B.Sodaitytė – Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos ir Lietuvos muzikos akademijos absolventė, ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, gerbiama vokalo pedagogė. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ji dainavo 25 metus. Sukūrė ryškių vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose: tai Čipra Johanno Strausso "Čigonų barone", Nensi Benjamino Britteno "Alberte Heringe", Lola ir Santuca Pietro Mascagni "Kaimo garbėje", Suzuki Giacomo Puccini "Madam Baterflai", Nansi Friedricho von Flotowo "Martoje", Dorabela Wolfgango Amadeus Mozarto "Visos jos tokios" ir daugelį kitų.

Solistė ryškiai žibėjo koncertų scenose, jos pasirodymai vyko Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Kauno ir Vilniaus filharmonijose, ji tapo pirmąja ne vieno lietuvių autoriaus kūrinių atlikėja, koncertus filmavo televizija, įrašinėjo Lietuvos radijas. Bendradarbiaudama su chorais ir orkestrais solistė atliko W.A.Mozarto "Karūnavimo Mišias", Antonio Vivaldi "Šventąsias Mišias", Gioachino Rossini ir Giovanni Battistos Pergolesi "Stabat Mater". Šios stambių formų programos skambėjo Vokietijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vokalo pedagoge B.Sodaitytė dirba jau daugiau nei 30 metų. Pradėjusi dirbti tuometinėje Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija) ji ėmė darbuotis iškart po fakulteto įkūrimo. Šiuo metu ji yra VDU Muzikos akademijos dainavimo katedros docentė ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos vyresnioji mokytoja. Jos ugdomi mokiniai dažnai tęsia studijas Lietuvos ir užsienio aukštosiose meno mokyklose, pelno prizines vietas konkursuose, sėkmingai kopia karjeros laiptais.

Pokalbio su jubiliate susitikome jaukioje konservatorijos klasėje, alsuojančioje ilgametėmis vokalinio ugdymo tradicijomis. Jeigu šios sienos prabiltų, galėtų papasakoti daugybę legendų ir nutikimų. Ne mažiau įdomių istorijų gali papasakoti pašnekovė, kiekvieną komentarą palydinti tik jai būdinga šypsenėle ir gaivaus sarkazmo gaidele.

– Esate gimusi Vėlinių dieną. Ką jums reiškia ši data?

– Kapai – vienintelis žodis, besisiejantis su ta diena. Man tai giminės susiėjimas prie tėvų kapo. Ten ir švenčiamas mano gimtadienis. Kol tėveliai buvo gyvi, turėjome tradiciją pas juos susitikti su gerais bičiuliais, ilgamečiais teatro kolegomis Jonu ir Ligija Janulevičiais. Paruošdavau pietus, susėsdavome, smagiai pabendraudavome. O dabar beliko kapai...

– Galite pagrįstai didžiuotis ilga, vaidmenų ir stambių formų partijų turtinga mecosoprano karjera. Kuo ypatingas mecosoprano kūrybinis kelias?

– Mecosopranas – sodrus balsas, turintis ypatingą tembrą. Jis turi būti įvaldęs platų diapazoną su ryškiomis viršūnėmis, stipriu centru ir išraiškingomis žemosiomis natomis. Šiai balso kategorijai dažniausiai atitenka brandesnių moterų vaidmenys, todėl ne visas atlikėjas žavi tokia perspektyva. Mano kelyje buvo daug išties šaunių vaidmenų, labai džiaugiuosi, kad sukūriau keletą dramatinio soprano vaidmenų (Santuca P.Mascagni "Kaimo garbėje", Marta Eugeno d‘Alberto "Slėnyje"). Šis karjeros posūkis buvo itin įdomus ir stiprus išbandymas. Tai teatro vadovybės ir dirigento Stasio Domarko pasirinkimas, o aš stengiausi pateisinti lūkesčius, atlikdama šiuos beprotiškai sudėtingus vaidmenis. Labai mėgau savąją Suzuki – tai buvo mielas ir šiltas vaidmuo. Vienas ryškesnių vaidmenų – Čipra "Čigonų barone". Tuometiniame pastatyme buvo atvertos visos kupiūros, vaidmuo labai išplėtotas ir stiprus. Paskutiniame šios operetės pastatyme Kauno teatre to pasigedau, net neatpažinau Čipros personažo. Šiuo metu Kauno teatre mecosopranams nelabai yra kas veikti, o mano laiku čia buvo statoma daug operų. Juk solistui reikia dainuoti, palaikyti gerą vokalinę formą. Tai būtina. Dabartiniame teatro repertuare yra keletas išties stiprių operų, bet jos retokai rodomos. Aš stebiuosi, kaip dabartiniai solistai sugeba išlaikyti darbinę formą. Mano nuomone, jie labai aukojasi, varijuodami tarp skirtingų žanrų. O mano karjera išties pavyko – buvo palankus laikas, leidęs atlikti ne vieną mecosoprano svajonių vaidmenį.

Buvo visko – kartais tekdavo dainuoti tris koncertus per dieną: vienas – pieno kombinate, antras – saldainių fabrike, trečias – dar kur nors.

Džiaugiuosi, kad mano kūrybinė veikla neapsiribojo vien teatro scena. Tuo metu tiek teatras, tiek kiti miesto kolektyvai rengdavo oratorijų ir kantatų koncertus, o mane kviesdavo dainuoti mecosoprano partijas. Kodėl būtent mane? Galbūt buvau kiek ryškesnis mecosopranas... Su šiais koncertais apkeliavome nemažai pasaulio. Buvo visko – kartais tekdavo dainuoti tris koncertus per dieną: vienas – pieno kombinate, antras – saldainių fabrike, trečias – dar kur nors. Ir atlaikydavome. Iš tiesų dabar stebiuosi matydama jaunų atlikėjų lepumą – jie serga, juos puola virusai, jie negali dainuoti... Aš negalėjau sau leisti tokios prabangos. Reikia – eini. Tai psichologinio nusiteikimo klausimas. Todėl kartais pykstamės su studentais: aš jiems neleidžiu pataikauti patiems sau. Juk jeigu nuolatos sau nuolaidžiausi, kada pasiruoši išeiti į didžiąją sceną?

– Atlikėjas be kūrybos partnerių – tarsi vienas karys mūšio lauke. Su kokiais scenos ir koncertų partneriais jums teko bendrauti kūrybos lauke?

– Prisimenu studijų laikus: esu laiminga, kad teko dirbti su maestro Jonu Aleksa. Operos studijoje tuo metu statėme Charles Gounod "Faustą", dainavau Zybelį. Girdėjau, kad vėliau maestro klausdavo teatro kolegų: "Kur dingo ta mergaitė gražiu balsu?" O aš išvažiavau į Kauną. Nacionalinėje operoje tuo metu dirbo daug mecosopranų, tad docentas Antanas Karosas įsodino mane į savo automobilį ir atvežė į Kauno teatrą. Čia ir likau. Labai vertinu akimirkas, praleistas su dirigentais Rimu Geniušu ir Vytautu Viržoniu. Laikas, kai V.Viržonis dirbo Kauno teatre – mano aukso amžius. Jo vadovavimo metu aš pradėjau dainuoti visose tuo metu rodytose operose. "Negaiškite savo brangaus laiko stoviniuodama scenoje ir atlikdama epizodinius vaidmenis" – tai jo pasakyti žodžiai.

Iš teatro kolegų išskirčiau pianistę Ligiją Richterytę-Janulevičienę. Puiki koncertmeisterė, tikra teatro solistų globėja. Su ja ne tik ruošėme partijas – dalyvavome daugybėje koncertų visoje Lietuvoje. Vienas labiausiai įsiminusių kolegų – solistas Eduardas Gutauskas. Jis globodavo visus teatro naujokus, padėdavo kuo galėdamas. Ypatingą jo paramą jaučiau rengdama jau rodomų spektaklių vaidmenis. Jis niekada neatsisakydavo repetuoti, rūpestingai padėdavo perimti naują medžiagą. E.Gutauskas – idealus scenos partneris, kiekvieną rytą sukalbu maldą už jo vėlę. Labai vertinu kitus kolegas: Joną Antanavičių, Violetą Sagaitytę, Sabiną Martinaitytę, Stanislavą Garbatavičiūtę, Danielių Vėbrą, Juozą Malikonį, Mykolą Rekį ir daugelį kitų.

– Ką jums reiškia akademinė muzika? Kokius žanrus labiausiai mėgstate, klausotės?

– Į šį klausimą galiu atsakyti vienareikšmiškai – opera. Dažnai klausausi spektaklių įrašų, ypač mėgstu Giuseppe Verdi muziką. Kiekvieną kartą, klausydamasi operos, atrandu ją iš naujo. Klausausi gerų atlikėjų interpretacijų, nes prastas atlikimas mane erzina. Esu klasikinių operos pastatymų šalininkė ir į šiuolaikinius žiūriu skeptiškai. Kartais juose būna įtikinančių momentų, bet nemėgstu naujoviškų vėjų, menkinančių laiko išmėgintą muziką, neatrandančių dermės tarp atlikimo ir kompozitoriaus užkoduotų idėjų. Mėgstu miuziklą – yra išties jaudinančių, sukrečiančių, dramaturgine prasme stiprių šio žanro spektaklių.

Atlikėjos ir pedagogės karjeros man tapo lygiavertės.

– Jūs ne tik raiški atlikėja, bet ir garbi pedagogė. Kokios vokalo pedagogo savybės lemia jo darbo sėkmę?

– Atlikėjos ir pedagogės karjeros man tapo lygiavertės. Kol turėjau pakankamai darbo teatre, o ne vaikščiojau po sceną su kuodu (dainininkių žargonu tai reikštų – atlikau antrojo plano vaidmenis), viskas atrodė šviesu ir gera, apie pedagogiką net nesusimąstydavau. Vėliau mane pakvietė dėstyti Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Pirmosios mokinės atrodė esančios ne itin gabios, bet man pavyko jas išmokyti. Ilgainiui pedagoginis darbas man ėmė patikti. Tikras vokalo pedagogas turi būti itin atsakingas, nes jis į savo rankas ima jauno žmogaus likimą. Turi ypač dėmesingai klausyti, stebėti ir vesti savo mokinį muzikos keliu. Pagrindinė gero pedagogo savybė – gerai išvystyta vokalinė klausa, o pagrindinė užduotis – nesugadinti jauno žmogaus, nepakenkti jo balsui. Todėl nuolatos kartoju savo studentams: klausykite savęs, analizuokite, ką darote, sekite kiekvieną savo garsą, frazę, stebėkite, ar garsas laisvas. Būna, kad per vieną frazę mokinį sustabdai dešimt kartų. Negalima leisti ydingų garsų. Jeigu studentas išgirsta – sėkmė netoliese. Jeigu negirdi – tenka imtis kraštutinių priemonių, siekiant pažadinti miegančią jo sąmonę. Nemėgstu, kai studentas ateina į klasę abejingas, nepasiruošęs darbui. Atneša savo kūną ir sako: "Mokyk mane." Tokiam žmogui susidūrus su realybe gali būti labai sunku. Todėl visiems sakau: "Ruoškitės scenai. Nesvarbu, dainuosi chore ar kaip solistas, turi būti viskam pasirengęs." Kartais tenka tarti griežtesnį žodį, bet tai nereiškia, kad noriu ką nors įžeisti ar nemyliu kažkurio studento. Myliu juos visus, bet jie turi suvokti, kad dainininko profesija – nelengva duona. Ir pati, dirbdama klasėje, stengiuosi neparodyti silpnumo, atvirkščiai – dirbu su visa energija, išsikraunu taip, kad grįžusi namo pagalvoju: "Ar spėsiu nusiauti batus prieš griūdama į lovą?" Esu iš tų, apie kuriuos sakoma: "Jie miršta stovėdami."

– Sklando legendos, kad kartais jūsų mokiniai pamokų metu nubraukia ašarą. Galbūt tai džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaros?

– Visko pasitaiko. Bet dažniausiai tai būna ne džiaugsmo, o skausmo ašaros, riedančios tuomet, kai žmogus ima gailėti savęs ir jam pasidaro labai gaila. Būna, kad mokinys įsižeidžia gavęs pastabą, bet juk tai dovana, gyvenimo patirtis. Išėjimui į sceną jauną atlikėją ruošia ne lepinantys tėvai, o pedagogas. Dažnai pamokų metu ašarą nubraukiu pati. Jeigu studento dainavimas mane įtikina ar paliečia sielos gelmes, nustebina nuoširdumu, pajuntu besikaupiančias ašaras. Gerumo ašaras. Taigi, atkaklus, motyvuotas ir nuoširdus mokinys išties gali daug pasiekti.

– Išugdėte visą plejadą žinomų dainininkų. Kurie iš jūsų ugdytinių yra daugiausia pasiekę, kaip klostosi jų kūrybinė veikla?

– Žaviuosi visais savo mokiniais, visus juos mylėjau ir tebemyliu vienodai. Kažkam atlikėjo karjera susiklostė palankiau ir tai jų talento nuopelnas. Džiaugiuosi, kad kone visi mano ugdytiniai dirba muzikos ir dainavimo srityse. Bene daugiausia pasiekusi mano studentė Gitana Pečkytė – charizmatiška, turinti tvirtą charakterį, reikli sau, darbšti. Tos savybės leido jai pasiekti aukštumų ir teatro scenoje dainuoti ryškiausias bei sudėtingiausias soprano partijas. Kauno teatre miuziklų pagrindines partijas dainuojanti Gabrielė Bielskytė – labai šiltas, mielas žmogus, gebantis mylėti ir gerbti. Jos lyriška prigimtis netrukdo kurti fatališkų personažų charakterius. Tokie žmonės – tikroji mano paspirtis. Šiomis savybėmis pasižymi pradedanti žengti dainininkės keliu Iveta Kalkauskaitė. Ji man – daugiau nei savas vaikas. Marija Arutiunova – itin talentinga mergina, artistiška, sceniška, muzikali, nestokojanti charizmos ir tvirto charakterio. Tikra liepsna. Džiaugiuosi jos sėkme, žaviuosi jos scenine kultūra, aristokratiška laikysena. Elena Kalvaitytė – taip pat išskirtinis žmogus. Pagirtina, kad ji neapsiriboja dainavimu Kauno valstybiniame chore, o išreiškia save Panevėžio muzikinio teatro scenoje, atlikdama pagrindines ten statomų veikalų partijas. Džiaugiuosi Gabrielės Jocaitės ir Jorio Rubinovo sėkme – jie šiuo metu studijuoja dainavimą Hamburge.

– Kuo ypatingas turėtų būti šių dienų jaunasis dainininkas?

– Norinčiam tapti dainininku reikia turėti daug stiprybės ir atkaklumo. Turėdamas šias savybes visada rasi, kur integruotis. Žinoma, tam reikia ir sėkmės. Kartais apmaudu, kad talentingi žmonės negauna galimybės įsidarbinti pagal specialybę ir save realizuoti. Tik būdamas scenoje jaunas žmogus gali sėkmingai tobulėti. Be scenos vokalistas degraduoja. Neturiu galimybės ir nemoku proteguoti savo studentų. Todėl jiems sakau: "Kai kitame gyvenime pasistatysiu savo teatrą, būtinai jus pakviesiu jame padainuoti." Jaunas žmogus turi atkakliai siekti tikslo pats ir nenusivilti mažomis nesėkmėmis.

– Ko palinkėtumėte savo ugdytiniams, siekiantiems pripažinimo ar jau sėkmingai žengiantiems vokalisto kūrybos keliu?

– Stiprybės ir sėkmės. Visa kita susikursite patys. Myliu jus, mano vaikai.

Gitana Pečkytė

Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė

B.Sodaitytė mano gyvenime suvaidino kertinį vaidmenį. Susipažinau su ja prieš trisdešimt metų, mūsų bendravimas nenutrūksta iki šiol. Šis žmogus man ir mano profesinei karjerai davė labai daug. Ji man daugiau nei dėstytoja: šiuo metu esame kolegės, kartu dirbame Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Bet iš tikrųjų ji man – kaip mama. Tai  be galo šiltas, rūpestingas, dėmesingas žmogus, o kaip dėstytoja – reikli iš didžiosios raidės. Jubiliejaus proga linkiu kuo stipresnės sveikatos, neišsenkančios, trykštančios energijos. Linkiu, kad jos dainavimo klasę nuolatos papildytų stiprūs, ryškūs mokiniai, verti tokio pedagogo.

Marija Arutiunova

Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė

B.Sodaitytė suteikė man pagrindus, kurie padėjo pajausti, kas yra dainavimas. Ji priėmė mane po savo sparnu, kai žengiau pirmuosius žingsnius dainavimo mene ir turėjau pasivyti bendraamžius. Ji nepabūgo dirbti su pradinuke. Dėstytoja ne tik mokė vokalinės technikos, bet auklėjo, ugdė charakterį, patardavo visais profesiniais klausimais, susijusiais su teatro menu, buvimu scenoje, mokė atsakingai elgtis, būti nuoširdžiai. Ją drąsiai galėčiau vadinti savo studijų mama. Santykių, sukurtų per šešerius metus, nenutraukiu, iki šiol palaikau ryšį su dėstytoja. Man labai svarbu, kad ji dalyvautų premjerose, išsakytų savo pastebėjimus apie tai, kur dar galėčiau tobulėti. Žinau, kad ji visada mane palaikys ir pasakys nuoširdžią nuomonę. Mylima dėstytoja, linkiu atverti dar ne vieną gražų balsą, išugdyti stiprius charakterius. Geros sveikatos jums, išlaikykite savo dvasinę stiprybę, fantastišką humoro jausmą ir juoką, kuris taip užkrečia!

Elena Kalvaitytė

Panevėžio muzikinio teatro solistė

B.Sodaitytei esu dėkinga už suteiktas profesijos žinias, visišką atsidavimą studentams, nuoširdų rūpestį, širdies šilumą, profesinį reiklumą ir kantrybę, pagalbą ieškant savojo kelio, už nuoširdų džiaugsmą, kai aplanko sėkmė. Linkiu neišsenkančios meilės gyvenimui, kasdienio džiaugsmo ir stiprios sveikatos.

Joris Rubinovas

Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos studentas

B.Sodaitytė buvo pirmoji mano dainavimo mokytoja. Jai tai buvo nelengvas iššūkis – pradėjus mokytis man tebuvo penkiolika, mutavo balsas. Mokytoja mane labai saugojo, kartais būdavo griežta, kartais  pagirdavo. Ji man atvėrė duris į dainininko pasaulį, nurodė gaires tobulėjimui. Jubiliejaus proga linkiu mylimai mokytojai sveikatos, ištvermės ir talentingų mokinių, ateityje džiuginsiančių pasirodymais operos teatrų scenose.

Kartais pykstamės su studentais: aš jiems neleidžiu pataikauti patiems sau. Juk jeigu nuolatos sau nuolaidžiausi, kada pasiruoši išeiti į didžiąją sceną?

Nemėgstu naujoviškų vėjų, menkinančių laiko išmėgintą muziką, neatrandančių dermės tarp atlikimo ir kompozitoriaus užkoduotų idėjų.