„BassGliss“: apie nuostatas ir komforto zonas muzikoje

Didingos ir gražios erdvės, tradiciškas puodelis kavos, mėgstama muzika – nejaugi aš jau darausi snobė? Mėgstamą muziką taip pat reikia sukonkretinti – tai gali būti gerai žinoma arba gerai žinomų autorių muzika. Taip pat, man – Lietuvos kompozitorių muzika. Retokai Kaune atliekama išeivių muzika. Rečiau skambančių instrumentų muzika. Šiuolaikinė, elektroninė muzika, kurioje girdžiu dabarties laiką. Regis mano komforto zona pakankamai erdvi ir tarsi nėra vietų nustebti. O vis dėlto... Trumpai apie tris, mane nustebinusius ir privertusius pagalvoti apie per stipriai užveržtą smegenų korsetą, koncertus.

„BassGliss“: trombonas ir arfa

Kovo 24 d. įvykusį dueto „BassGliss“ koncertą pasižymėjau būtent dėl rečiau soliniuose koncertuose girdimų instrumentų – trombono ir arfos. Abu šie instrumentai skamba operos ir simfoniniuose orkestruose, tačiau koncertinėse scenose solo skamba retokai, o dar rečiau – duete.

Muzika ir jos interpretacijos neprivalo tilpti į visų rėmus, o manantys, kad žino, ko nori klausytis, neturėtų vengti kitokios muzikos koncertų.

Abu šie instrumentai gali groti glissando – sklandžiai, greitai pereiti nuo vieno garso prie kito, arfa – stygomis, o trombonas – slankikliu, iš ten ir šeimyninio dueto Viktorijos Smailytės (arfa) ir Sauliaus Karkos (bosinis trombonas) pavadinimas.

2014 m. susibūrusios dueto nariai – profesionalūs muzikantai grojantys simfoniniuose orkestruose, o S. Karka muzikanto karjerą derina su sportu, yra nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas.

Šiame nuotaikingame ir šiltame koncerte skambėjo Roberto Clérisse, Fritzo Kreislerio, Antoníno Dvořáko, Richardo Wagnerio, Johno Sanderso, Charlie Chaplino, Johno Legendo, Eugeno Doga, Giacomo Puccinio kūriniai ir aranžuotės arfai ir trombonui. Koncerte dainavo Julija Karaliūnaitė (sopranas). Tarp klasika tapusių ir populiarių kūrinių penkiasdešimtmetį minintis S. Karka prisiminė darbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradžią, legendinę Kybartų „Sveikatą“, kelią į teisėjavimą futbolo rungtynėms. O aš, kartu su maloniai nusiteikusia publika, stebėjausi kaip, vis dėlto, puikiai skamba šis trombono ir fleitos duetas.

Barokas be perukų

O štai kovo 26 d. vykusiame kvarteto „Baroque contempo“ koncerte Kauno filharmonijoje buvau pagauta. Tiksliau – apsigavau. Suvedžiota žadėto baroko be perukų, programoje matydama Alessandro Stradella, Gabriele Sibella, Christopho Willibaldo von Glucko, Georgo Friedricho Händelio, Francesco Durante, Giovanni Bononcini, Giovanni Battista Pergolesi, Giulio Caccini, Johanno Sebastiano Bacho, Charleso Gounodo pavardes, tikėjausi baroko – tik be perukų, kad ir ką tai reiškia. Tačiau kvartetas „Baroque contempo“ – klasikinės muzikos atstovė Karolina Glinskaitė (vokalas) ir džiazo atlikėjai Silvija Pankūnaitė (vokalas), Vytis Smolskas (fortepijonas, aranžuotės), Simonas Šipavičius (saksofonas) – atlieka baroko ir džiazo sintezę.

Kvartetas kvietė patirti miniatiūrinę kelionę, siekti tolerancijos, bendrumo ir dvasinės harmonijos. Nepratusiai prie džiazo toks barokas man klausėsi... sunkiai. Protas (tas, kuris šiame koncerte pasijuto esantis su korsetu) norėjo klausytis tiesiog baroko – gryno, atliekamo taip, kaip sukurta, be improvizacijų. Klausiausi kitaip, ne mėgaujantis, bet ieškant, sekant, galvojant, svyruojant.

Man iš tiesų patinka klausytis baroko muziką, atliekamą senoviniais instrumentais, kanoniškai, tačiau kartu aš suprantu, kad muzikos interpretacijos neturėtų būti užrakintos. Iš tiesų apie baroko muziką aš niekuomet negalvojau kaip apie kažką su peruku ar vėduokle. Šį kartą aš galvojau apie savo suvaržytą protą ir muzikos klausymosi komforto zoną.

„Niche“ ir elektroakustika

O dar toliau už komforto zonos ribų išėjau balandžio 6 d. Kauno menininkų namuose vykusiame pirmame koncertų ciklo „NICHE“ koncerte. Kaip nurodė rengėjai – koncertų ciklas „NICHE“ skirtas skleisti ir pristatyti jaunosios kartos lietuvių garso meninink(i)ų ir kompozitorių kuriamą, gyvai atliekamą šiuolaikinę elektroakustinę muziką. Tai mane ir suviliojo – paprastai lapkričio mėnesį vykstantis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ ne visuomet patenkinta mano elektroakustinės muzikos poreikį.

Ciklo sudarytoja – kompozitorė ir atlikėja Jūra Elena Šedytė, koncertų programose pristato Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių meninink(i)ų vokalinę, instrumentinę / kamerinę, elektroninę alternatyviąją kūrybą, klubinę ir eksperimentinę muziką.

Pirmame koncerte savo muziką atliko elektroakustinės improvizacinės muzikos kūrėjos ir atlikėjos Gintė Preisaitė (Kopenhaga) ir Guostė Tamulynaitė (Oslas). Abi kūrėjos savo kelią pradėjo Kaune, kaip klasikinės muzikos pianistės. Rengėjai G. Preisaitę pristatė kaip besidominčią išplėstinėmis fortepijono technikomis, savitų harmonijų ir struktūrų paieškomis, eksperimentuojančia su elektronika, o G. Tamulynaitę – į savo kūrybą įtraukiančią ir kitų meno disciplinų elementų.

Pripratusiai prie žaviai griežto Kauno filharmonijos grožio, Kauno menininkų namų aplinka, salė (vitražai, sietynas, fortepijonas su iš jo styrančiais laidais, kanklės, įranga, kietos kėdės ir gulėjimui patiesti kilimai), kartu vykstančios parodos detalės ir joje skambanti elektroakustinė muzika keistai derėjo. Visa tai – laisva, nesterili, tarp fantasmagorijos ir eklektikos balansuojanti aplinka, regis, ir buvo tai, ko reikėjo šiai muzikai – kitokiam muzikos laiko tėkmės suvokimui, įsiklausymui, įsijautimui.

Man ir vėl teko smarkiai pagalvoti apie mano smegenis veržianti korsetą – pavydėjau patogiai ant žemės, ištiestomis kojomis, į sieną atsirėmusiems ir žinojau, kad sau to neleisiu. Tačiau seksiu ir būtinai ateisiu į kitus „NICHE“ koncertus.

Muzika ir jos interpretacijos neprivalo tilpti į visų rėmus, o manantys, kad žino, ko nori klausytis, neturėtų vengti kitokios muzikos koncertų. Donato Katkaus knygoje „Muzikos atlikimas“ randu mane nuraminančią frazę: „Muzika, ko gero, visada liks su atlikimu, liks gyva ir improvizuojama scenoje, gyva kaip pats gyvenimas.“ (p. 408)