Beinariai: Dievo dovana jausti muziką

Prieš keletą dienų Kauno valstybinėje filharmonijoje turėjome galimybę išgirsti Beinarių šeimos muzikavimą. Šeimyna unikali tuo, kad per jos istoriją daugiau kaip 100 metų profesionaliu muzikavimu užsiima jau kelios kartos ir priskaičiuojama daugiau kaip 20 muzikos atlikėjų.

Dauguma jų yra labai ženkliai prisidėję prie Kauno miesto ir Lietuvos muzikinio kultūrinio augimo ir pasiekimų: Pranciškus Beinaris – ilgametis Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas, choro vadovas, liturginės, religinės muzikos kūrėjas; Danguolė Beinarytė – KTU akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovė, dirigentė; birbynininkas Arnoldas Beinaris moko muzikuoti lietuvių liaudies instrumentu ir Punsko ir Suvalkų jaunuosius muzikantus; Areta Beinarytė – pianistė, Kauno muzikinio teatro koncertmeisterė, pedagogė. Koncerte dar išgirdome vienos šeimos penkių brolių ir seserų – Roberto Beinario, Klementinos Beinarytės-Dautartienės, Karolinos Beinarytės-Palekauskienės, Gertrūdos Beinarytės-Krunglevičienės, Martyno Beinario – ir jų artimųjų muzikavimą.

Atslūgus koncerto jauduliui pokalbio susitikome su koncerto sumanytojais ir dalyviais: smuikininke, Valstybinės kultūros ir meno premijos laureato Kauno styginių kvarteto primarije K.Beinaryte-Palekauskiene (K.B.-P.) ir LMTA profesoriumi, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica Humana“ meno vadovu dr. R.Beinariu (R.B.).

Beinarių giminės muzikuojančių narių šeimos medis išties įspūdingas. Kaip jūs manote, kodėl tiek daug artimųjų rinkosi profesionalaus muziko kelią, kas lemia tokius sprendimus?

R.B.: Manau, kad iš dalies meilė muzikai yra užkoduota mūsų šeimos genuose. Iš kitos pusės, labai daug ką reiškia aplinka, kurioje augi. Pasirinkimą lemia ir kiekvieno individualus skonis, grožio suvokimas. Mūsų vaikai Gabrielė, Brigita ir Laurynas auga aplinkoje, kur visada skamba muzika. Jie nuolat girdėdavo ir girdi muziką namuose, kartu su mumis lanko koncertus. Tad natūraliai pradėjo domėtis muzika, dainuoti, groti namuose esančiu pianinu. Manau, kad daug lemia šeimoje vyraujanti kūrybinė atmosfera.

K.B.-P.: Aš pamilau muziką nuo pat mažens. Mane ji supo visur. Senelis buvo vargonininkas, chorvedys, kompozitorius. Močiutė – nuostabaus balso solistė, vaikystėje man dainavusi tiek gražių dainų, į jas net įterpdavo mano vardą, tarsi visos dainos tik apie Karoliną... Tetos, dėdės – visi muzikavo. Savo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad muzikinį pasirinkimą lėmė labai daug faktorių, kurių galėjo ir nebūti, bet, mano laimei, jie visi mane vedė link mano pasirinkimo. Esu tikra, kad ir kitiems mūsų šeimos nariams darė įtakos ši muzikinė aplinka. Be abejo, prisidėjo ir genai, talentai, gabumai iš prigimties, galų gale, Dievo duota dovana jausti muziką, ją dovanoti kitiems...

Pradžia: vargonininkas, choro vadovas, kompozitorius P.Beinaris su sūneliu. / Roberto Beinario šeimos archyvo nuotr.

– Jūsų tėvai gyveno Kaune ir jūs, vaikai, buvote leidžiami profesionaliai mokytis muzikos į tuomet dar Juozo Naujalio meno mokyklą, vėliau tapusia Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, kur ir dabar mokosi Beinarių šeimos atžalos. Ką vaikui, jo brandai duoda profesionalus muzikavimas, kodėl svarbu žmogui mokytis muzikuoti, susikurti savo asmeninį santykį su muzikos pasauliu?

R.B.: Labai daug duoda. Tai galima pasakyti ne tik apie muziką. Kiekviena sritis žmogui teikia reikšmingų ir labai prasmingų impulsų. Muzika, menas yra nepaliaujamas kūrybinis virsmas, kurį pagavęs negali sustoti. Tai viso gyvenimo akademija, galimybės, pažintys, paieškos ir atradimai. Tai yra kartu labai artima, savita ir filosofiška, tai virpa kiekvieno kūrėjo širdyse.

Muzikos galia vienaip ar kitaip pašaukia dvasią kurti, tobulėti ir, svarbiausia, dovanoti save kitiems.

K.B.-P.: Iš mūsų dviejų atžalų tik dukra Kamilė nuo mažens jautė trauką muzikuoti. Šiuo metu ji skambina fortepijonu Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir jeigu bus lemta, eis šiuo keliu ir toliau. Mano dukterėčios taip pat muzikuoja, šoka, dalyvauja koncertuose, konkursuose. Man svarbiausia, kad vaikai iš visos širdies mylėtų tai, ką daro. Nesvarbu, kokia meno ar mokslo sritis būtų. Jeigu tai muzika – puiku! Bet kokiu atveju muzikos – šio kupino stebuklų ir atradimų pasaulio – pažinimas, pajautimas bet kuriam vaikui ar suaugusiajam dovanoja nepaprastai daug. Muzikos galia vienaip ar kitaip pašaukia dvasią kurti, tobulėti ir, svarbiausia, dovanoti save kitiems.

– Palaikote labai glaudžius ir draugiškus santykius su savo pirmąja mokykla, 2021 m. gruodį dalyvavote gimnazijos 75-mečio jubiliejiniame koncerte. Kaip jūs matote gimnaziją Kauno miesto kontekste?

R.B.: Čia labai platus klausimas, bet atsakymas trumpas ir labai aiškus. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija yra viso mano kūrybinio gyvenimo pamatas – tiesiog tai, ant ko žmogus atsistoja ir toliau skleidžia savo sparnus. Ši mokykla man buvo, yra ir bus pati svarbiausia. Pamenu ne tik mokslus, bet ir daugelį įvairiausių gyvenimiškų dalykų – mokytojus, draugus, net pastatus. Gerai pamenu, kaip teko perkraustyti mokyklą iš seno pastato, kur dabar Kauno arkivyskupijos kurija, į dabartinius gimnazijos pastatus Kęstučio gatvėje... O kalbant apie mokyklos indėlį į kultūrinį gyvenimą, manau, reikia kalbėti ne tik Kauno miesto mastu, o visos Lietuvos mastu ar dar plačiau. Tiek puikių talentų yra išugdyta šioje mokykloje!

– Jūsų plačios šeimos nariai aktyviai dalyvauja įvairiuose kultūriniuose, muzikiniuose renginiuose Kaune, o jų veikla yra dalis to kultūrinio miesto vystymosi, kuris leido Kaunui tapti Europos kultūros sostine. Ką palinkėtumėte savo gimtajam miestui?

R.B.: Kauno kultūrinėje raidoje aktyviai dalyvauja mūsų šeimos atstovė K.Beinarytė-Palekauskienė – griežia Kauno styginių kvartete beveik 20 metų. Su kvartetu dalyvauja įvairiuose koncertuose, dažnai atlieka Kauno kompozitorių kūrinius, neretai – premjeras, dedikuotas Kauno kvartetui, bendradarbiauja su kitais Kauno muzikantais – rengia bendrus projektus ir koncertus, propaguoja Kauno kompozitorių kūrybą kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Tai labai svarbi misija, bet dar svarbesnė yra puoselėti ir išsaugoti kvarteto žanrą Kaune, puoselėti klausytojų muzikinį skonį, nepataikauti šiuolaikinio pasaulio trumpalaikėms madoms ir laikytis tikrų kvarteto žanro tradicijų. Karolina ugdo ir jaunuosius atlikėjus Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, augina naująją smuikininkų kartą Kaune.

M.Beinaris taip pat ryškiai prisideda prie kultūros puoselėjimo. Jis – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, kuria vaidmenis miuzikluose, operetėse, koncertuoja duetu su žmona Skaiste Beinariene, rengia koncertinius ciklus „Iš namų“, pats kuria ir įrašo dainas. Koncertuoja ir su Kauno styginiu kvartetu ir kitais Kauno atlikėjais.

Šeima: Vaida, Robertas, Gabrielė, Brigita, Laurynas Beinariai. / Roberto Beinario šeimos archyvo nuotr.

K.Beinarytė-Dautartienė ir G.Beinarytė-Krunglevičienė ilgą laiką griežė smuiku ir altu Kauno miesto simfoniniame orkestre. Šiuo metu Klementina dirba Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje smuiko mokytoja, o šalia pedagogino darbo abi seserys užsiima individualiomis veiklomis. Klementina koncertuoja įvairiuose renginiuose, Gertrūda organizuoja šventes ir jose taip pat groja. Tiek Klementina, tiek Gertrūda kartu su vyru Laimiu (duetas pasivadinęs „DuoViola“) atlieka įvairaus žanro muziką, kuria klipus, muzikinius sveikinimus ir veda kultūrinius renginius.

Aš dirbu obojaus mokytoju Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

K.B.-P.: Nepaisant to, kad Robertas gyvena ir dirba daugiausia Vilniuje, jo indėlis bendradarbiaujant su įvairiomis Kauno kultūrinėmis institucijomis miestui yra didžiulis. Robertas ne tik dirba Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, bet ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje dažnai dalyvauja kaip komisijos narys įvairiuose egzaminuose, konkursuose, kaip gimnazijos alumnas dalyvauja šventiniuose renginiuose ir pan. Dauguma obojininkų iš Kauno studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Roberto obojaus klasėje.

R.B.: Išties mes visi prisidedame prie Kauno, ir ne tik, kultūrinio gyvenimo. Labai džiaugiuosi, kad Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Tai didžiulis ir garbingas miesto kultūros įvertinimas visos Europos mastu. Nuoširdžiai džiaugiuosi miestu, džiaugiuosi, kad esu kaunietis. Aišku, mums, menininkams, visada trūksta tikrosios kultūros pristatymo plačiąja prasme. Mano manymu, tikroji kultūra ir jos lobynai turėtų būti kiekvienos šalies, miesto garantai... Kiekviena vietovė turėtų mokėti maksimaliai pateikti savo miesto kultūros objektus ar reiškinius. Jiems reikia gerojo ir ryškaus apipavidalinimo. Tai turėtų tapti poreikiu, o ne prievole. Norisi stiprios, profesionalios edukacijos, kad koncertų salės, muziejai nepasigestų bendruomenės narių aktyvaus susidomėjimo ir žvilgsnio į laiko patikrintas vertybes.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tikrai.

 Tikrai. portretas
Ačiū ,kad esate Jūs šaunuoliai!!!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių