B. Garbaravičienė: Leonidas iki šiol moko gyventi be pykčio

Suskaičiuoti visą Leonido Donskio rašytinį paveldą beveik neįmanoma. Filosofas, eseistas, kultūros kritikas pasižymėjo ne tik intelekto galia, bet ir begaliniu darbštumu. Šešeri netekties metai netapo užmarštimi. „Geriausia, ką gali padaryti žmogui atminti, tai įamžinti jį knygoje“, – sako žurnalistė, visuomenininkė Birutė Garbaravičienė, parengusi L. Donskio tekstų rinktinę „Man skauda“.

– Šiemet L. Donskiui būtų sukakę šešiasdešimt, tad ši knyga – dovana bičiulio gimtadieniui?

– Knygos Leonidui buvo labiausiai prie širdies, rašto dvasia – itin artima. Norėjosi pagerbti bičiulį ir priminti apie jį. Yra toks puslapis www.donskis.lt, čia galima rasti viską, bet knyga yra knyga. Juolab tokiam eruditui kaip Leonidas. Manau, tokia dovana džiaugtųsi. Tik nenorėčiau prisiimti nuopelnų – čia paties Leonido knyga, jo vėlyvieji tekstai.

Visus šešerius metus nuo staigios jo mirties jaučiau skolą. Jau pirmaisiais netekties metais kalbėdavomės su Jolanta, Leonido žmona, jo bičiuliais, ką galima būtų padaryti jo atminimui. Kartą, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygos „Adamkus“ pristatyme, Jolanta prasitarė, kad yra išsibarstę daug Leonido tekstų. Tai išgirdusi leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė paragino mane: „Tai imkitės, Birute, ir surinkit.“ Jei ne tas paraginimas, vargu ar būčiau priėmusi tokį iššūkį.

Kita vertus, akivaizdu, kad šiandien itin trūksta to išmintingo, ramaus ir sutaikančio jo žodžio. Sakoma, kad nėra nepakeičiamų. Vis dėlto pakeisti L. Donskį sunku ar net neįmanoma. Lietuvai jis davė labai daug. Jis buvo vienas labiausiai gerbiamų Lietuvos mąstytojų, socialinis analitikas ir pilietinių laisvių gynėjas, politikos teoretikas ir elitinis praktikas, politinius idealus patikrinęs europarlamentaro darbo tikrovėje. Ką jau kalbėti apie jo, kaip publicisto, talentą! Jis mokėjo kalbėti pačių įvairiausių sluoksnių, pažiūrų žmonėms. Atsiverskite bet kurį šios knygos tekstą – jis tarsi parašytas šioms dienoms.

Įtaiga: L. Donskis buvo nuostabus pasakotojas, cituodavo W.Shakespeare’ą iš atminties, niekada neturėjo jokių užrašų, nesinaudojo jokiais lapeliais – viskas tiesiog liedavosi. B. Garbaravičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl „Man skauda“? Ar šis pavadinimas – iš ypatingo L. Donskio jautrumo?

– Todėl, kad ir man skauda, ir mums skauda. Ši knyga – tarsi mūsų laiko liudytoja, aktuali ir šiandien. Visi Leonido tekstai – išskaudėti, išgyventi, žaižaruojantys erudicija – sudėti pagal temas. Atrodytų, tai labai paprastas ir nuoseklus knygos sudarymo principas, tačiau man pačiai reikėjo atrasti raktą į jo intelektualinių lobių skrynią. Nutariau rinkinį formuoti sekdama Leonido tonacijomis ir intonacijomis, kiekvieną skyrių pavadinau jo paties žodžiais, ir tai tapo tarsi kompasu, vedančiu Leonido jautrumo kryptimi. „Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“, „Viešumo tironija“, „Orumas miršta paskutinis“, „Mus griauna maži ir banalūs dalykai“, „Mūsų nesaugus pasaulis“ ir t. t. – viskas apie tai, kaip mes šiandien gyvename, kodėl esame pikti, pilni kompleksų, kodėl nemokame gerbti savęs ir kito? Leonidas stengėsi suprasti, o gebėjimą suprasti, skaudėjimą dėl kito mes vadiname žmogiškumu. „Negalima užmerkti akių ir elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, kai regi, kaip tavo akyse randasi nerimą keliančių dalykų“, – tai Leonido požiūris, kuriam jis buvo ištikimas visą gyvenimą. Paskutiniųjų Leonido metų tekstai – patys intensyviausi, jis itin daug rašė, tarsi nujausdamas lemtį ir norėdamas suspėti.

Šiandien itin trūksta išmintingo, ramaus ir sutaikančio jo žodžio. Sakoma, kad nėra nepakeičiamų. Vis dėlto pakeisti L. Donskį sunku ar net neįmanoma.

– Kas buvo sunkiausia rengiant knygą?

– Ko gero, medžiagos aprėptis. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Leonidas labai daug dirbo. Jo tekstų buvo visur – televizijoje, spaudoje, portaluose. Jaučiau pareigą sutelkti knygoje tuos tekstus, iš kurių labiausiai galėtume pasisemti išminties, tolerancijos. Šiokios tokios patirties jau turėjau, nes, pasibaigus mūsų su Leonidu rengtai laidai „Be pykčio“, jos pagrindu buvome sudarę knygą „Pokalbiai be pykčio“. Šįsyk reikėjo tarsi lakmuso popierėlio atrenkant tekstus, kurie ypatinga galia skambėtų šiandien. Paskui – viską perleisti per širdį. Tikiuosi, kad nenuvyliau tų, kurie prisimena Leonidą, nepaprastą žmogų. Esu dėkinga už palaikymą J. Donskienei ir ypač E. Aleksandravičiui, kurį su Leonidu siejo ypatinga intelektualinė draugystė. Jo parašyta pratarmė subtiliai palydi skaitytoją į L. Donskio pasaulį, taikliai apibūdina patį tekstų autorių – „kilnaus gyvenimo ir taiklaus kalbėjimo dermė“.

– Kokia judviejų su Leonidu draugystės istorija? Kas jus stipriausiai siejo?

– Tai istorija iš mano „kempinės būties“ istorijų (juokiasi). Galbūt nuskambės kiek egzaltuotai ar banaliai, bet išties pabuvau milžinų paunksnėje – sutikau be galo daug įdomių žmonių. Leonidas – vienas iš jų. Apie jį buvau skaičiusi iki pažinties. Dirbdama žurnaliste „Kauno dienoje“ viename savo tekstų, kultūros priedo „Santaka“ rubrikoje „Šeštadienio stabtelėjimas“, buvau pacitavusi jį. Tuomet jis sudėtingiau rašė. Yra prisipažinęs, kad norėjo būti labiau akademiškas, o kuo toliau, tuo labiau grynino savo kalbėjimą. Tačiau jau tada, iš tekstų, patraukė įžvalgos.

Susipažinome – vėlgi ačiū žurnalistinio darbo patirčiai – rengiant interviu su juo. Tai buvo kažkas naujo, kažkas kitaip, o mane tas kitoniškumas visada žavėjo. Jis žaižaravo intelektualumu, atvirumu, gyliu, tolerantiška pozicija ir įtaigiu kalbėjimu – magiška asmenybė! Vėliau, jam persikėlus į Kauną, jo mamos gimtąjį miestą, ir pradėjus dirbti Vytauto Didžiojo universitete, ėmėme bendrauti ir per „Santaros-Šviesos“ klubą. Radosi bendri draugai, susipažinome su Jolanta, apie kurią jis kalbėjo su begaline meile ir pagarba.

Tapome nuoširdžiais draugais, o Leonidas labai mokėjo draugauti. Negana to, radome sąlyčio taškų ir bendrai veiklai. Šešerius metus kartu su L. Donskiu ir E. Aleksandravičiumi rengėme LRT laidą „Be pykčio“, buvau laidos redaktorė. Tai labai įdomus ir turtingas potyrių etapas. Iš pradžių į mus kreivokai žiūrėjo. Net patys televizininkai ironizuodavo, kad mūsų laida – „savai intelektualų chebrai“, reitingų tai nėra. Reikia reitingų? Bus! Leonidas juk baigęs režisūrą, jam bet kurie scenarijai buvo lengvai perkremtami. Pasikvietė į laidą Arvydą Sabonį ir pakalbėjo su juo apie... futbolą. Reitingai iškart iššovė. Žinoma, tai nebuvo pramoginių laidų reitingai, tačiau ši laida turėjo savo žiūrovą ir, ko gero, būtų dar gyvavusi, bet Leonidas išėjo į Europos Parlamentą. Beje, mes, draugai, labai jį atkalbinėjome. Tarsi jautėme, kad su savo milžiniška atsakomybe paniręs į efektyvios politikos kūrimą jis susidegins.

– Jei nuskenuotum save, kokių Leonido pėdsakų savyje aptiktum? Juk kiekvienas arti esantis žmogus, juolab stipri asmenybė, daro įtaką mums. Ko iš jo išmokai?

– Pirmiausiai – tolerancijos ir gebėjimo gyventi laikantis garbingo žaidimo taisyklių, pagarbiai. Pagarbiai – tai nereiškia, kad kiekvieną turi labai jau gerbti, bet pabandyti suprasti – privalai. Net jei negerbi – bandyk kalbėtis, išgirsti. Jei tas žmogus nepriimtinas, nekalbėk apie jį, neįsalonink (yra toks santarietiškas pasakymas) jo – nesileisk į draugystes. Dar iš Leonido išmokau atleisti, jis mane išmokė gyventi be pykčio. Kiek kartų būdavo, kad kažkam įskaudinus kurdavau scenarijus: va susitiksiu kur priėmime, kad šliūkštelėsiu vyno į veidą. Ir iškart pagaudavau save: o ką pasakytų Leonidas? Leonidas pasakytų: supykai – pralaimėjai. Jų daug, tų pamokų. Jolanta yra pasakiusi, kad tik dabar paleido skausmo šarvai. Mes, Leonido bičiuliai, irgi iš jų vaduojamės, bet netektis vis tiek žiojėja. Labai trūksta jo nuoširdžios bičiulystės. Jis buvo puikus pasakotojas su nuostabiu humoro jausmu. Kiekvienai situacijai galėjo pritaikyti anekdotą. O koks buvo komplimentų meistras! Moterims komplimentus žarstydavo itin grakščiai, o ir kiekvienam atrasdavo gerą žodį, nuotaiką pakeliančią frazę.

Leonido asmenyje aš gavau likimo dovaną. Už ją dažnai mintyse padėkoju. Per Vėlines, lankydama Leonido kapą, padėkojau ir jam pačiam. Beje, Leonido kapą puošia netradicinis paminklas: skritulio formos laikrodžio ciferblatą atkartojanti antkapio plokštė uždengia visą kapą, o joje įrėžti jo vardas ir pavardė simbolizuoja laikrodžio rodykles, žyminčias Leonido gyvenimo paskutinę akimirką.

Dovana: prezidentui Valdui Adamkui itin smagu paimti į rankas naująją knygą – L. Donskį jis vadina šviesuliu Lietuvos visuomeniniame gyvenime, nuoširdžiai besirūpinusiu valstybės raida. B. Garbaravičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant apie atminimo įamžinimą. Būta planų Studentų skvere, ties Vytauto Didžiojo universitetu, pastatyti Leonido Donskio atminimo simbolį – gal net skulptūrą, uostamiestyje svarstoma jo vardu pavadinti gatvę, parką, skverą arba taką. Ar pakanka tų atminimo ženklų?

– Nemanau, kad reikia juos sureikšminti. Yra daugybė žmonių, kuriuos verta prisiminti, bet paminklų nepristatyta. Leonidas pasistatė paminklą savo darbu, kūryba, gyvenimo būdu, bendravimu. Tie formalūs įamžinimai kartais perdėti – mes išvis mėgstame labiau rodyti dėmesį mirus žmogui nei jam gyvam... Skulptūra Leonidui?! Vargu ar jis džiaugtųsi. Yra įsteigta Leonido Donskio premija, Vytauto Didžiojo universitete jo vardu pavadinta biblioteka, atvertas memorialinis kambarys su unikalia jo knygų kolekcija ir asmeniniais daiktais. Galų gale yra mediateka. Gali skaityti Leonidą Donskį, gali klausytis jo. Jam pačiam buvo labai svarbu kalbėti, įsiklausyti.

– Na, ir yra brangiausias jam atminimo ženklas – knyga. Ar nepaskęs ji šiandienėje leidinių apie mūsų amžininkus gausoje?

– Sakyčiau, kad vien Leonido vardas ją daro išskirtinę. Tikiu, kad mąstantį žmogų patrauks antraštė – „Man skauda“, nes mąstančiam žmogui taip daug dėl ko skauda. Taip, knygų leidžiama daug, o ar skaitoma daug? Neabejoju, kad tie, kurie išties skaito, atras šią knygą kaip atsakymą į daugelį rūpimų klausimų.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Iš tuščio į kiaurą

Iš tuščio į kiaurą portretas
Kiek dar valkios donski po pakampes? Neturi jau ką kelt į viršų tai kelia iš kapų numirėlius. Durna boba. Juodojo klano atstovė

Alina Ramanauskiene

Alina Ramanauskiene portretas
Puiki knyga. ir labai prasmingas bei savalaikis. filosofo atminimo įamžinimas.

Viskas tvarkoj

Viskas tvarkoj portretas
Jeigu pyksti, tai gadini sveikatą pats sau, o pykčio objektas to gali ir nesuprasti. Esmė yra tame, o kas sukėlė pyktį, kokia priežastis, kaip ją pašalinti? Jei tai būtų suprasta, gal nebūtų buvę ir holokausto?
VISI KOMENTARAI 21
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kunigas ir poetas S. Kandratavičius: galiu ir noriu keistis
    Kunigas ir poetas S. Kandratavičius: galiu ir noriu keistis

    Šiemet sausio 4-ąją kunigas ir poetas Skaidrius Kandratavičius pažymėjo savo 50-ąjį jubiliejų. Pernai sukako 20 metų, kai jis įšventintas į kunigus. Septyniolika metų klebonavo Kėdainių rajone: Paberžėje, Surviliškyje, Lab...

    8
  • Kai laikinumo jausmas ir padeda išgyventi, ir žudo
    Kai laikinumo jausmas ir padeda išgyventi, ir žudo

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą bet koks kultūros projektas, kuriame dalyvauja šios šalies menininkai, įgyja naujų prasmių. Net ir iki 2022 m. vasario 24 d. tapytuose paveiksluose, kurtoje muzikoje, komponuotoje instaliacijoje ...

  • Kauno gatvių istorija: Parodos gatvė
    Kauno gatvių istorija: Parodos gatvė

    Metams bėgant, Parodos gatvės medinukus ėmė keisti prie moderniosios sostinės architektūros rūpestingai priderinti pastatai. ...

    8
  • Pirmą kartą surengtuose hiphopo apdovanojimuose – kauniečių triumfas
    Pirmą kartą surengtuose hiphopo apdovanojimuose – kauniečių triumfas

    Pirmą kartą surengtuose hiphopo šokėjų apdovanojimuose „Žalgirio“ arenos amfiteatre apdovanoti šalies geriausieji. Daugiausia apdovanojimų susišlavė kauniečiai, o vakaro intrigą sustiprino netikėtos sužadėtuvės. ...

    1
  • Fantasmagoriškas Kauno miesto simfoninio orkestro gimtadienio koncertas
    Fantasmagoriškas Kauno miesto simfoninio orkestro gimtadienio koncertas

    2005 m. vasario 5 dieną nuskambėjo pirmasis naujai suburto Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas, šiais metais kolektyvas pasitinka jau 18-ąjį gimtadienį, kasmet klausytojus nudžiugindamas naujomis programomis, įrašais ir koncertais s...

  • Opera „Lokys“: mistinis trileris su pagoniškais užkeikimais
    Opera „Lokys“: mistinis trileris su pagoniškais užkeikimais

    Visko persisotinęs šiuolaikinis pasaulis vis dažniau atsigręžia į prigimties ar žmogiškos esybės slėpinius, tad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta opera „Lokys“ kaip niekada aktuali ir įtraukianti. Kaune vi...

  • V. Petrulis: architektūra – daugiau nei fasadai
    V. Petrulis: architektūra – daugiau nei fasadai

    Geriau suprasti žmones ir jų gyvenimą skirtingais laikmečiais galima vien tik lėtai pasivaikščiojus miestų gatvėmis ir gerai įsižiūrėjus į namų fasadus. Pasak architektūros istoriko Vaido Petrulio, išmokus tinkamai „skaityti&...

    3
  • Spalvos įtikina: viskas bus gerai
    Spalvos įtikina: viskas bus gerai

    Maironio literatūros muziejaus padalinyje – Vaikų literatūros muziejuje – veikia tapytojos, kraštovaizdžio architektūros specialistės, dėstytojos doc. dr. Indrės Gražulevičiūtės-Vilėniškės tapybos darbų paroda optimisti...

    2
  • Kauniečiai skulptoriai sužavėjo Amerikos publiką ir pelnė net du prizus
    Kauniečiai skulptoriai sužavėjo Amerikos publiką ir pelnė net du prizus

    Kolorado valstijoje, JAV, pasibaigė 32-asis tarptautinis sniego skulptūrų čempionatas. Jame Lietuvai atstovavo patyrusi skulptorių komanda – Mindaugas Jurėnas, Kęstutis Lanauskas, Artūras Burneika – ir architektas Tomas Petreikis, kurie jau...

    5
  • Užsigavėkime, kad visos bėdos išdulkėtų
    Užsigavėkime, kad visos bėdos išdulkėtų

    „Vasario 18-osios vidurdienį kviečiame į Užgavėnių sostinę – Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur jūsų lauks pačios tikriausios Užgavėnių linksmybės!“ – skelbia muziejus. ...

    4
Daugiau straipsnių