Dailininkas P. Gailius – Prancūzijoje ir Lietuvoje

Pranas Gailius (1928 01 22–2015 12 12) yra vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jis rengė parodas Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau pažintis su P.Gailiaus kūryba Lietuvoje prasidėjo tik 2004 m., praėjus 50 metų nuo jo pirmosios parodos Paryžiuje, "Galerie du Haut Pavé".

Pirmosios dailininko parodos Lietuvoje surengtos dailės muziejuose (2004 m. – Nacionaliniame M.K.Čiurlionio, 2005 m. – Lietuvos dailės), bet vėliau vykusių P.Gailiaus parodų organizatoriais buvo privačios galerijos. Pagrindinės jų – "Menų tiltas" ir "Vilniaus aukcionas". Jos rodė ne tik dailininko darbus, bet ir leido katalogus, kūrė filmus. Viešindamos ir skleisdamos Prano Gailiaus kūrybą galerijos paruošė dirvą didžiausiai kada nors vykusiai maestro parodai M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kaip ir kodėl taip atsitiko, kad žymiausio Lietuvos išeivio dailininko kūrybos propagavimu ir sklaida ėmė rūpintis privatūs jo kūrybos gerbėjai, o ne valstybinės Lietuvos kultūros įstaigos? Kokią vietą P.Gailiaus kūryba užėmė Prancūzijos dailės kontekste? Ar jis tapo Prancūzijos dailės istorijos dalimi, ar į jo kūrybą žvelgiama kaip į išeivio?

Šiuos ir kitus klausimus analizuoju kalbindama artimai dailininką pažinojusius: galerijos "Menų tiltas" direktorių Edvidą Žuką ir nuo 1980 m. Paryžiuje įsikūrusią kanadietę, P.Gailiaus bičiulę Rimą Puniškaitę. Taip pat remiuosi nuo 1992 m. Paryžiuje gyvenančio rašytojo Valdo Papievio pokalbiu su Pranu Gailiumi, vykusiu 2008-ųjų vasarį.

Laisvė – kaip oras

P.Gailių kaip dailininką suformavo studijos pas Fernand'ą Léger ir Paryžius, kuris tiek per karą, tiek pokariu buvo pasaulio kultūros ir meno centras. Maestro domėjosi ir literatūra, muzika. Taigi, neatsitiktinai pasakojimuose apie P.Gailiaus įsitraukimą į Paryžiaus kultūrinį gyvenimą daugiausia yra minimas jo bendravimas su muzikais ir teatralais. Ar Pranas buvo bohemiškas žmogus? Kaip visuomenė, dailės mylėtojai susipažindavo su jo kūryba? Klausiu Rimos, kuri yra viena iš tų, kuri geriausiai galėtų papasakoti apie P.Gailiaus kūrybos procesą, jos vertinimą ir sklaidą XX a. 8–9 dešimtmečiais.

Rima: "Pranas buvo visiškai nebohemiškas. Bet dažnai dalyvaudavo Paryžiaus grupiniuose salonuose. Nuo 1963 iki 1985 metų: "Salon de la Jeune Peinture" (Jaunųjų dailininkų salonas), "Salon des Illustrateurs du Livre" (Knygų iliustratorių salonas), "Salon de la Jeune Gravure Contemporaine" (Jaunųjų šiuolaikinių grafikų salonas), "Salon de Mai" (Gegužės salonas), "Salon des Réalités Nouvelles" (Naujienų salonas). Rengė personalines parodas. Per jas, straipsnius, pasirodžiusius spaudoje, per pažįstamus, kurie jau Prano darbų turėjo, žmonės ir pažindavo jo kūrybą."

Pranas nenorėjo priklausyti galerijoms, nes nenorėjo prarasti kūrybinės laisvės. Taip pat tai reiškė, kad jis prarastų galimybę laisvai pats parduoti ar dovanoti darbus. Ir trečia – jam labai sunku buvo skirtis su savo kūriniais.

P.Gailiaus kūrybos pripažinimą liudija tai, kad Prancūzijos nacionalinė biblioteka saugo jo grafikos lakštus. Taip pat jis buvo pakviestas dekoruoti Paryžiaus bažnyčių. Tačiau jis nesutiko būti galerijos dailininku, nesutiko būti įspraustas į galerijos rėmus. Ir gyveno tik iš kūrybos. Kaip jam sekėsi derinti kūrybinę ir finansinę laisvę?

Rima: "Taip, jam laisvė buvo būtina ir dėl to jis nesutiko būti įsipareigojęs vienai ar kitai galerijai. Aišku, dėl to kartkartėmis patirdavo finansinių sunkumų, bet kažkaip visada  išsikapstydavo. Man atrodo, kad Pranas turėjo labai gerą Angelą Sargą."

Edvidas: "Prancūzijoje nepriklausyti galerijai reiškia blogą toną. Visi žymūs prancūzų dailininkai dirba su galerijomis. Jos suteikia kūrėjams finansinį stabilumą, rūpinasi jų darbų sklaida, menotyriniais straipsniais, leidžia jų darbų katalogus. Tačiau Pranas nenorėjo priklausyti galerijoms, nes nenorėjo prarasti kūrybinės laisvės. Taip pat tai reiškė, kad jis prarastų galimybę laisvai pats pardavinėti ar dovanoti darbus. Ir trečia – jam labai sunku buvo skirtis su savo kūriniais. Jie jam buvo kaip vaikai. Ir nors gyveno tik iš meno, kartais specialiai pasakydavo labai didelę kainą, kad jo "vaikų" nenupirktų."

Pats P.Gailius dar papildytų: "Be to, turėjau susidaręs labai romantinį menininko įvaizdį ir negalėjau įsivaizduoti, kad buhalteris man kas mėnesį atskaičiuos pinigus kaip kokiam darbininkui." (Iš P.Gailiaus pokalbio su V.Papieviu 2008 m.)

Prano draugijos atsiradimas

Tokį romantinį dailininko įvaizdį kūrėjas atsinešė iš pokario Paryžiaus kultūrinės situacijos, kai paryžiečiai pirkdavo ne tik žymių vardų, bet ir jaunų dailininkų darbus. P.Gailius V.Papieviui pasakojo: "Vaikščiodamas po Paryžių visuomet nešiodavausi kartoną, kuriame būdavo 20–25 piešiniai, akvarelės, guašai. Tais laikais vyravo meno darbų pirkimo nuotaika, net mada." Parduodavo jis savo kūrinių ir per vakarėlius: "Kaip muzikantas turi armoniką ar smuiką ir atsisėdęs pradeda groti, taip aš turėdavau savo kartoną su darbais. Pamatai, kad žmonės pradeda nuobodžiauti, juos pakvieti pasižiūrėti."

Tačiau XX a. septintąjį dešimtmetį Prancūzijoje situacija pasikeitė. Tai susiję su Kultūros ministerijos įsteigimu, kuri lėmė ir kultūros politikos pokyčius. Pasak P.Gailiaus: "Tokiems dailininkams kaip aš ilgainiui pasidarė sunkiau, nes sumažėjo vidutinių pirkėjų. Atsirado ir fundacijų, kurių anksčiau nebuvo. Sunkiau tapo tiems, kurie neturėjo sutarčių su galerijomis, kurios turėjo ryšių su ministerija ar fundacija, ar su kokia nors įmone." (Iš P.Gailiaus pokalbio su V.Papieviu 2008 m.)

P.Gailiui, nenorėjusiam priklausyti galerijoms, padėjo "Prano draugija": "Tada sumaniau sutelkti tokią Prano draugiją. Joje buvo gal 25 žmonės, mėgę mano darbus. Aš jiems dirbau, jie nuolat nupirkdavo mano darbų. Tai buvo oficialiai deklaruota draugija, ji turėjo pirmininką, iždininką, sekretorių, apie jos įkūrimą buvo paskelbta "Journal Officiel". Mes susirinkdavome kas tris mėnesius, pasivaišindavome, aš papasakodavau apie tai, ką darau. Mano klientai nebuvo milijardieriai, bet jie domėjosi mano menu, buvo išsilavinę ir turėjo šiek tiek galimybių investuoti į meną. Dėl to buvo labai jauku, malonu, nes su jais galėjai įdomiai pasišnekėti, turėjome bendrų interesų." (Iš P.Gailiaus pokalbio su V.Papieviu 2008 m.)

Atrastas Lietuvoje

Savo darbus Pranas parduodavo visur, kur rengė parodas. Be to, kaip pats pasakojo V.Papieviui: "Amerikiečiai, vokiečiai, anglai, švedai į Paryžių atvažiuodavo pirkti meno." Tai reiškia, kad P.Gailiaus darbai pasklido po visą pasaulį. O Lietuvoje jo kūrybą pažino nedaug žmonių. Vienas jų – bibliografas, kolekcininkas Vladas Žukas. Jis rinko tarpukario, sovietinio modernizmo ir išeivių dailę. Kaip pavykdavo gauti užsienyje gyvenusių dailininkų darbų ir kokią vietą tarp jų užėmė P.Gailiaus kūryba?

Edvidas: "Sovietmečiu surinkti išeivių kūrėjų darbų buvo sudėtinga. Tam padėdavo bendravimas su kitais menininkais, kultūrininkais. Pavyzdžiui, sužino tėtis, kad aktorė Monika Mironaitė važiuoja į Australiją ir prašo atvežti Vaclovo Rato-Rataiskio, Evos Kubos, kitų dailininkų darbų. Turėjome giminių Amerikoje. Be to, tėtis susirašinėjo su Kaziu Varneliu, Osvaldu Virkau. Rašė laiškus į Paryžių Žibuntui Mikšiui. P.Gailiui siuntė "Liaudies kultūros" žurnalus, o šis jį konsultavo dėl kolekcionavimo."

Taigi, E.Žukui P.Gailiaus kūryba nebuvo naujiena. P.Gailiaus pirmuosius kūrinius plačioji Lietuvos publika pamatė tik 2004 m., o jis P.Gailių jau pažinojo.

Beje, tuo metu buvo ką tik prasidėjusi nauja kolekcionavimo banga. Naujieji jaunieji kolekcininkai ėmėsi orientuotis į lietuvių išeivių kūrybą. Viena tokių parodų ne taip seniai – 2016 m. – vyko M.Žilinsko dailės galerijoje. Matėme Lietuvos išeivijos dailės fondo (LIDF) parodą, sudarytą iš viso pasaulio lietuvių išeivių kūrinių. Tarp jų buvo ir vienas ankstyvas P.Gailiaus darbas "Keliaujantys cirko artistai", sukurtas 1950–1952 m. LIDF ir jos valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas aiškiai apibrėžė savo kolekcionavimo kryptį: rinkti po pasaulį išsiblaškiusią lietuvių dailę ir integruoti ją į Lietuvos meno istoriją.

E.Žuko galerija "Menų tiltas" dar 2010 m. toje pačioje M.Žilinsko dailės galerijoje surengė Neemijos Arbitblato, P.Gailiaus, Vytauto Kasiulio, Žibunto Mikšio, Antano Mončio parodą "Lietuviai Paryžiuje". Kaip sekėsi prikalbinti P.Gailių eksponuoti darbus Lietuvoje? Ar jis turėjo viziją, kuri šalis – Prancūzija ar Lietuva – turėtų reprezentuoti jo kūrybą?

Rima: "Savaime aišku, kad darbai lietuviškomis temomis buvo labiau skirti lietuviškai publikai. Bet, sakyčiau, kad ir Prancūzija, ir Lietuva – abi gali labai teisingai ir tvirtai reprezentuoti Prano kūrybą."

Kūrėjo nuojauta

Edvidas: "Jis kalbėdavo tik apie Lietuvą. Sakydavo – aš Lietuvos menininkas. Nesuprasdavo, kai būdavo klausiamas, ar nepasiilgo Lietuvos. Sakydavo – juk aš esu lietuvis, kaip aš galiu pasiilgti pats savęs? Bet labai džiaugdavosi atvykęs į Lietuvą. Jis į ją tiesiog pasinerdavo. Mėgavosi maudymusi Baltijos jūroje, Žagarės ežere, Ventės upėje. Su juo be galo malonu buvo keliauti. Vilniuje vaikščiodavo po galerijas, stebėdavo lietuvių meną ir stebėdavosi, kur yra dingęs lietuviškas identitetas, kaip pataikaujama vakarietiškoms tendencijoms. Sakydavo, kad jis pats naudojo liaudiškų juostų spalvas, klumpių formas ir iš vaikystės prisiminimų kūrė lietuvišką meną.

Atvežiau jam suvirinimo aparatą ir Pranas tas skulptūras komponavo. Jis atsigavo. Pamatė, kad yra reikalingas Lietuvai.

Mane tiesiogiai su P.Gailiumi suvedė V.Papievis. O vėliau pas P.Gailių atvažiuodavau jau pats. Kai apie 2006–2007 m. atvykau pas Praną, radau jį liūdną. Jį aplankydavo Lietuvai dirbę ambasadoriai, turistai. Įsigydavo jo darbų. Tačiau buvo matyti, kad to nepakako. Ir tada pradėjau jį pratinti prie minties, kaip jo menas turėtų grįžti į Lietuvą. Jis priėmė mano pasiūlymą motyvuodamas tuo, kad yra suinteresuotas savo meno sklaida Lietuvoje. Be to, jo finansinė situacija varžė kūrybinę laisvę. Jis sakė: "Edvidai, tu parduodi darbą, aš vėl galiu dirbti, turiu iš ko kurti. Aš kaip rudeninė obelis – duodu skaniausius vaisius rudenį." Taip atsirado paskutiniai jo kūrybos ciklai "Musė" ir "Rožės Palangai". Taip pat tuo metu gimė ir skulptūros iš mašinų detalių, įvairių buities padargų. Atvežiau jam suvirinimo aparatą ir Pranas tas skulptūras komponavo. Jis atsigavo. Pamatė, kad yra reikalingas Lietuvai, reikalingas žmonėms. Ir prašydavo nepardavinėti jo darbų pigiai, nes nujautė, kad jų kaina yra kur kas didesnė. Jautė, kad dar praeis kiek laiko ir Lietuva iš tikrųjų atras Gailių."

Viena iš sudėtingiausių Prano kūrybos sklaidos dalių – jo darbų trapumas. Tą pastebėjome ir mes su Iveta Dabašinskiene, kai atvykome į jo dirbtuvę Provanse atsirinkti kūrinių parodai. Dauguma Gailiaus darbų nutapyti ant popieriaus ar gruntuoto kartono. Matyti, kad jis naudojo ir tokias rišamąsias medžiagas, kaip klijus, kabes, kurios ateityje gali pakenkti darbui. Atrodo, kad Gailius visai nesirūpino savo darbų ilgaamžiškumu. Kaip jis įsivaizdavo savo darbą kabantį galerijoje ar pas ką nors namuose?"

Laisvė kvėpuoti

Rima: "Jis tapė ant kartono ir ant labai geros kokybės "Arches" popieriaus. Man teko jam daug padėti klijuojant darbus ir mes naudojome tik tuos klijus, kurie buvo "acid-free & museum quality" (nerūgštinis, muziejinis). Taigi, jo darbams nėra jokios grėsmės. Ir nesakyčiau, kad jis nesirūpino, kiek ilgai tvers jo darbai. Tik jam pirmiausiai rūpėjo pats tuo metu sukurtas darbas. Pranas nebuvo didelis rėmų gerbėjas – tapybos darbai galėjo likti ant porėmių ar priklijuoti ant lentų. Yra darbų, kurie turėtų laisvai kabėti – pavyzdžiui, didelės drobės ir didelio formato koliažai. Jam nepatiko kad darbai būtų suspausti. Sakydavo: "Jie turi alsuoti." Galerijos, aišku, dažnai rėmina, nes publikai to lyg ir reikia. O kaip namuose žmonės kabino, tai priklausė / priklauso nuo jų. Yra buvę žmonių, kurie prašė Prano patarimų. Man atrodo, kad labiausiai jis norėjo, kad jo darbai – su rėmais ar be – suteiktų žiūrovui malonumo."

Edvidas: "Kai pamačiau jo paveikslus sudėtus į krūvą, sakiau jam, kad taip jie sutrupės. O P.Gailius sakė, kad jie pasens kartu. Tolesnį darbų išsaugojimą jis paliko jo kūrybą besidomintiems. Jis sakė: "Kai menotyrininkai, galerininkai norės pristatyti mano darbus, tai galės sutvarkyti. Juk viską galima suremontuoti." Ir Gailius visada sakydavo, kaip nori eksponuoti darbus. Jis klijuodavo darbus prie kartono ar medinės plokštės su specialiais klijais. Ir Paryžiuje taip pat darė. Aš tiesiog klausiau jo rekomendacijų. Paveikslus rėminau, kaip nurodydavo P.Gailius. Juk po parodų Lietuvoje ir kitose šalyse darbai grįždavo į dirbtuves Paryžiuje ir Pranas matydavo, kaip jie būdavo surėminti. Ir jam tiko ir patiko."

Po pirmųjų P.Gailiaus parodų 2004 ir 2005 m. Lietuvos muziejuose įvyko trumpa pauzė. Lietuvos visuomenė vėl išvydo Prano kūrybą 2008–2009 m. Ir galerija "Menų tiltas" buvo viena iš tų, kuri ėmėsi organizuoti P.Gailiaus parodas. Ar galėjo tai lemti dailininko gyvenimo būdas – tai, kad jis gyveno tik iš kūrybos? Juk pirmą kartą surengtoje P.Gailiaus parodoje Lietuvoje Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus nupirko dailininko autorines knygas: 1968 m. sukurtą "Pirmąją lietuvišką siuitą" (pagal Oskaro Milašiaus išverstas lietuvių liaudies dainas); 1970 m. sukurtą knygą "Jūra" (taip pat pagal O.Milašiaus eiles) ir 1983–1986 m. sukurtą autorinę knygą "Antroji lietuviška siuita" (pagal Kazio Bradūno poemą "Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią". Nupirko muziejus ir 1991 m. atspaustą dailininko knygą – "91-ąją Dovydo psalmę". Įprastai lietuvių išeivių dailininkai savo kūrinius muziejams dovanojo."

Rima: "Pranas žinojo, kad daug kas iš lietuvių išeivių dovanojo kūrinius muziejams. Bet jis tik iš savo darbų duoną valgė. Sakydavo, kad kai muziejai jo darbų norės, tai ir nusipirks. O tai yra visai suprantama, manau. Tuo pat metu jis labai dosniai dovanodavo savo darbus artimiems ir pažįstamiems."

Edvidas: "P.Gailius sakė, kad jam skambino iš vieno muziejaus ir prašė dovanoti darbus. Bet jis gyveno tik iš kūrybos, todėl negalėjo sau to leisti. Sakė: "Jei muziejus nori turėti darbų, tai tegu perka. M.K.Čiurlionio dailės muziejus sugebėjo tą padaryti." O man buvo svarbu, kad Lietuva turėtų jo darbų, kad jie neišsivaikščiotų po visą pasaulį. Jis labai sunkiai prisileisdavo galerininkus. Iš Lietuvos tik man ir Simonai Makselienei patikėjo pardavinėti jo darbus. Ir taip po truputį P.Gailiaus darbai pradėjo pasilikti Lietuvoje. Vilniuje žinau žmogų, kuris turi 45 P.Gailiaus darbus ir dar kelias skulptūras. Taip pat atsiranda Lietuvoje žmonių, norinčių įsigyti visą Prano kūrinių ciklą. Vienas verslininkas iš Panevėžio domisi "Eagle lake story" (Erelio ežero istorija) ciklu ir nori turėti jį visą."

Palikimo ateitis – neaiški

E.Žukas prieš P.Gailiaus mirtį, dailininko paprašytas, įsipareigojo rūpintis jo vaikais. Tai reiškia, kad skleisdamas Prano kūrybą Lietuvoje, padeda jo vaikams finansiškai. Po šios parodos M.Žilinsko dailės galerijoje visi kūriniai grįš atgal į dirbtuvę Provanse. Kaip dailininko kūrybos palikimo paveldėtoja duktė Nathalie vertina tėvo kūrybą ir kokie jos planai?

Edvidas: "Ji labai jautriai reagavo, kai, atrinkus darbus parodai, dirbtuvė liko beveik tuščia. Ji supranta, kad P.Gailiaus kūrinių vertė kyla. Ir man neramu dėl jos planų. Kai paroda iškeliavo į Lietuvą, Nathalie sustabdė pardavimą ir pasakė, kad, grįžus parodai, kalbėsimės. 2016 m. vykusios "ArtVilnius" galerijų mugės kūrybinis direktorius Ericas Schlosseris P.Gailių įvertino kaip vieną geriausių dailininkų. Jis sakė, kad Pranas visiškas prancūzas, nes jį kaip menininką suformavo Paryžius. E.Schlosseris kartu su dviem kolekcininkais domėjosi P.Gailiaus kūryba norėdamas jį pristatyti Prancūzijos galerijoje. Kolekcininkai buvo surinkę visų P.Gailiaus parodų medžiagą, turėjo visą jo darbų išklotinę kompiuteryje. Jie svarstė atidaryti P.Gailiaus parodą Provanso Ekse ir po to prekiauti P.Gailiaus darbais. Jei taip įvyktų, tai reikštų, kad Prano darbai į Lietuvą nebepatektų. Ir galerija "Menų tiltas" bei "Vilniaus aukcionas" prarastų galimybę skleisti jo kūrybą Lietuvoje. Aš nežinau, ar kolekcininkai susisiekė su Nathalie ir ar jos sprendimas stabdyti darbų pardavimą reiškia norą parduoti P.Gailiaus darbus Prancūzijai. Bet kuriuo atveju reikia paskubėti. Muziejai turi ieškoti lėšų ir išpirkti darbus iš dukros kolekcijos, kad išlaikytų kuo platesnę P.Gailiaus kūrybą Lietuvoje."

Likus maždaug pusmečiui iki mirties P.Gailius E.Žukui prasitarė, kad jaučia nenumaldomą trauką grįžti į Lietuvą. Tuo metu jį buvo apėmusi didžiulė nostalgija. Deja, P.Gailius palaidotas Prancūzijoje, o į Lietuvą grįžta su savo darbais. Taip yra įgyvendinama dailininko svajonė.

Su P.Gailiaus kūryba Lietuvos visuomenė pažindinama beveik keturiolika metų. Visame pasaulyje surengęs daugybę parodų Pranas sakė: "Aš nenoriu parodų, noriu įvykių." Jis norėjo sukrėtimo, priežasties diskusijai ir kultūrinių refleksijų. Ir, be abejo, situacijos, leidžiančios dar kartą pajausti maestro kūrybos vertę Lietuvoje ir pasaulyje.

Kas: P.GAILIAUS GIMTADIENIO PAMINĖJIMAS JO PARODOJE GYVENIMO SCENOS / SCENES DE LA VIE DE PRANAS. Susitikimas su pažinojusiais P.Gailių.

Kada: Vasario 1 d. 17 val.

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Užpelkis

Užpelkis portretas
Deja Pr. Gailiaus paroda stipriai nuvylė. Dar kartą įsitikinau, kad kaip ir V. Kasiulis, taip ir Pr. Gailius komerciniais tikslais labai pervertinti dailininkai. Geriausią įspūdį paliko jo "knygos", ypač Bradūno poemos Donelaičio tema.

Prano gerbeja

Prano gerbeja portretas
Aciu straipsnio ir parodos organizatoriams.Kristina,skaiciau su pasigardziavimu.Edvidai,saunuolis, tik Jus sugebate kurti tokias kulturos sventes.Stiprybes

Žiurkė gyvenanti Žilinsko galerijoje

Žiurkė gyvenanti Žilinsko galerijoje portretas
Rytoj, paskutinį mėnesio sekmadienį, įėjimas į M. Žilinsko galeriją yra nemokamas. Gera proga pamatyti Pr. Gailiaus parodą. Kviečiu visus.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių