčius žmones labai sunku, o kartais tai padaryti iki galo turbūt ir neįmanoma. Ką jums patiems, projekto kūrėjams ir organizatoriams, davė „ECHOtektūra“? Ką ji suteikė dalyviams?

R.Ch.: Panašiai, kaip dirbant su kitų sričių kūrėjais ar žengiant žingsnį į naują lauką, yra nedrąsu ar net šiek tiek baisu, nes sunku iš anksto numatyti rezultatą ar tvirtai kontroliuoti procesą. Tačiau, ne pirmą kartą bendradarbiaudama, matau, kad svarbiausia yra partnerių dialogas ir pasitikėjimas vieni kitais. Tie procese atrandami interesų persidengimai veda į kūrybinius nuotykius ir atradimus bei stipriai atperka pirminę nežinią.

P.L.: Svarbiausia patirtis, kurią gavau iš šio projekto, – tai gebėjimas labiau pajusti ir išgirsti įvairius garsus. Tai, žinoma, turėjo didelės įtakos mano asmeniniam geresniam architektūrų stilių suvokimui ir pažinimui.

Kaip „ECHOtektūra“ gali praplėsti gerai matančiųjų architektūros suvokimą? Ar ji gali paskatinti geresnį kitų bendruomenių supratimą?

R.Ch.: Manau „ECHOtektūra“ matantiesiems suteikia galimybę iš naujo sąmoningai pamatyti juos supančią aplinką. Vizualinis triukšmas vargina ir atbukina šią juslę. Žinoma, kasdienis garsinis triukšmas daro tą patį, tačiau rega dominuoja, ir mes nesame pratę sąmoningai nuskaityti garsinę informaciją. Tad „ECHOtektūra“ yra tiek pažinimo malonumo, tiek edukacinė priemonė.

Ne kartą pokalbio metu minėjome, kad mūsų pasaulis yra labai vizualus. Tačiau tokie projektai labai gerai padeda neužmiršti, kad egzistuoja ir kiti, ne mažiau svarbūs, pojūčiai. Kaip manote, ar ateityje gausės projektų ir iniciatyvų, skirtų menui pažinti per klausą, lytėjimą, skonį ar uoslę?

R.Ch.: Neabejoju, kad gausės. Skirtingus pojūčius jau dabar siekia žadinti, pavyzdžiui, teatras ar net dailė. Atsigręždami į visuomenės grupes, patiriančias kokių nors ribojimų, sukuriame pridėtinę vertę ir visoms kitoms visuomenės grupėms.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Saunu

Saunu portretas
Kad Kaune kazkas vyksta ne komercinio

jo

jo portretas
koks galingas smaukymas
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių