„Cirkuliacija’19“: pajusti, prisiminti, pabusti

Svajonių šeima

"Cirkuliacija" žavi net tik dar menkai mūsų šalyje žinomu šiuolaikinio cirko pasauliu, kvapą gniaužiančiais užsienio trupių pasirodymais, unikaliomis edukacinėmis veiklomis, bet ir tuo, kad kasmet įsikuria vis skirtingame miesto mikrorajone. O tai taip pat kuria didelę vertę: leidžia atitinkamų mikrorajonų gyventojams labiau pažinti savo gyvenamąją erdvę, kaimynus ir save pačius bei kauniečiams užmegzti glaudesnį ryšį su čia iš kitur atvykstančiais.

Po pasirodymo labai norėjosi patikėti, kad visi galime įveikti baimes ir išnaudoti savo kūno galimybes, kurių neišnaudojame.

Pernai palapinę Šilainiuose pasistatęs festivalis šiemet įsikūrė Dainavoje esančiuose buvusiuose vaikų namuose "Atžalynas". Iš pirmo žvilgsnio pilkas ir liūdnas apleistas pastatas tapo antraisiais namais – dar nesibaigus vienai dienai, jau nekantriai laukdavai rytdienos. Čia atvykęs visą laiką jauteisi it svajonių šeimoje, kur visada esi laukiamas, kur tave priima tokį, koks tu esi, kur niekas tau nepriekaištauja ir nekritikuoja. Ir nesvarbu, esi lietuvis, italas, belgas ar dar kurios kitos šalies pilietis. Visi socialiniai, kūniški ir vidiniai skirtumai ištirpo, liko tik stiprus noras kuo labiau išnaudoti šią unikalią galimybę kiek įmanoma giliau susipažinti su šiuolaikiniu cirku ir jį kuriančiais žmonėmis.

Šiuolaikinis cirkas – jauna scenos meno kryptis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dėl "Cirkuliacijos" ir pavienių iniciatyvų Kaune jis tampa vis labiau identifikuojamas ir suprantamas. Nors vis dar reikia, kviečiant kartu festivalyje apsilankyti draugus ar kolegas, paaiškinti, kas yra šiuolaikinis cirkas. Vis dar gyvas suvokimas, kad cirkas išimtinai skirtas vaikams ir atlieka pramoginę funkciją, ypač kai jame savo numerius demonstruoja gyvūnai.

Būties absurdiškumas

Šiuolaikinį cirką, aplinką lyg kokią perregimą ir beformę medžiagą sugeriantį net bauginančiai imliai, įtalpinti į kurio nors vieno trumpo apibrėžimo rėmus yra neįmanoma. Jis apima klasikinio cirko technikas, vaidybos meną, šiuolaikinį šokį, vizualiuosius menus, muziką, kiną, naująsias technologijas, mokslo aktualijas, šiuolaikinio žmogaus būties žaismingumą ir absurdiškumą. Bet tai tik keletas žodžių, kuriais būtų galima apčiuopti šį meną. Skirtinga trupė akcentuoja skirtingas jo galimybes.

Tai buvo itin akivaizdu šių metų festivalyje, kurio programa buvo gana įvairi ir skirta absoliučiai visokio amžiaus tiek Dainavos, tiek kitų mikrorajonų ar miestų gyventojams. Būtų galima su didžiuliu entuziazmu ilgai pasakoti apie visas veiklas ir jų neįkainojamą vertę. Vis dėlto šiame tekste apsiribosime festivalyje lietuvių ir užsienio atlikėjų pristatytais spektakliais, leidusiais pajusti šiuolaikinio cirko pulsą.

Pasirodymus šiųmetėje "Cirkuliacijoje" vienijo dominuojantis teatrališkumo elementas. Gana skirtingi pasirodymai cirko kalbą naudojo tam, kad papasakotų tam tikras istorijas, kartu stipriai prajuokinančias ir verčiančias į savo būtį pažvelgti nauju žvilgsniu.

Išeiti iš kūno

Festivalis atidarytas kūrybinių dirbtuvių profesionalams metu, kurioms vadovavo Alexis Akrovatakis (Graikija) ir Benas Smithas (Didžioji Britanija), gimusiu pasirodymu, skirtu Partizanų g. 208 namo gyventojams. Jie galėjo tiesiog išeiti į balkonus, o žiūrovai – sustoti, sutūpti ar susėsti aplink šio ir kitų namų esančią vaikų žaidimų aikštelę, kurią, stebėtinai panašią, galima surasti bet kuriame greta esančiame namų kieme ar ir visai kitame Kauno sovietinių daugiabučių kvartale. Pasirodyme buvo tyrinėjamas esamasis momentas.

Skirtingų šalių cirko artistai leido atsiverti tam, kas yra nematoma, bet nuolat patiriama. Tai, iš ko susideda kiekvieno mūsų būtis: nuobodulio, pasikartojančių dalykų, išskirtinai džiugių akimirkų, šiltos ir ambicingos kaimynų komunikacijos, parkritimo ir vėl visko pradėjimo iš naujo, neišvengiamos egzistencinės tuštumos pojūčio ir virš viso to leidžiančios pakilti jėgos sūkurio, galinčio tave į kitokį egzistencinio prasmingumo pojūtį įsukti visiškai netikėtai. Būtent taip ir nutiko pasirodymo pabaigoje, sukantis Cyro ratui ant katilinės stogo, tarp melancholiškoje kaitroje siūbuojančių medžių šakų. Galėjai pajusti žodžiais sunkiai įvardijamą visumą, lyg būtum išėjęs iš fizinio kūno ir pamatęs, kaip viskas vienu metu laikina ir amžina, tau jau stovint ne vien prie šio Dainavos daugiabučio, bet kartu ir prie visų kitų Žemėje stovinčių žmonių namų.

Panašius pojūčius leido patirti vienas pirmųjų festivalio vietovėje įsikūrusių artistų – italas Giorgio Bertolotti. Savo spektaklį "Kosmonautas Jurijus" jis pristatė atsivežtoje specialioje palapinėje-kosminiame laive. Pasirodyme susiliejo klounada ir videomappingu sukurti 3D vaizdai (autorius – Petras Formanas), leidę žiūrovams pasijusti kosmonautais, pakylančiais nuo Žemės, patiriančiais nesvarumo būseną ir galiausiai tragikomiškai nukrentančiais mėnulyje. G.Bertolotti virsta labai artimu klounu, skrydis kosminiu laivu – žmogiškojo gyvenimo kelione. Tai vienišumo, komiškų situacijų, (ne)reikšmingų smulkmenų kupina kelionė, kai, net nujausdamas artėjančią vienokią ar kitokią pabaigą, bandai save paguosti ir pralinksminti, menkiausioje smulkmėje įžvelgti prasmę.

Naujos kūno galimybės

Iš Danijos atvykęs Larsas Lindegaardas Gregersenas (trupė "Glimt") monospektaklyje "Sizifas kyla" į gyvenime besikartojančius dalykus, sukeliančius nesibaigiančią kančią, pažvelgė per Sizifo mito perspektyvą. Spektaklyje vėrėsi dar kitoks šiuolaikinio cirko pasaulis, prisodrintas dramos teatro estetika. Spektaklyje greta pribloškiančių akrobatinių atlikėjo galimybių didelį įspūdį paliko ir jo, kaip režisieriaus, kūrybinis talentas. O kūrybos čia tikrai daug ir tokio aukšto lygio, kaip ir atlikėjo fizinis pasirengimas.

Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta – vaizduojama kasdienė eilinio biuro darbuotojo darbo diena, kai jis, it miegodamas, dirba savo darbą, kiekvieną dieną atlikdamas tuos pačius judesius. Tačiau vieną dieną jo siela pabunda ir jis nusprendžia surasti išėjimą iš besisukančio pasikartojimų rato.

Šių dienų Sizifo kasdienybę L.Gregersenas apipina ironija ir metaforomis, keliančiomis bauginančias asociacijas, vaizduotei nuklydus į žmogui pažinti uždraustas zonas. Spektaklis privertė prisiminti Eimunto Nekrošiaus metaforų kalbą. Tik čia jos kuriamos labiau pasitelkiant akrobatiką ir šiuolaikinį šokį. Atlikėjas ieško to, ko negalima pamatyti klasikiniame cirke. Tai, kad, eidamas lynu, jis dar padaro ir špagatą, jam yra savaime suprantamas dalykas. Jo aistra – ieškoti naujų kūno galimybių ir dar neatrasto santykio su įprastais daiktais, kaip kad darbo stalas ir dokumentų spinta.

Visi socialiniai, kūniški ir vidiniai skirtumai ištirpo, liko tik stiprus noras kuo labiau išnaudoti galimybę susipažinti su šiuolaikiniu cirku ir jį kuriančiais žmonėmis.

Visiškai netikėtai naujai įprastą kaunietišką urbanistinį peizažą leido pažinti belgų trupė "Be Flat". Tiksliau, du charizmatiški atlikėjai Wardas Mortier ir Thomas Decaessteckeris. Kartu pažinti, kas yra tikrasis parkūras apskritai. Sunku tiesiogine prasme žodžiais nusakyti, ką jie išdarinėjo buvusių vaikų namų "Atžalynas" teritorijoje ir vėliau kartu su žiūrovais išėję į Dainavos gatves. Užlipti pastato siena ant stogo be jokių įrankių ir apsaugų yra tas pats, kas kitiems atsipūtus eiti gatve. Taip pat – peršokti nuo vienos pastato dalies stogo ant kito, lyg žmogui vorui lipti balkonais ir sienomis.

Ir tai tik 1/10 viso to, ką išvydo publika. Stebėti visa tai be galo įspūdinga – leido prisiminti tarsi pirminę žaismingumo ir dinamiškumo kupiną prigimtinę jėgą, kurią užaugę kažkodėl pamirštame, todėl sustabarėjame it tie daugiabučiai. Regis, apie visai realią riziką patys atlikėjai, akimirkai tampantys antžmogiais, negalvojo. Po pasirodymo labai norėjosi patikėti, kad visi galime įveikti baimes ir išnaudoti savo kūno galimybes, kurių neišnaudojame. Labai knietėjo bent akimis palaipioti savo gyvenamojo rajono namų stogais ir sienomis.

Tikrosios realybės atvertis

Festivalyje buvo pristatyti ir dar trys ne ką mažiau įspūdžių palikę spektakliai. Tai "Barely Methodical Troupe" (Didžioji Britanija) spektaklis "Shift". Spektaklyje Louisas Giftas, Esmeralda Nikolajeff, Elihu Vazquezas ir Charlie Wheeleris privertė į realybę pažvelgti visiškai naujai. Įprastą mūsų realybės suvokimą jie sugriovė parodydami tai, kokia realybė dar gali būti, arba kokia ji yra iš tikrųjų. O ji – begalinė visomis galimybėmis, tiek sielos, tiek kūno atžvilgiu. Spektaklyje, lyg veiksmo filme, rutuliojasi stipriai įtraukiančios situacijos, kuriose kiekvienas atlikėjas atlieka sudėtingus, rizikingus ir dar nematytus akrobatinius numerius.

Dideliu nuoširdumu, stipriu pasiruošimu ir paveikia edukacija pasižymėjo ir du spektakliai, turintys tiesioginių sąsajų su Lietuva. Tai kauniečio cirko artisto Kęsto Matusevičiaus Suomijoje suburtos trupės "Nonine" spektaklis "Nutikimai" ir dviejų lietuvių, klounių Justės Liaugaudės ir Indrės Mickevičiūtės Petrauskienės "Skrydis GR20190614".

Stebint vaidinimus buvo galima susipažinti su klasikinėmis cirko disciplinomis, kaip Cyro ratas, vienaratis, kiniškas stulpas, klounada ir kt. Pirmajame spektaklyje cirkas pasitelkiamas atskleisti Daniilo Charmso tekstų atmosferą ir šis sprendimas stipriai pasiteisina. Būtent cirko kalba leidžia taikliai atverti būties absurdiškumą ir per jo pažinimą galimas surasti naujas galimybes. "Skrydyje", pasitelkiant klounadą, buvo tyrinėjama skrydžio lėktuvu baimė, tai, kaip jaustumės ir reaguotume, jeigu nukristume į jūrą ar vandenyną. Tai juoko ašarų, vidinius blokus sugriaunančio aktyvaus dalyvavimo kupinas nuotykis.

"Cirkuliacija’19" neišvažiavus iš savojo miesto leido pamatyti skirtingų šalių pačių įdomiausių Europos trupių naujausią kūrybą, itin artimai ir plačiai susipažinti su šiuolaikiniu cirko menu. Tai neįkainojama patirtis. Belieka už ją labai padėkoti festivalį organizavusiems ir kitaip prie jo įgyvendinimo prisidėjusiems žmonėms. Visi festivalyje matyti spektakliai – lyg slaptos, simboliais perduodamos žinios – įsispaudė giliai pasąmonėje. Tereikia prisiminti – ir painiausiose gyvenimo kryžkelėse išvysime išeitį.