Jam teko dirbti su iškiliais šio teatro režisieriais ir kolegomis, išmėginti trupės naujoko duoną, dalyvauti ilgaamžiuose spektakliuose "Amerika pirtyje" bei "Šventežeris". Labai prasminga, kad pokalbyje su neseniai 80-mečio jubiliejų atšventusiu aktoriumi grįžtame ir į pirmąsias dienas teatre, ir daug kalbame apie jaunąją kartą.

Aukštaitijos laukų vaikas

Aktorius, kalbėdamas apie savo kūrybinį kelią, ieško priežasčių, jį nuvedusių į teatrą.

"Esu plačių laukų vaikas iš Taujėnų. Mėgdavau gėrėtis gražiais saulėlydžiais ir anksti ryte tekančia saule. Juk Vidurio Lietuva – gražūs miškai ir platūs laukai. Kai buvau vaikas, taip ir traukė pamatyti toliau, kas yra už to horizonto. Kartu su broliu, išsirinkę aukščiausią medį, viršūnėje sukonstravome namuką. Jei būdavo graži diena, tai iš už medžių į vieną pusę matydavome Ukmergę, o į kitą – Užulėnį – prezidento Antano Smetonos tėviškę. Ta platuma, ta laisvė neturėjo jokio ryšio su teatru. Prisimenu savo tėvus – tėvas buvo mano apylinkės, mano kaimo šviesulys, mėgdavo kalbėti, filosofuoti", – pasakoja aktorius.

Tėvas pirmas kaime įsigijo radijo aparatą ir pirmas kaime pasistatė pirtį. "Pas mus ateidavo mano krikšto tėvas – nepaprastas pasakorius. Mes, vaikai, išsižioję klausydavome jo pasakų apie karalius, vargšus bernus, kurie visada laimėdavo. Galbūt šitas žmogus šiek tiek man įskiepijo noro pasakoti, kalbėti. Tėvai abu buvo muzikalūs. Tėvas giedodavo giesmes per laidotuves, o mama – per šventes", – prisimena A.Budnikas.

Iškilimas man nerūpėjo ir dabar nerūpi. Džiaugiuosi tuo, kad dirbu šiame teatre.

Tarp fizikos ir teatro

Galėjo aktorius ir ne vienu fizikos išradimu nustebinti, jeigu jis būtų pasukęs į šią nuo mažumės traukusią sritį. Ja uždegė jaunas mokyklos mokytojas, kuris išmokė gaminti radijo aparatus, statyti antenas. Baigiant mokyklą labai knietėjo stoti į tuometį Politechnikos institutą. Kitas pomėgis, suformuotas literatūros mokytojo M.Griniaus – knygos, skaitovų konkursai ir dramos būrelis. Būsimam aktoriui tekdavo dalyvauti dramos kolektyvų peržiūrose Ukmergėje. Po vieno pasirodymo komisija paskatino stoti į aktorinį. Tai buvo paskutinis žingsnis prieš stojant į aktorystę, įkvėpęs jėgų, jausmo, kad tam turi gabumo.

"Konservatorijoje patekau į profesorės I.Vaišytės kursą. Jis buvo įdomus: R.Adomaitis, A.Šurna, P.Stonkus, Č.Stonys, S.Sipaitis, R.Staliliūnaitė, A.Savickaitė, N.Mirončikaitė ir kiti. Būnant paskutiniame kurse profesorė I.Vaišytė galvojo apie studentų ateitį – norėjo, kad aš su A.Savickaite važiuotume studijuoti į Sankt Peterburgą ir taptume dėstytojais. A.Savickaitė išvažiavo mokytis, o aš dvejus metus dirbau dėstytoju asistentu, kad susipažinčiau su darbu. Galvojau, koks būsiu dėstytojas, nedirbęs teatre. Pradėjau stebėti Kauno teatro spektaklius ir mane labai čia traukė. Man labai patiko aktoriai: K.Genys, R.Varnaitė. L.Zelčius, A.Gabrėnas, V.Eidukaitis, G.Balandytė, B.Raubaitė. Galvodavau, kaip būtų įdomu jų trupėje dirbti. Kaip tik Kauno dramos teatras paskelbė aktorių vyrų konkursą – reikėjo skubiai važiuoti į gastroles su spektakliu "Studentiška novelė". Pamenu, vyko konkursas – susirinko visas aktorių, režisierių kolektyvas vertinti. Patekau. Per dvi dienas išmokau tekstą, Vabalninke įvyko mano pirmas spektaklis. Taip prasidėjo mano darbas teatre", – prisiminė 1964-ųjų vasaros pabaigą.

Režisierių era

Aktoriaus pirmieji žingsniai teatre prasidėjo su režisieriumi H.Vancevičiumi. Vaidino didelius vaidmenis jo spektakliuose "Irkutsko istorija", "Kaimas kryžkelėje". A.Budnikui gaila, kad režisierius buvo paskirtas į Vilniaus akademinį dramos teatrą. Išeidamas jis kvietė kartu važiuoti V.Tomkų, R.Adomaitį, R.Staliliūnaitę ir A.Budniką.

Išvažiavo tik V.Tomkus ir R.Adomaitis. Jam išvykus sulaukė Jono Jurašo. Gimė didžiuliai spektakliai: "Barbora Radvilaitė", "Mamutų medžioklė", "Šventežeris". Šis buvo rodomas daugiau nei 30 metų. Atėjo į teatrą Jonas Vaitkus, kuris statė "Lopšinę". Pakvietė. Vardyti galima būtų ilgai.

"Per savo gyvenimą teko susitikti su beveik visais režisieriais, kurie dirbo šiame teatre. Dar reiktų paminėti Stasį Motiejūną, Gytį Padegimą, Gintarą Varną, jaunąjį Povilą Makauską. Ar aš lamingai nugyvenau gyvenimą ar kankinausi? Nesikankinau. Iškilimas man nerūpėjo ir dabar nerūpi. Džiaugiuosi tuo, kad dirbu šitame teatre – juk retas atvejis 56 sezonus išdirbti tame pačiame teatre. Visą savo prasmingą gyvenimą, visas jėgas skyriau teatrui", – sakė išmintimi spinduliuojantis aktorius.

A.Budnikas sako turėjęs dvi dideles svajones – pamatyti atnaujintą teatrą ir sulaukti jo šimtmečio.

Dvi išsipildžiusios svajonės

Menininką lydėjo dvi didelės svajonės – pamatyti atnaujintą teatrą ir sulaukti jo šimtmečio. "Teatras, į kurį atėjau, sovietmečiu buvo labai apleistas: kiauras, purvinas, aplūžęs. Bet jame, aktorių ir kolektyvo dėka, virė kūryba ir gimė menas, – sakė jis. Pamenu, Teatro dienos proga susitvarkydavoe teatro grimo kambarius, gaudavome dažų. Visi dirbdavo, netgi teatro vadovas Tumpa. Laukiau, kol Lietuva bus laisva, svajojau apie naują, gražų teatrą. Ir sulaukiau. Atidarymas man buvo tokia šventė. Kita svajonė ir džiaugsmas – teatro šimtmetis. Šimtojo sezono sulaukiau, dabar lauksiu šimtmečio. Pastaraisiais metais turėjau nemažai darbų ir sulaukiu naujų. Tas taip pat džiugina."

Gražus santykis su jaunimu

Pasirinkęs aktorystę ir netapęs dėstytoju, A.Budnikas daug dirbo su jaunimu – 10 metų tuomečiame Kūno kultūros institute vadovavo jaunų, mylinčių teatrą sportininkų kolektyvui, vėliau teatro paslaptis ir etiką perdavė būsimoms administratorėms Politechnikos institute. O pastaraisiais metais aktoriui scenoje tenka partneriauti su teatro jaunimu. Jam tai kelia daug malonių įspūdžių ir atradimų.

"Džiaugiuosi, kad dabar mūsų teatro kolektyvas – pats jauniausias. Aš mėgstu stovėti užkulisiuose, pavyzdžiui, per "Getą", stebėti, kaip jie visi šoka, kaip jie juda, kokie energingi, kiek šviesos juose. Pamenu, kai atėjau į "Geto" repeticijas ir aktorei Jovitai Jankelaitytei sakiau, kad nejaukiai jaučiuosi, nes jie tokie gražūs, gabūs, pjesės tekstą moka jau per pirmą repeticiją! O Jovita atsakė: "Jūs nesijaudinkite, viskas bus gerai." Ir aš po truputį pritapau prie to jauno kolektyvo, susidraugavome. Arba repetavome "Senos damos vizitą". Kokie puikūs technikos darbuotojai! Mano laikais to nebuvo – visi scenos darbuotojai buvo seni, pervargę, o dabar visi jauni. Jie pastebėjo, kad prieš spektaklį užkulisiuose turiu savo vietą, tai pastatė kėdę, uždegė lempelę. Gražus ir jautrus jų santykis su vyresniaisiais", – sakė aktorius.

Ištikimas kaunietis

Neseniai, Vasario 16-osios proga, surengtame pagerbimo renginyje Kauno rotušėje aktoriui už kūrybos ir gyvenimo nuopelnus buvo įteiktas Santakos III laipsnio garbės ženklas. Menininkas sako, kad negali atsidžiaugti gražėjančiu miestu.

"Aš kiekvieną rytą einu į teatrą, į repeticijas, stengiuosi pereiti per Laisvės alėją, stebiu, kaip Kaunas kiekvieną dieną gražėja. Atkreipiau dėmesį, kad ir Laisvės alėjos namai dažomi. Štai atnaujinta Vienybės aikštė atidaroma. Mes einame į priekį. Liūdina tik tai, kad vyksta pjautynės valdžioje. Nieko nėra bendro, kaip teatre pas mus visi krūvoje, visi subėgame ir padarome. Kai Lietuva tapo laisva, aš galvojau mes nebesipyksime, bet kai praėjo metai kiti, aš matau, kad nelengvai viskas keičiasi, ir man taip liūdna pasidaro. O ką mes teigiamo matome – tai gražėjantį Kauną, puikų teatrą, jaunimą. Tie jauni žmonės taps labiau patyrę, ateis kiti ir teatras gyvuos", – optimistiškai užbaigė A.Budnikas.