E. Levino centro Kaune vadovas: filosofija atgyja su klausiančiais protais

"Mano nedidelė privati svajonė yra ta, kad kauniečiai visų pirma žinotų apie tai, jog Kaune gimė, čia mokėsi vienas didžiausių XX a. mąstytojų", – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emmanuelio Levino centro vadovas dr. Viktoras Bachmetjevas.

Su buvusiu kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson patarėju kalbėjome apie politikos prasmę, etines problemas, šiandienos ir XX a. vidurio filosofiją ir E.Leviną Kaune.

– Pradėkime interviu nuo gana nesenos aktualijos: kas lėmė tai, kad prieš kelerius metus buvote pasukęs politinės veiklos link? Kaip šiandienos Lietuvoje dera filosofija ir politika? Ar politiniam laukui vis dar reikalingos naujos idėjos? O gal politika virto tiesiog technologiniais procesais?

– Mano atsiradimas politikoje buvo ir dėsningas, ir atsitiktinis. Dėsningas todėl, kad visuomet buvau ir esu politiškai angažuotas žmogus. Tiesą sakant, niekuomet nebuvau pasidavęs madai būti apolitiškam. Nors apolitiškumą galiu suprasti psichologiškai, kaip nusivylimo rezultatą, vis dėlto mano kartos žmogui, kuris puikiai atmena, kaip gimė mūsų valstybė, apolitiškumas man taip pat siejasi ir su tam tikra išdavyste, išdavyste tų, kurie okupacijos metais kovojo už mūsų teisę tvarkytis savo šalyje. Šiame kontekste dabar pasirinkti apolitišką poziciją yra tarsi savanoriškas pasiekto rezultato atsisakymas. Taigi, būti politiškam man yra svarbu.

O mano dalyvavimas politikoje buvo atsitiktinis todėl, kad kvietimą prisijungti prie kultūros ministrės L.Ruokytės-Jonsson komandos gavau netikėtai ir be jokių išankstinių planų. Iš pradžių jai reikėjo patarėjo komunikacijai ir, kiek suprantu, kažkas pasiūlė mane. Taip patekau į aktyvią politiką.

Politiką, bent jau demokratinėje visuomenėje, suprantu kaip visų pirma kalbėjimąsi. Kai kurie filosofiniai įgūdžiai čia gali būti naudingi, tarkime, argumentavimo, konceptualinio mąstymo ir pan., tačiau, be abejo, jei kalbėsime apie filosofą kaip išimtinai išminties meilei atsidavusį žmogų, tai politikoje jam nėra ką veikti. Kaip, beje, ir daugelyje kitų veiklų.

Tuo metu kalbant apie dabarties politiką, pritarčiau minčiai, kad politiką šiandien dažnai esame linkę įsivaizduoti kaip valdymo meną, tam tikrą, galbūt ir sudėtingą, bet techniką. Mano nuomone, toks supratimas iškreipia politikos esmę, kurią, kaip minėjau, suprantu kaip kalbėjimąsi, mokėjimą sakyti ir mokėjimą girdėti. Dar blogiau yra tai, kad neretas galvoja, jog politika yra net ne valdymo menas, o mokslas, kitaip tariant, mano, jog egzistuoja vienas teisingas valdymo būdas. Ši iliuzija gimdo nepagrįstus ir neišpildomus lūkesčius apie kažkur slypinčią "teisingą" arba  technokratų, arba  profesionalų valdžią. Iš čia ir besikartojantis gelbėtojų laukimo ir nusivylimo jais ratas.

– Esate apgynęs daktaro disertaciją apie egzistencializmo filosofiją. Ar pritartumėte, kad sovietiniams ir posovietiniams Lietuvos žmonėms ši filosofavimo kryptis yra viena iš aktualiausių ir leidusių neprarasti mąstymo apie prasmę, nes bylojo apie prigimtinę žmogaus nelaisvę, pasmerkimą būti įmestam į pasaulį be jokios pagalbos?

– Nesutikčiau, kad egzistencializmui žmogus prigimtis sietina su nelaisve. Greičiau priešingai. Žmogus yra laisvas. Visai kita problema – tos laisvės įprasminimas.

Neabejotina, kad sovietmečiu egzistencializmo filosofija buvo viena iš populiariausių filosofijos krypčių Lietuvoje. Nesu tikras dėl priežasčių, kodėl taip nutiko. Gali būti, kad priežastys yra tos, kurias minite jūs, tačiau neatmestinos ir gerokai banalesnės – žymiausias egzistencializmo vardas Jeanas-Paulis Sartre'as buvo Sovietų Sąjungos simpatikas, tad visai tikėtina, jog ši filosofijos srovė sovietijoje buvo tiesiog labiau toleruojama nei kitos. Greta to, egzistencializmas XX a. viduryje tikrai buvo populiarus bent jau kontinentinėje filosofijoje, tad nenuostabu, kad ir lietuvių filosofai tuo metu juo domėjosi. Vis dėlto tai tik mano paspėliojimai – reikėtų išsamesnio tyrimo, norint nustatyti, kuo Lietuvos filosofams sovietmečiu egzistencializmas taip imponavo.

Dabar egzistencializmo filosofija tikrai nėra nei madinga, nei populiari ir netgi mano disertacija, nors ir rašyta apie egzistencializmo tėvu vadinamą Soreną Kierkegaard'ą, rašyta ne iš egzistencialistinės perspektyvos. Man kaip tik buvo įdomu pasižiūrėti į kitus jo mąstymo aspektus – disertacijoje bandžiau suvokti ryšį tarp ironijos, kuri paprastai suvokiama kaip neetiška ar netgi antietiška, ir etikos. S.Kierkegaard'ui tai labai svarbi tema – jis ne tik yra gilus ironijos teoretikas, bet ir parodo, kaip ji veikia tam tikromis etinėmis sąlygomis.

Paradoksalu, tačiau pasakęs, kad egzistencializmas nėra populiarus, iškart prisiminau, kad kaip tik šią vasarą su kolegomis Vakarų Virdžinijos universitete organizuojame konferenciją, skirtą egzistencializmui. Bandysime peržvelgti egzistencinės filosofijos konceptualines prielaidas ir jos vietą platesniame kontinentinės etikos kontekste. Vis dėlto egzistencializmo atgimimo neprognozuočiau – konferencijoje į jį žvelgsime kaip į istorinį XX a. vidurio fenomeną.

Manau, kad esame linkę perdėm sureikšminti technologijų įnešamus pokyčius. Etinė atsakomybė už kitą žmogų nedingsta, net jei ir sėdint prie kompiuterio ekrano akimirkai galima apsigauti, jog ten, virtualioje erdvėje, veikiu ne aš.

– Esate E.Levino centro vadovas. Kiek, žvelgiant iš žydiškosios tradicijos perspektyvos, šiandien tebėra svarbu išlaikyti kreipinio į pasaulį nuostatą? Šį klausimą užduodu, pastebėdamas, kad nūdienos žmonės jau neretai linkę kreiptis tik patys į save – ar sutiktumėte su tokiu pastebėjimu? Ar žmonijos neištiks toks likimas, kuris reikš aštuonis milijardus save nuo Kito izoliavusių žmogiškųjų būtybių?

– Nesu tikras, kad šiais laikais kas nors iš esmės pakito. Aš nepastebiu jokio kokybinio pokyčio žmonių elgesyje ar santykyje su pasauliu. Greičiau priešingai. Net ir tas polinkis savo laikus matyti kaip ypatingus, iš esmės kitokius, lūžinius yra itin būdingas skirtingoms kartoms ir istorinėms epochoms. Žymiai retesnės yra epochos ar laikmečiai, kurie nelaiko savęs išskirtiniais. Tad į technologinius pokyčius žvelgiu ramiai – ir be didelio entuziazmo, ir be didelio nerimo. Nepaisant to, tai nereiškia, kad mums neišlieka ir nuolatinis imperatyvas bei klausimas – koks yra mano kaip individo santykis su žmonių bendruomene ir likusiu pasauliu. Manau, kad šį klausimą vis iš naujo užduoda kiekviena nauja epocha ir kaskart bando į jį sau autentiškai, tai reiškia, savo pačios pastangomis, atsakyti. E.Levino filosofija, mano nuomone, yra mūsų – poholokaustinio – laikmečio atsakymas į šį klausimą. Ji pripažįsta individo egotizmą ir uždarumą, kurį prilygina solipsizmui, tačiau taip pat deklaruoja pirminį etinį įsipareigojimą kitam žmogui. Etika E.Levinui yra pirmoji filosofija. Tik po jos galima kalbėti apie politiką, meną, religiją.

– Egzistencinė, judaistinė, etikos filosofija ir socialiniai tinklai – kokį įžvelgtumėte šių reiškinių ryšį ir kontradikcijas?

– Itin platus klausimas, į kurį būtų sunku atsakyti net ir neperžengiant atskiro kurso ribų. Gal tik pakartosiu, ką jau sakiau prieš tai – manau, kad esame linkę perdėm sureikšminti technologijų įnešamus pokyčius. Etinė atsakomybė už kitą žmogų nedingsta, net jei ir sėdint prie kompiuterio ekrano akimirkai galima apsigauti, jog ten, virtualioje erdvėje, veikiu ne aš.

– Gyvename tokiais laikais, kai itin sparčiai vystomas dirbtinio intelekto kūrimas. Galbūt šiame kontekste etinis, religinis ir politinis, filosofinis mąstymas yra patys reikalingiausi dalykai?

– Be abejonės, dirbtinio intelekto kūrimas kelia daug etinių ir filosofinių klausimų ir nemažai filosofų dirba prie šių problemų. Vis tik norėtųsi pabrėžti, jog, mano nuomone, etinis ir filosofinis mąstymas yra patys reikalingiausi dalykai, nepaisant dirbtinio intelekto kūrimo. Etika randasi tą pačią akimirką, kai aš pasaulyje nebesu vienas. Tai, man rodos, yra didžioji E.Levino pamoka. Taigi su etinėmis problemomis mes susiduriame kasdien, be jokio santykio su dirbtiniu intelektu. Nors, be abejo, tai sukels daug naujų ir įdomių etinių ir filosofinių klausimų.

– E.Levinas betarpiškai susijęs su Kaunu. Kaip filosofo palikimas veikia ir galėtų veikti įvairiakryptį mūsų laikinosios sostinės gyvenimą? Kaip etinis, religinis pagrindas, kurį teikia profesinė veikla, lemia jūsų kasdienį gyvenimą? Ko, jūsų nuomone, reikėtų, kad E.Levinas mūsų dienomis taptų platesniu, nei vien moksliniu, reiškiniu?

– Mano nedidelė privati svajonė yra ta, kad kauniečiai visų pirma žinotų apie tai, jog Kaune gimė, čia mokėsi vienas didžiausių XX a. mąstytojų. Man džiugu, kad ta mano nedidelė svajonė po truputį pildosi – E.Levino vardas vis labiau žinomas, mieste randasi vis daugiau jo ženklų. Savivaldybės sprendimu, miesto skveras pavadintas E.Levino vardu, Vyriausybės skirtame pastate Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kuria E.Levino centrą. Kartu su žinomumu randasi ir domėjimasis – žmonės pradeda domėtis E.Levino filosofija, skaito jo tekstus, nemažai lankytojų sulaukėme E.Levinui skirtoje konferencijoje per Frankofonijos mėnesį. O filosofijai tik to tereikia – ji gyva dėl klausimų ir atgyja su klausiančiais protais ir akimis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Italas

Italas portretas
Turbūt kiekvienas turime tokį draugą, kuris juokiasi juokingiau nei juokauja.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių