Ar kas nori būti ožiu, kad ir ne atpirkimo?

Balta – tai neprirašytas lapas, popierinis ir netgi elektroninis. Toks pat beržas, sniegas... Prirašytas lapas – jau ne baltas. Žiema irgi balta, bet tik tada, kai yra sniego. Lapkritis – dar ne žiema, bet dažnai jau šalta tarsi jos sulaukus. Įsivaizduokime, kad visą tokią šaltą lapkričio dieną nuo aušros lyg sutemų turime praleisti lauke ne visai tinkamais drabužiais ir dar merkiant lietui. Ar svajotumėte apie vasarą? O gal apie šiltą jaukų būstą, pro kurio langą žvelgiant matoma balta švari žiema? O jai tokiai esant nebereikia šalti visą dieną lauke. Tad ar norite baltos žiemos?

Ožys irgi būna baltas, bet būna ir kitoks. Ne visada tardami šį žodį mintyje turime gyvūną. Turintiems mažamečių ar šiaip užsispyrėlių šalia, pirmoji mintis, kuri šautų į galvą, turbūt būtų susijusi su charakterio savybe. Manantiems, kad jiems dažnai tenka kitų darbai ar kaltės, būtinai pasąmonė pridurs: "atpirkimo". Jei atvirai, tai šių eilučių autorė save pirmiausia priskirtų prie pastarųjų, o ją artimiau pažįstantys – greičiausiai prie anksčiau paminėtųjų. O kaip jūs apie save galvojate?

Bet yra ir ožių – ypatingų darbštuolių. Vienus jų liaudiškai vadino kazilais. Gal kas dar pamenate kilnojamą stovą pjaunamam medžiui pasidėti. Esate išbandę? Jei norėtumėte, bet nėra kur, atvykite į Lietuvos liaudies buities muziejų. Čia juos naudojant net rungtyniaujama. Be ožio neišsiversdavo kubilius ir račius, klumpdirbys, kailiadirbys ir odžius. Dročiai naudojo ypač aukštus – apie dviejų metrų. Kas tie dročiai? Tai – jau išnykęs amatas, kai ant tokių aukštų ožių padėjus rąstą, išilginiu pjūklu amatininkai, vadinami dročiais (dažniausiai keliaujantys) išpjaudavo lentas, apipjaudavo rąstus. Muziejaus Amatų šventėse galima buvo pamatyti tai demonstruojant ir netgi patiems išbandyti. Yra buvę ir dar didesnių ožių galiūnų. Jie atstodavo vėjo malūno pamatą, ant kurio sukiojosi visas malūnas.

Muziejuje šalia lietuviškų veislių arklių auginame ir ožkas, kurių turėjome net penketą.

Dėl tokio pamato – ožio – ir malūną vadino "ožiniu". Tokius muziejuje saugome net tris: du Aukštaitijoje ir vieną Suvalkijoje. Aukštaitijos mažesnysis – mažiausias muziejuje. Jis statytas 1924 m. Dauniškių kaime, Molėtų rajone. Didesnysis, su atsikišusia horizontalia "uodega", kuria pasikeitus vėjo krypčiai buvo pasukamas visas statinys, statytas XX a. pradžioje Akmenos kaime, Raseinių rajone. Tai – pirmas į muziejų perkeltas pastatas. Toks pat "uodeguotas", stovintis Suvalkijoje – ypatingas "keliauninkas": statytas XIX a. viduryje dešiniajame Nemuno krante, Veliuonoje, išardytas, perstatytas į kairįjį – Plynius Šakių rajone, vėl perkeltas į dešinįjį, iš kur 1975 m. atkeliavo į muziejų – ketvirtąją stovėjimo vietą. Visus juos galite pamatyti bet kada atvykę į muziejų.

Ožio kaukę, simbolizuojančią vaisingumą, lietuviai išlaikė iki pat XX a. Kalėdų, Užgavėnių (rečiau – vestuvių) persirengėlių vaikštynėse. Kad jis tebėra svarbus persirengėlių būrio veikėjas, dažnas vis dar gali įsitikinti lankydamasis seniausiame ir didžiausiame muziejaus renginyje – Užgavėnėse. Prisiminimui apie viešnagę šiame renginyje kviečiame įsiamžinti taip pat prie (arba netgi ant) ožių – dekoracijų, linkinčių visomis prasmėmis vaisingų metų. O štai užsigavėjus pasninkaujantiems rekomenduojame ne kieno kito, bet būtent... ožio pieną. Taip senovės žemaičiai mėgta vadinti kanapių pieną.

Redakcijos archyvo nuotr.

Tačiau grįžkime prie naminio gyvūno. Jo vardo populiarumas tarp įvairiausių padargų ir įrankių, dažnumas folklore ir tautosakoje tikina, kad mūsų kraštuose jis pažįstamas nuo seno. Archeologiniai duomenys tik patvirtina, kad tai buvo vieni pirmųjų mūsų protėvių prijaukintų gyvūnų. Tokio pasirinkimo priežastimis greičiausiai reikėtų laikyti neišrankumą maistui bei vislumą. Tačiau muziejaus atspindimu laikotarpiu – XIX–XX a. pirmojoje pusėje – ožkas kaip vieną pagrindinių šeimos "maitintojų" dažniausiai augino tik mažažemiai kaimo gyventojai ir miestelių varguomenė. Visgi tvartuose ir net žirgynuose be jų, ypač vyriškos padermės atstovų, neišsiverčiama ligšiol. Mat tikėta, kad ožiai – nepamainomi veterinarai. Anot LRT laidos "Daiktų istorijos" kūrėjų, net ir šiuolaikinis mokslas patvirtina, esą ožio, ypač seno, skleidžiamas kvapas toks stiprus, kad pajėgia sunaikinti kai kurias bakterijas ir dėl to arkliai ar žirgai mažiau serga.

Ne visada bet kokios spalvos ožys viskam tinka.

Nuo seno pas mus buvo paplitusi Lietuvos vietinių pieninių ožkų veislė. Pastaraisiais metais jai iškilo pavojus dėl pradėto užsieninių veislių įvežimo ir vietinių gerinimo. Muziejuje šalia lietuviškų veislių arklių auginame ir ožkas, kurių turėjome net penketą. Rudeniui atėjus, dažname praktiškame ūkyje "galvų" skaičius sumažėdavo. Taigi, ir mūsiškiame, visai kaip Nojaus laive, liko tik porelė šios rūšies. Bet ne bet kokia – juodasis ožys ir baltoji ožkelė, vardu Kruopa. Buvę laikai, kai ji vertėsi lankytojų reketu ir slapstėsi miestelio knygyne, kol vos į Holivudą nepakliuvo. Na, ne visai, tik į televiziją. 2017 m. Lietuvos kino gamybos kompanija UAB "Baltijos filmų paslaugos" kartu su JAV kompanija NBC muziejuje filmavo televizijos laidą "Geriau vėliau negu niekada" (angl. "Better late than never"). Tai kelionių dokumentika apie žymius JAV aktorius ir sportininkus, kurie, jau pasiekę garbaus amžiaus, nusprendė keliauti po pasaulį ir aplankyti Lietuvą. Laidos herojai apsilankė ir Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur buvo nufilmuotos kelios scenos bei ožkų grožio konkursas. Jame, žinoma, sėkmingai dalyvavo ir mūsiškė Kruopa.

Ne visada bet kokios spalvos ožys viskam tinka. Štai rašytinių šaltinių duomenimis, XIII–XVII a. aukščiausiems ikikrikščioniškiems dievams dažniau aukotas juodas ožys, siekiant visokeriopo vaisingumo ir derlingumo. XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės etnografinė medžiaga liudija, kad žiemos šauktuvėms buvo naudojamas baltas ožys/ožka ar avinas/avelė. Tikėta, kad per Šv.Martyną vedant baltą ožį aplink baltą beržą sulauksi balto sniego. Gi kai jis uždengia žemę, jau nebereikia laukuose šalti ganant gyvulius. Daugeliui girdėtas motyvas: "Kai aš mažas buvau, / šile ožius ganiau…" Jau kelios kartos nebeturi šios patirties, talpinančios savitus vargus ir džiaugsmus. Piemenėlių vargų savo kailiu tikrai nespėsime visiškai išgyventi, o štai šį bei tą iš pramogų išmėginti – pažadame. Ir pasimatymą su "žvaigžde" Kruopa – taip pat. Pasiryžę smagiai praleisti sekmadienio popietę gražioje aplinkoje po atviru dangumi, gamtos ir paveldo darnoje? Laukiame lapkričio 10 d. 13 val. Lietuvos liaudies buities muziejuje, Dzūkijos kaime. Na štai, jau turbūt esate daugiau nei tris kartus, ko ir pagal seną aukštaitišką tradiciją pakaktų, paraginti atvykti. Taigi, nebūkite ožiais, atsakykite į kvietimą kartu švęsti Šv.Martyną – Balto ožio dieną ir pakviesti žiemą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Tai ar reikia suprast kad Broileris Ožio lūkesčių nepatenkino kad prasidėjo naujo ožio paieškos?.. :s

aha

aha portretas
dar ozys partija turejo kuria paveldejo broileriui

Papildymas

Papildymas portretas
Dar ir apsauga ozys turi nuo sunaujos ir runkeliu.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių