Aktorius L. Laucevičius – atvirai apie sceną, teatrą ir gyvenimą

Birželio 15-ąją Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Liubomiras Laucevičius pasitiko 70-ąjį jubiliejų. Aktorine meistryste ir blogiukų vaidmenimis pagarsėjęs scenos meistras su "Santaka" pasidalijo patirtimi apie tai, kas verčia patikėti jo teatre ir kine kuriamais itin tikroviškais personažais.

– Esate suvaidinęs daugiau kaip 120 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Visi jie skirtingi, tačiau iš esmės vaidinote tą patį – žmogų. Ką, remiantis jūsų patirtimi, reiškia būti tikru žmogumi?

– Žmogiškumo esmė slypi žmogaus prieštaringume. Jeigu tai būna neigiami personažai, kuriuos man daugiausia teko vaidinti, jie virsta šiltesniais, nei kad būna pjesėje aprašyti vien neigiamomis spalvomis. Ir jeigu yra teigiamas personažas, jis turi turėti kažkokį neigiamą atspalvį, todėl, kad žmogus yra įvairialypis. Tai verčia personažus scenoje būti įdomius ir gilius. Tačiau tą scenoje perteikti visada yra labai sunku.

– Ar kuriamo personažo žmogiškumo siekiate pasitelkdamas tam tikrus metodus?

– Kažkokie konkretūs metodai turbūt neegzistuoja. Viskas priklauso nuo personažo santykio su kitais personažais, su kuriais jis susiduria. O susidūrus būna atitinkama reakcija. Ši reakcijų įvairovė turbūt ir sudaro tą bendrą pojūtį, kuris tampa personažo charakteriu. Nuo to ir priklauso, ar jis yra įdomus, ar ne. Vaidmens nagrinėjimas, personažo charakteris ir santykis su kitais veikėjais priklauso ir nuo pjesės. Jeigu medžiaga įdomi, įdomus tampa ir personažas, nesvarbu, ar jį aktorius sukūrė geriau ar blogiau.

Man svarbus ir bendras kultūros suvokimas. Kuo daugiau tu, kaip žmogus, supranti, vertini ir apmąstai tave supančius dalykus, tuo daugiau gali duoti savo kuriamam personažui. Aktorių formuoja ir perskaityta literatūra, pamatyti dailės darbai, išklausyti muzikos kūriniai, pokalbiai su įdomiais žmonėmis, ir visa jo kūrybinė patirtis. Turėdamas pagrindą ir susidurdamas su nauju vaidmeniu jau būna susiformavęs požiūris į jį. Žinoma, stengiesi suprasti kuriamo personažo mąstymą bendrame pjesės ir spektaklio kontekste. Aktorius atlieka tik savo vaidmenį, o spektaklio visumą kuria režisierius. Ir tai aktorius privalo suprasti. Tam, kaip jau minėjau, reikia viso kultūrinės aplinkos pajautos ir apmąstymo. Visa tai grįžta su intuicija – galinga jėga aktoriaus darbe. Intuicija diktuoja kas tinka vaidmeniui ir kas ne.

Aktorių formuoja ir perskaityta literatūra, pamatyti dailės darbai, išklausyti muzikos kūriniai, pokalbiai su įdomiais žmonėmis, ir visa jo kūrybinė patirtis.

– O kiek aktorinė patirtis pasitarnauja jums, kaip asmenybei?

– Viskas priklauso nuo to, koks yra personažas: jeigu jis yra gilus, tu iš jo ir kitų jį supančių personažų pasiimi kažką naudingo sau; o jeigu jis lėkštas, bandai pridėti savo matymą, kad jis taptų kažkiek gilesnis. Santykis su kuriamu personažu priklauso ir nuo aktoriaus, ir nuo režisieriaus, statančio spektaklį. Rinkdamasis aktorius vaidmenims, jis vertina ir jų žmogiškąsias savybes: ar aktorius turi daugiau vienų ar kitų savybių. Kai gauni vaidmenį, turi suprasti, ar jis tau patinka, ar ne. Ar jis tau mielas, ar nemalonus. Tu turi jį prisijaukinti, turi jį perprasti.

Patirtis: spektaklyje „Senos damos vizitas“ – su aktore J. Onaityte.

Kaip ten bebūtų, tai yra tavo, kaip aktoriaus, darbas. Gauni vaidmenį ir turi jį kurti. Repeticijų metu tu pradedi lipdyti personažą, pridėdamas savo matymą. Prasideda tarsi žaidimas tarp režisieriaus ir aktoriaus. Režisierius, matydamas visumą, nori konkretaus vaidmens charakterio atlikimo. Jis siekia vienom ar kitom formom išgauti iš aktoriaus tą vaizdinį, kuris yra jo pasąmonėje. Aktorius bando suprasti režisierių ir derintis prie jo vaizdinio, tačiau jis turi ir savo supratimą. Todėl kartais būna ir konfliktų, nusivylimų, nepasitenkinimų iš abiejų pusių. Ir tik premjera parodo, ar įvyksta tų dviejų matymų sąjunga, ar ne.

– Ar jūsų suvaidintų vaidmenų sąraše yra tų, kurie buvo svetimi ar atstumiantys?

– Žinoma, buvo. Bus jau 52-eji metai, kai esu scenoje, tad tikrai visokių vaidmenų yra pasitaikę. Buvo ir tokių, kuriuos buvo gėda vaidinti. Ir net ne vien dėl mano kaltės, bet ir dėl režisierių nesupratimo. Jie nematė ar nenorėjo matyti kažko gilesnio ar įdomesnio. Tokių atvejų pasitaiko visiems aktoriams. Aš – ne išimtis. Tai yra natūralu. Aktorius ir režisierius pjesę gali suprasti visiškai skirtingai. Gali tave pakeisti kitu aktoriumi. Savo laiku aš taip pat buvau pakeistas kitais aktoriais, kadangi tų vaidmenų negalėjau atlikti. O priežastys buvo įvairios: susikaustymas ar nesugebėjimas, nepasitikėjimas ar nematymas kuriamo vaidmens. Tai buvo jaunystėje ir daug dalykų buvo sunku suprasti aktoriaus profesijoje. Tai buvo laikas, kai dar ieškojau atsakymo, ar galiu būti aktoriumi, ar ne.

– Ko gero, kaip vieną sudėtingiausių vaidmenų būtų galima išskirti žiauraus tardytojo Pijaus Karpavičiaus vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame filme "Pabudimas" (1989) pagal Antano Škėmos dramą?

– Taip. Sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tai buvo kinas, o kine vyksta scenų filmavimas ne iš eilės – šiandien gali būti filmuojama scena iš filmo pradžios, o rytoj – iš filmo pabaigos. Šis vaidmuo, kaip ir kiti vaidmenys kine, buvo sudėtingesnis nei teatre. Tu nežinai, kaip suvaidinai anksčiau ir kaip reikės vaidinti vėliau, nes filmavimas gali prasidėti ir nuo pabaigos. Spektakliuose visos scenos vyksta paeiliui, o kine nėra galimybės kurti vaidmenį nuosekliai. Nebent tais atvejais, kai veiksmas vyksta vienoje vietoje. "Pabudimo" filmavimas vyko vienoje vietoje, tačiau jis priklausė nuo kitų aktorių užimtumo, todėl buvo sunku, nes buvo daug nežinomybės, kuri kada scena bus filmuojama. Bet man labai padėjo režisieriaus J.Vaitkaus aiškus santykis su šiuo personažu. Aš ieškojau negatyvių vaidmens savybių savyje ir bandžiau jas išreikšti. Gyvenime nebūtina jų naudoti. Tu turi išlikti savimi. Pijaus vaidmuo negalėjo būti kitoks, negalėjo turėti geresnių savybių, nes jį tokį sukūrė dramaturgas.

– Kiekvienas baigdamas vidurinę mokyklą galvojame, kuo norime būti užaugę. Ar sėdėdamas mokyklos suole jūs jau žinojote, kad norite eiti aktorystės keliu?

– Nuo pat vaikystės jutau norą būti aktoriumi. Nežinau, kodėl. Mane tai visada traukė. Žiūrėdavau spektaklius, filmus, skaitydavau pjeses, kurios buvo publikuojamos tais laikais. Visą tai analizavau. Todėl būdamas šešiolikos įstojau į Panevėžio teatro studiją, vadovaujamą režisieriaus Juozo Miltinio. Man niekas kitas nebuvo įdomu, tik aktorinis menas. Vieni žmonės vėliau nusprendžia kuo bus, o kiti nuo pat jaunų dienų siekia konkrečios profesijos. Taip nutiko ir man. Labai žavėjo puikių to meto aktorių sukurti vaidmenys, jų asmenybės ir profesionalumas. Norėjosi tuo keliu eiti ir pačiam.

Žiūrovai nori matyti gyvus jausmus, santykius. Ypač, jei kai kurie dalykai juos asmeniškai paliečia, jie susitapatina su tais vaidmenimis.

– Neišvengiamai norisi paklausti apie karantiną, sustabdžiusį teatrų veiklą. Kaip jūs išgyvenote šį laikotarpį?

– Pradžioje man net patiko šis laikas, kokias tris savaites, kai teko atsijungti nuo darbų ir bėgimo. Tai buvo visai naudingas ir malonus poilsis. Bet vėliau ėmė stigti kūrybinės veiklos. Aktoriaus darbas verčia visą laiką judėti, visą laiką kažkuo užsiimti, jei ne kuriant vaidmenis, tai ruošiant save būsimiems kūrybiniams darbams. Būti be kūrybinio darbo sunku. Nors mano amžius sako, kad reikia po truputį prie to pratintis. Amžius riboja vaidmenis, kartu riboja ir kūrybinį procesą.

– Kaip manote, ar žiūrovai noriai sugrįš į teatrą?

– Sunku numatyti, kas laukia teatrų ateityje. Kiekvieną dieną kas nors įvyksta ir situacija keičiasi. Bet kad žmogus nenorėtų teatro, prie kurio jau buvo įpratęs, to negali būti. Galbūt kol nebus galutinai sukurta vakcina, kai kurie žmonės vengs didesnių žmonių susibūrimų vienoje vietoje. Tik tai gali juos stabdyti, bet anksčiau ar vėliau visa tai turėtų būti išspręsta. Tuomet palaipsniui turėtų vėl viskas sugrįžti į savo vietas.

Žiūrovai nori matyti gyvus jausmus, santykius. Ypač, jei kai kurie dalykai juos asmeniškai paliečia, susitapatina su tais vaidmenimis. Atrodo, kad jie patys yra toje situacijoje, kurioje yra atsidūręs aktorius su savo vaidmeniu. Ir tai yra neįkainojama.

Duetas: spektaklio „Palata“ užkulisiuose su R. Kazlu. D. Stankevičiaus nuotr.

Naudodamasis proga norėčiau padėkoti visiems savo kolegoms už gražius žodžius ir draugišką nusiteikimą mano atžvilgiu mano jubiliejaus proga. Taip pat visiems žiūrovams, kurie ateina į teatrą, kurie mus mato dvasiškai apsinuoginusius. Eidamas gatve sutinku žmones, kurie mane atpažįsta ir jie man šypsosi, nepaisant to, kad vaidinu neigiamus vaidmenis. Vadinasi, yra geras jų požiūris į mane. Už tai esu labai dėkingas.


Jonas Jurašas, režisierius

Atsimenu, kai prieš tris dešimtmečius mudu su Aušra (dramaturgė, rašytoja Aušra Marija Sluckaitė – red.), pabaigusia rašyti "Smėlio klavyrus", einame pas Eimį Nekrošių pasitarti, kas, jo manymu, galėtų Lietuvoje sukurti sudėtingą Donelaičio paveikslą, kuris būtų žemiškas ir drauge poetiškas. Mat buvau ilgokai atitrūkęs nuo lietuviško teatro konteksto ir nematęs kai kurių aktorių scenoje. "Liubomiras Laucevičius", – ištaria pagalvojęs Eimis. Pasiūlymas mane sudomino. Kai susitikau su Liubomiru, supratau, kad kaip tik tokio aktoriaus šiam vaidmeniui man ir reikia. Ir šį Klaipėdos lietuvninką atviliojau į Kauną. Dirbant kartu, Liubomiras tapo bendraminčiu, niekada nesivyruojančiu ir nesiblaškančiu. Sutikęs tokio talento, temperamento, intuicijos ir darbštumo aktorių, režisierius gali būti ramus ir tvirtas. Liubomiras dirba ilgai, bet užtikrintai, kiekvieną dieną pasirengęs mėginti, klysti, keltis ir eiti pirmyn. Jis nebijo priimti netikėtų režisieriaus idėjų ir siūlyti savo. Toks aktorius režisieriui yra atrama, ramstis, perteikiantis mintį ir emociją.

Jūratė Onaitytė, aktorė

Asmeniškai su L.Laucevičiumi susipažinau ne Lietuvoje, bet Rygos kino studijos paviljone maždaug 1988 m., kai latvių režisierius Peterias Krylovas pakvietė mus abu dirbti filme "Siužeto posūkis". Laukdamas filmavimo ar per pertraukas Liubomiras dažniausiai būdavo tylus, nelaidė juokelių, neeikvojo savęs tuštiems plepalams, bet, vos tik atėjus laikui filmuoti, lyg profesionalas karys būdavo pasiruošęs, susikaupęs bet kokioms aplinkybėms ir situacijoms. Praėjus keleriems metams mes vėl susitikome kaip scenos partneriai jau Kauno dramos teatre, kur Liubomiras buvo pakviestas repetuoti Pošką, Donelaitį J.Jurašo spektaklyje "Smėlio klavyrai". Vėlgi pamenu Liubomirą susikaupusį prieš repeticijas ir pertraukų metu. Repeticijose negirdėjau, kad jis garsiai ginčytųsi ar ką nors energingai įrodinėtų režisieriui. Man labai patiko ir lig šiol imponuoja Liubomiro įsiklausymas į tai, kuo gyvena, mąsto ir ką siūlo režisierius. Būtent – įsiklausymas ir noras suprasti, pajusti visa tai savyje. 2004 m. kartu vaidinome puikiame Gintaro Varno spektaklyje "Nusikaltimas ir bausmė" pagal F.Dostojevskio romaną. Buvome pakviesti su šiuo spektakliu į Paryžių. Mano atmintyje liko vienas pokalbis su Liubomiru. Spektaklius Paryžiuje vaidinome kiekvieną vakarą. Ir vieną vakarą pajutau, kad didelė atsakomybė, jaudulys mane išvargino, taigi pritrūkau vidinės energijos ir dėl to vaidindama pridėjau fizinės jėgos. Žodžiu, persistengiau. Spektaklyje buvo scena, kur aš, Katerina Ivanovna, apimta įtūžio, nevilties, siekdama teisingumo baksnoju pirštu Liubomirui, Lužinui, į krūtinę. Po spektaklio Liubomiras man ramiai, užjaučiančiai lyg tėvas, norėdamas gero savo dukrai, pasakė, kad jam neskauda, kai aš jį taip stipriai baksnoju, bet jam gaila mano piršto, nes jis juk gali ir sulūžti. Tai buvo man savotiška pamoka.

Gintaras Varnas, režisierius

L.Laucevičius dabar yra vienas pagrindinių, ryškiausių Kauno teatro vyresnės kartos aktorių. O gal ir ne tik Kauno. Galvojau, kaip apibūdinti aktorių Liubomirą, teatre visų vadinamą Liubu? Juk pasakyti, kad jis geras aktorius, nepakanka. Žinoma, tai jau daug, ypač tarp gausybės vidutiniškų ar net prastų aktorių. Ir vis dėlto, manau, ta skiriamoji jo aktorystės žymė yra intelektas. Jis protingas, puikiai gebantis analizuoti kūrinį ir vaidmenį, jo personažo veiksmų analizė būna puiki, iš jo galėtų mokytis jaunieji kolegos. Liubomiras labai tikslus tardamas kiekvieną repliką. Tai reta savybė – būti itin tiksliam ir įtaigiam. Kitas svarbus gebėjimas – perprasti medžiagą ir būsimo spektaklio stilistiką bei vaidinti ta stilistika (ne pro šalį). Tai irgi susiję su intelektu, apsiskaitymu, literatūros išmanymu. Ir dar vienas gebėjimas mane visada žavėjo – L.Laucevičius turi prigimtinę sceninio tikrumo, tiesos dovaną, kurią teatre mes vadiname organika. Atrodytų, tai paprasta, bet toli gražu taip nėra, daugybė aktorių net nesupranta, kad jiems toli iki tikrosios organikos: spaudžia, rėkia, būtinai kalba pakeltu balsu ir t.t. O Liubas visada tikras, jo žodis sminga ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Tai gali būti prigimtinis talentas, galbūt tą savybę išlavinti labai padėjo kinas (Liubomiras iki šiol filmuojasi kine daug), bet iš esmės tai irgi susiję su intelektu. Jis žino, supranta, ką ir kodėl daro. Ir tai įtikina. L.Laucevičius – garsus blogiukų kūrėjas. Jį kažkodėl sunku įsivaizduoti vaidinantį lyrišką herojų. Gal tai tradicija (na, teatre būna tokių amplua atšvaitų net ir šiais laikais, nors ta sąvoka jau nebevartojama), gal kažkokios asmenybės spalvos, bet man atrodo, tai irgi susiję su jo skvarbiu ir skeptišku protu. Liubas vaidmenį konstruoja per protą, ne per jausmus. O ta savybė ypač tinka, kai vaidini gudrius, suktus, klastingus antiherojus. Tokie buvo jo asesorius Brakas "Hedoje Gabler", Lužinas "Nusikaltime ir bausmėje", Patriarchas "Natane Išmintingajame". Jis taip pat puikus komiškų vaidmenų ir nedidelių ryškių epizodinių charakterių kūrėjas (Veiskopfas "Gete", keli personažai "Biografijoje: vaidinime", "Nusiaubtoje šalyje" ir kt.). L.Laucevičius gerbia didžiąją klasikinę literatūrą ir mėgsta vaidinti spektakliuose, kurių pagrindas yra rimta literatūra. Jį labai vertino amžinatilsį Leonidas Donskis, sakydamas, kad L.Laucevičius – didelis šekspyriško masto aktorius, tik režisieriai kažkodėl to nemato. Gal pamatys...

Arnoldas Akelaitis, garso režisierius

Liubomiras yra gilus, mąstantis, neabejingas žmogus, o apskritai – tikrų tikriausias profesionalas, Lietuvos elitas. Be daugybės įvairiaspalvių nuostabių kino ir teatro vaidmenų, pirma į galvą šaunanti mintis, galvojant apie L.Laucevičių, – tai absoliučiai jokios puikybės, kuri yra daugiau ar mažiau visų mūsų palydovė. Gal iš to kyla ir Liubomiro absoliuti pagarba kiekvienam scenos partneriui, bendradarbiui, žiūrovui, apskritai žmogui, profesijai... O gal tai lemia jo, manyčiau, įgimta inteligencija? Neabejoju, kad tai yra duota Liubomirui iš aukščiau, o ne išmokta koučingo kursuose. Dėl visų šių ir dar daugelio neišvardytų savybių Liubomiras yra mylimas žiūrovų ir visų teatro darbuotojų. Jis turi dar vieną išskirtinę savybę – jautrią vidinę klausą partneriams, atmosferai, draminei medžiagai, muzikai. O ji duota tikrai ne kiekvienam. Jeigu reikia pauzės – ji bus. Jeigu reikia išklausyti muzikinę frazę, skambančią spektaklyje, ar muzikos pritilimą, jis būtinai tai padarys. Nuo kino teatras skiriasi buvimu – čia ir dabar. Todėl teatras ir žavus. Dviejų vienodų spektaklių nebūna. Spektaklio metu dirba gausus kolektyvas, todėl ne paslaptis, kad įvyksta ir techninių nesklandumų, būna ir žmogiškojo faktoriaus netikėtumų, kurių dažniausiai žiūrovai nepastebi, nesupranta. Tokiais atvejais atsiranda vadinamasis baltas lapas, tai yra, esant stresinei situacijai, aktoriui iškrenta iš galvos tekstas. Susiklosčius šioms situacijoms, Liubomiras neįveikiamas. Aš asmeniškai nemačiau situacijos, kurioje jis sutriktų ir nepasiektų scenos finalinio taško. Kartais savo žodžiais, kartais net eiliuotai, bet visada nepametant esmės ir prasmės, autoriaus ir režisieriaus sumanymo. Tai tik dar kartą įrodo maestro Liubomiro meistrystę.

Egidijus Stancikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius, aktorius

Liubomiras yra jaunatviškas, energingas, pilnas idėjų eruditas. Tai duota su genais. Gimęs Vilniuje, aplinkoje, kuri jį prijaukino prie knygos, yra ypač intelektualus aktorius, išsiskiriantis aštriu analitišku kritiniu mąstymu ir vis dar originaliu mąstymu. Kūrybos išskirtinumas ir yra menininko sugebėjimas unikaliau prisiliesti prie temos ir analizuojamos problematikos. Liubomiro intuityvios įžvalgos vaidmenis padaro labai pranašiškus, o tai didžio menininko savybės. Visi jo vaidmenys yra suradę šiuolaikinę problematiką atspindinčius kampus čia ir dabar, o jo kūryba sulaukia atliepimo tarp žiūrovų. Kokį Liubomirą pažįstu kaip žmogų? Jį supa ramaus, santūraus nuoseklaus protu ir logika besivadovaujančio žmogaus įvaizdis. Bet jis yra menininkas, kūrėjas, jo viduje slepiasi vaikas, paauglys; protestuojantis, konfliktuojantis, padaužiškas, žaismingas. Jis gali būti teisingai tiesus, nesislepiantis už diplomatijos vingrybių, bet pasakantis tiesą. Liubomiras – daugiabriaunis aštrus ir nenugludintas deimantas.

Televizijos filme "Gyvenimas po klevu", kuriame Liubomiras atliko pagrindinį vaidmenį, aš, dar studentas, buvau pakviestas suvaidinti jo personažą jaunystėje, nes režisierius ir dailininkas įžvelgė mudviejų vizualų panašumą. Man tai buvo įvertinimas ir noras stiebtis link jo. Paskui susitikome "Smėlio klavyruose", ne sykį buvome dubleriai scenoje. Jis yra puikus dubleris. Dubliuojantis, ne paslaptis, yra konkuravimo, įtampos, o Liubomiras sugeba šiuos santykius paversti kūrybą inspiruojančiais, o ne diktuojančiais įsitempimą.

Kartu vaidinome Jono Vaitkaus režisuotoje T.Manno pjesėje "Fjorenca". Antro veiksmo scena – mudviejų personažų – brolio Džerolamo, kurį vaidinau, ir Lorenco Mediči (Liubomiro) susitikimas. Teksto daug, jis sudėtingas, todėl rinkdavomės šią sceną pasikartoti teatre. Nepamirštamos jo paprastos, bet labai taiklios teksto gelmę ir plotį atveriančios pastabos. Nebuvo nė vieno spektaklio be šio pasikartojimo ar susistygavimo. Tada pajutau jo išskirtinį dorą santykį į tai, kas vyksta scenoje.

Iš biografijos

Aktoriaus L.Laucevičiaus teatrinė kelionė prasidėjo nuo Juozo Miltinio studijos Panevėžio dramos teatre (1966). 1968–1975 m. jis kūrė Panevėžio dramos teatre, 1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą (kurso vadovas Povilas Gaidys). 1975–1990 m. dirbo Klaipėdos dramos teatre. Nuo 1990 m. įsiliejo į Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę.

Svarbūs aktoriaus vaidmenys: Sirano de Beržerakas E.Rostando "Sirano de Beržerake" (rež. P.Gaidys, 1983), Skirgaila V.Krėvės "Skirgailoje" (rež. A.Ragauskaitė, 1989), Brakas H.Ibseno "Hedoje Gabler" (rež. G.Varnas, 1998), Šamrajevas A.Čechovo "Žuvėdroje" (rež. J.Vaitkus, 2001), Šailokas Shakespeare’ֹo "Venecijos pirklyje" (rež. J.Vaitkus, 2003), Lužinas F.Dostojevskio "Nusikaltime ir bausmėje" (rež. G.Varnas, 2004), Raginas A.Čechovo "Palatoje" (rež. R.Kazlas, 2009), Kreontas A.M.Sluckaitės "Antigonėje Sibire" (rež. J.Jurašas, 2010), Daktaras Ignas "Baltoje drobulėje" (rež. J.Jurašas, insc. aut. A.M.Sluckaitė, 2012), Jonas vyresnysis Janis Balodis "Miškinyje" (rež. V.Silis, 2015), Polonijus W.Shakespeare’o "Hamlete" (rež. V.Bareikis, 2015), Lorencas de Mediči T.Manno "Fjorencoje" (rež. Jonas Vaitkus, 2016), Jeruzalės patriarchas G.E.Lessingo "Natane Išmintingajame" (rež. G.Varnas, 2017), Veiskophas J.Sobolio "Gete" (rež. G.Varnas, 2018), Ilis F.Durrenmatto "Senos damos vizite" (rež. A.Giniotis, 2019).

Aktoriui 2000 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2011 m. jis pagerbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. L.Laucevičius du kartus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi (2004 ir 2016): už pagrindinį Šeiloko vaidmenį W.Shakespeare’o "Venecijos pirklyje" (rež. J.Vaitkus) ir už nepagrindinius vaidmenis spektakliuose "Miškinis" (rež. V.Silis) ir "Hamletas" (V.Bareikis). Taip pat aktoriaus kūrybiniai darbai ne sykį įvertinti "Fortūnų" apdovanojimais.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nu joo

Nu joo portretas
Kai reikejo plieno jie raše apie smeli

Šeima

Šeima portretas
Kažkodėl nė žodžio apie šeimą-žmona, vaikai, anūkai?Ar tik "rolės"?

Nauseda

Nauseda  portretas
Sekmes jums
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių