77-erių Kazys – aktyvus senjoras: kai nori – viską gali

Už aktyvų laiką

Su Kaziu Karkliumi susitikome Kauno rajono socialinių paslaugų centre. Kiekvieną pirmadienio rytą drauge su kitais senjorais jį čia atveža specialus Kauno rajono autobusiukas.

Po valandos užsiėmimų sporto salėje tas pats autobusiukas entuziastus grąžina atgal į namus. Tądien Kazys pasinaudojo vienos pusės bilietu – pamojęs ranka išvykstantiems bičiuliams, senjoras liko centre.

„Visuomenės sveikatos biuro organizuojamos mankštos yra labai naudingos. Jos ne tik gerina savijautą, bet ir padeda palaikyti socialinius ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį. Jūs tik pažiūrėkite, kokie laimingi žmonės užveria centro duris, – K.Karklius pakvietė iš arčiau dirstelėti į erdves, kuriose jis semiasi energijos naujai savaitei. – Visko čia turime sočiai – ir kamuolių, ir gumų, ir svarelių. Sunkesnių sveikatos sutrikimų atvejais centre senjorams teikiama individuali kineziterapeuto pagalba. Gaila, nepamatėte, kaip mes sportuojame, bet jei norite, užsukite į kitas mūsų mankštas.“

Jos, anot Kazio, vyksta kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, tik ne rytais, o vakarais.

Pokyčiai darbe

Kazys, kurį šiandien žino ne vienas Raudondvario senjoras, šiame krašte skaičiuoja vienuoliktus metus. Tai, anot pašnekovo, antrasis bandymas prisijaukinti Kauno rajoną. Pirmasis pašnekovą grąžino į jaunystę, kai, baigęs automatikos ir telemechanikos studijas Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultete, jis gavo paskyrimą į tuometį Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinių tyrimų institutą. Bepradedantis apšilti kojas naujoje vietoje jaunas vyras susipažino su būsima medike Neringa, pamilo ją ir grįžo atgal į Šiaulius. Čia ji dirbo tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikoje, Kazys – Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultete, o vėliau – Šiaulių universiteto Technologijos fakultete.

Gaila, nepamatėte, kaip mes sportuojame, bet jei norite, užsukite į kitas mūsų mankštas.

„Turėjau žinių, mokėjau jomis dalytis, be to, gebėjau suprasti ir atjausti žmones, todėl studentai mane mylėjo. Iki šio pamenu vieną mergaičiukę. Atėjo ji pas mane ir sako: jei turėčiau 9 balus, gaučiau stipendiją. Pradžioje pasakiau, kad esame ne turguje, todėl derybų negali būti. Galiausiai sutarėme, kad, teisingai atsakius į mano pateiktą klausimą, parašysiu jai 10 ir išvesiu 9. Lengva ranka tesėjau savo pažadą“, – prisiminimais dalijosi K.Karklius.

Bėgant metams studentų skaičius mažėjo. Vietinis jaunimas mieliau rinkosi studijas Kaune, Vilniuje ir užsienyje.

„Savaime suprantama, kad dėstytojams ėmė stigti darbo. Pradžioje turėjau pusantro etato, vėliau – vieną, kol galiausiai likau su ketvirčiu. Nutariau, kad laikas keliauti į užtarnautą poilsį“, – sprendimas palikti mėgstamą darbą, anot K.Karkliaus, nebuvo skausmingas, o jei ir užplūsdavo sentimentai, veikla namuose ir mylima žmona padėdavo užsimiršti.

Įtraukia šeimos moterys

Viskas pasikeitė tada, kai Karklių dukra su šeima persikėlė į Raudondvarį. Neringa pamanė, kad būtų šaunu gyventi netoli savo vaikų, todėl pasiūlė vyrui parduoti namą ir kraustytis į Kauno rajoną. Nors pradžioje žmonos mintis Kazio nesužavėjo, galiausiai vyras ryžosi kardinaliems pokyčiams.

„Pamenu, per Kalėdas nuvažiavome aplankyti vaikų, stoviu prie didelio lango, žiūriu pro jį ir sakau Neringai: klausyk, o gal visai nieko būtų šalia pasistatyti kokį namelį? Pamatytumėte, kokia nustebusi ir kokia laiminga ji buvo“, – K.Karklius pasakojo, kad netrukus jų mintis virto kūnu – sutuoktiniai įsigijo kotedžą Kauno rajone.

Dvejus metus kartu su žentu Kazys rengė naująjį būstą. Neringa tuo metu gyveno Šiauliuose ir laukė darbų pabaigos.

„Buvau pagrindinis darbų vykdytojas, todėl visą laiką leisdavau kotedže, o kai tik galėdavau, išsiilgęs žmonos, lėkdavau atgal į Šiaulius“, – K.Karklius juokavo, kad susitikę juodu nesėdėdavo ramiai ant sofos priešais televizorių.

Kiekvieno antradienio vakarą sutuoktiniai eidavo į Lotynų Amerikos šokių pamokas, kurios vykdavo vienos Šiaulių mokyklos salėje. Šokio žingsneliu Kazys su Neringa žengė ir į Kauno rajoną.

„Turiu nuostabią žmoną ir dukrą, kurios mane įtraukia į naujas veiklas, todėl esu išbandęs daug ką – ir šokius, ir mankštas, ir žygius su šiaurietiškomis lazdomis“, – veiklus senjoras pasakojo, kad įkalbintas dukros save išbandė ir Raudondvario kultūros centro mišriame chore „Svajonė“. Išėjęs iš jo, Kazys neatsisveikino su muzika – kartu su dar keliais entuziastais subūrė senjorų ansamblį, kuriame pats dainuoja ir atlieka vadybininko darbą.

„Būna, pasirodome kokiose nors vakaronėse. Esame koncertavę ir Trečiojo amžiaus universiteto šventėse. Su muzika juk kur kas smagiau gyventi“, – kalbėjo K.Karklius.

Užgrūdintas gyvenimo

Nors Kazio pasas liudija apie 77-erius nugyventus metus, entuziazmo jam galėtų pavydėti perpus jaunesni vyrai. Rūpestingas sutuoktinis, mylintis tėtis ir senelis, Kazys savo charizma užburia visus sutiktus žmones.

„Toks jau aš esu, tokiu ir liksiu“, – vyras neabejojo, kad įtakos jo būdui turėjo ne tik žvaigždės, po kuriomis gimė, bet ir gyvenimo išbandymai.

Šešerių Kazys kartu su dar dviem broliais ir tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Ten šeima praleido septynerius metus. Į Lietuvą grįžo būdamas trylikos.

„Ačiū Dievui, grįžome visi. Nors buvo abejonių. Mama pasakojo, kad jauniausias broliukas susirgo, pradėjo viduriuoti. Padėti jam nebuvo kaip. Galvojo tėveliai, kad pakeliui teks palaidoti, bet išgyveno. Šiandien yra rimtas ūkininkas, – K.Karklius su širdgėla prisiminė metus, praleistus Sibire, sriubą, į kurią rusai gesino nuorūkas, ir mamos prašymą grįžus į Lietuvą niekam nesakyti, kad turėdami karvę jie nė karto neragavo sviesto. – Todėl dabar man juokinga klausyti žmonių skundų, kad jie blogai gyvena, kad jiems kažko trūksta. Niekam to nelinkiu, bet neabejoju, kad pagyvenę tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno mūsų šeima, iškart kitaip imtų galvoti ir kalbėti.“

Daro gerus darbus

Tremtis Kazį išmokė būti kantrų, atjaučiantį, dosnų kitiems, todėl jo namų durys atviros ne tik namiškiams.

„Per Užgavėnes priimu kievieną raganaitę ir velnią. Kuo turiu, tuo apkamšau ir Helovino persirengėlius, nors žinau, kad kiti jų neįsileidžia. Vasarą vaikus pavaišinu agrastais. Nejaugi gaila?“ – pečiais gūžtelėjo senjoras.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Kazys su žmona taip pat reagavo žaibiškai.  Neringos brolis suteikė pastogę keliems karo pabėgėliams, o Karkliai su dukra juos aprūpino įvairiais daiktais.

„Pasižiūrėjome su Neringa be ko galėtume išsiversti ir atidavėme viską ukrainiečiams. Reikia dalytis, reikia daryti gerus darbus. Tada ir širdžiai lengviau, ir miegas ramesnis“, – K.Karklius juokavo, kad jis miega kaip kūdikis, todėl iš lovos pakyla tik apie 8 val. ryto.

Pirmiausiai ištraukia indus iš indaplovės, patikrina, kokia temperatūra lauke ir namuose, o tada žadina savo mylimąją. Ji pasirūpina sočiais pusryčiais.

„2019 m. Neringa patyrė insultą. Dabar viskas gerai, bet jėgos jau ne tos – negali lenktis, greičiau pavargsta. Neseniai dar ir koją susilaužė, todėl stengiuosi kuo daugiau padėti namuose“, – K.Karklius juokavo, kad namai suskirstyti zonomis.

Virtuvė priklauso Neringai, todėl Kazys koją čia kelia tik tada, kai reikia ištraukti indus, suberti iš rūsio atneštas bulves ar paimti ir nulupti obuolį.

„Grįšiu namo, susėsime abu ant sofos, pažiūrėsime kokį filmą arba laidą ir jei tik norės Nerutė, nulupsiu jai obuoliuką. Taip mudu ir gyvename“, – K.Karklius laukė, kad jo mylimoji sustiprės ir kartu galės leistis į bendras veiklas.