Pereiti į pagrindinį turinį

Per 40 metų „Aura“ taip ir negavo savo scenos

2022-12-18 03:00

„Tai buvo tarsi apsėdimas“, – savo atsidavimą šokiui, norą kurti modernaus šokio trupę apibūdina choreografė Birutė Letukaitė. 40-metį švenčiantis Kauno šokio teatras „Aura“ – jos kūdikis.

Turinys

Jei ne B. Letukaitė, Kaunas apskritai nebūtų pažymėtas pasaulinėje šiuolaikinio šokio scenoje. Jos iniciatyva, nepavargstant belsti į visas duris, 1980 m. kaip saviveiklos kolektyvas įregistruota „Aura“ vėliau tapo pirmuoju profesionaliu šokio teatru Lietuvoje.

Kauno vardą garsinančioje „Auroje“ Birutė nuolat ugdė profesionalus, šios trupės pastatymais ir organizuojamu tarptautiniu festivaliu ugdė publiką. Skaičiuojama, kad su vadinamosios „Auros“ studijos nariais save „auriečiams“ priskiria keli tūkstančiai kauniečių.

– „Aura“ įkurta 1980 m. Kodėl 40-metį švenčiate tik dabar?

– „Auros“ pradžia laikome pirmąjį mūsų pristatymą publikai. 1980 m. mes, kelios mergelės – aš, Aurelija Vaišiūtė-Dapkūnienė, Rūta Dūdėnienė, Renata Rūsytė, seserys Ligita ir Rita Viršulytės, dar kelios merginos, – gavome patalpas repeticijoms. Parengėme programą, išleidome afišėlę ir 1982 m. surengėme pirmąjį pasirodymą. Tai buvo pirmas modernaus šokio grupės miniatiūrų vakaras.

Prieš tai daugiau kaip dešimt metų šokau Kiros Daujotaitės „Sonatoje“. Dar „Sonatos“ laikais, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, man pavyko nuvažiuoti į Palucca’os aukštosios šokio mokyklos Dresdene (Palucca Hochschule für Tanz Dresden) rengiamus tarptautinius šiuolaikinio šokio vasaros kursus. Gret Palucca buvo žymi vokiečių laisvojo šokio šokėja. Po Antrojo pasaulinio karo įvairios šokio mokyklos Rytų Vokietijoje buvo prievarta reorganizuotos į baleto mokyklas. Tačiau, kadangi G. Palucca buvo labai žymi šokėja, jos šokio mokyklą pavyko išsaugoti. Dresdene man atsivėrė akys. Juk sovietmečio Lietuvoje jokios informacijos apie šiuolaikinį šokį nebuvo! Iki tol maniau, kad išraiškos šokis visame pasaulyje yra toks, kokį mes šokame „Sonatoje“. K. Daujotaitė ir mes, jos mokinės, tęsėme išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje Danutės Nasvytytės šokio estetiką, kurią 1939 m. ji, baigusi Jutta’os Klamt mokyklą Vokietijoje, parsivežė į Kauną. Dresdene pamačiau, kad per tą laiką šis šokis nuėjo labai toli. Į šokio kursus Dresdene buvo kviečiami mokytojai iš viso pasaulio. Dvi savaites ten mokėmės įvairių šokio technikų: šokio be muzikos, improvizacijos, ir t. t. Pamačiau, kad šokis yra be galo įvairus, kad atsirado speciali modernaus šokio kūno paruošimo technika, yra ir kitų dalykų.

– Tai buvo stimulas kurti savo kolektyvą?

– Taip. Tikėjau, kad reikia šokti kitaip, reikia vytis pasaulį. Taigi, iš pradžių mūsų buvo gal dešimt, visos iš „Sonatos“. Kai kurios, baigusios mokyklas, nubyrėjo. Kitos išvažiavo į Vilnių ar įstojo į mediciną ar dar kitur – reikėjo mokytis. Sukome galvą, iš kur gauti naujų šokėjų. Ėjome į mokyklas ir kabinome skelbimus: „Modernaus šokio grupė priima naujus narius.“ Prisijungė dar kelios merginos. Taip susiformavo tas branduolys, su kuriuo 1982 m. parengėme pirmąjį pasirodymą.

Dar „Aurai“ būnant būreliu, 1992 m. išsinuomojome Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) Vilniuje. Sulaukėme tokio populiarumo, kad net stovimi bilietai buvo išpirkti. Gastroles Vilniuje sėkmingai pakartojome po dvejų metų. Paskui man taip ir liko ambicija kasmet pasirodyti Vilniuje, LNOBT didžiojoje salėje.

Apgailėtina: 40 metų neturėdama savo scenos „Aura“ yra priversta šokti „Romuvoje“ ir po kino ekranu kabinti estetinį vaizdą gadinančias paklodes. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kita svarbi data – 1995-ieji, kai „Aura“ tapo profesionalų kolektyvu.

– Iki tol veikėme kaip saviveiklos kolektyvas. Visos kažkur studijavome ar mokėmės, repetuodavome tik vakarais. Aš pati stojau bet kur, kad tik likčiau Kaune ir galėčiau šokti. Taip baigiau bibliografiją ir bibliotekininkystę. Dirbau bibliotekoje, paskui – sporto mokykloje choreografe.

Kiekvieną vasarą važiuodavome tobulintis į Dresdeną. Buvo sovietmetis, kai negalėjai vien panorėjęs nuvažiuoti į Rytų Vokietiją. Reikėjo gauti kvietimą. Mes parašydavome Palucca’os šokio mokyklai, tada gaudavome lankstinuką apie vasaros kursus. Kultūros ministerijoje sakydavome: gavome kvietimą, išleiskite. Tuometis kultūros ministras Dainius Trinkūnas pasakė: su Dresdenu nesame užmezgę draugiškų ryšių, negalėsi išvažiuoti. Tačiau Vilnius buvo susidraugavęs su Erfurtu. Jis nuėjo į saugumą ir išrūpino mums leidimus, sakydamas, kad kelios mergelės šokėjos važiuos į Erfurtą tobulintis. Taip mes gavome leidimą išvažiuoti. Grįžusi rašydavau ataskaitą, kaip mes Erfurte tobulinomės. Taip šešias vasaras važiavau į Erfurtą. Grįžusios visus metus stengėmės pritaikyti ten gautą medžiagą.

Taip mūsų lygis, mūsų programos augo. Žurnalistė Vida Savičiūnaitė apie mus parašė: „Yra teatras, kurio nėra“. Ji rašė, kad yra susiformavęs teatras – užauginti šokėjai, parengta programa, tačiau jo oficialiai nėra.

Pradėjau minti koridorius, siekdama įsiteisinti. Didžiulis impulsas buvo 1990 m., kai Talino operos ir baleto teatre vyko naujosios choreografijos festivalis. Lietuva neturėjo, ką ten pasiųsti, nes šiuolaikinės choreografijos iš viso nebuvo. Mus buvo matęs Donaldas Strikulis iš Teatro sąjungos Vilniuje. Jis pasiūlė mus, taip ir išvažiavome. 1989 m. jau buvau suorganizavusi pirmąjį tarptautinį modernaus šokio festivalį Lietuvoje – dalyvavo po trupę iš Lenkijos ir Latvijos.

– Taline patirta sėkmė padėjo siekiant profesionalų statuso?

– Į Taliną nuvežėme didžiulę programą ir sukėlėme didžiausią furorą. Ten dalyvavo vien profesionalai. Po mūsų pasirodymo visi pradėjo manęs klausinėti: iš kur jūsų teatras? Aš sakau: mes – ne teatras, mes – saviveikla. Jie negalėjo patikėti. Taline mus pamatė ir žurnaliste tapusi baleto šokėja iš Lietuvos Rūta Krugiškytė. Ji parašė raštą, kad mes, saviveiklininkai, negauname jokios paramos, ir visi į Taliną suvažiavę choreografai dėjo parašus, kad šiai trupei reikalinga parama. R. Krugiškytė iš Talino su tuo raštu atvažiavo į Kauną ir mes kartu su ja pradėjome varstyti savivaldybės duris. Tai buvo 1990 m. Visi traukė pečiais ir nesuprato, ką su tokia šokio trupe daryti. Paskui prasidėjo 1991-ųjų sausio įvykiai, kai reikėjo rūpintis, kad Lietuva išliktų, o ne kažkokiais šokiais, ir mūsų registravimo klausimas nusikėlė ilgam.

Pradžia: vienas pirmųjų „Auros“ pasirodymų – 1984 m. „Lietuviškos variacijos“ pagal Broniaus Kutavičiaus muziką. Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo nuotr.

Po kiek laiko į Vilnių atvažiavo Duisburgo šokio teatras, ir mes gavome kvietimą į jų šokio festivalį. Taip paprastai į festivalį neišvažiuosi – turi turėti kažkokį oficialų statusą. Tačiau mes buvome, galima sakyti, gatvėje – saviveiklininkai, ir tiek. Nuėjau pas filharmonijos vadovą Justiną Krėpštą. Užsidegusi pasakoju, kaip mums reikia kažkokio oficialaus stogo, kad galėtume išvažiuoti į festivalį. Po ilgo pokalbio jis pažadėjo: „Laikinai galiu priimti jus po filharmonijos stogu, bet nei pinigų, nei patalpų suteikti negaliu.“ Pasivadinome Kauno miesto filharmonijos šokio teatru „Aura“ ir išvažiavome į Duisburgą. Mūsų „laikinas“ buvimas po filharmonijos stogu tęsėsi trejus metus. Tuo metu organizavau ir „Auros“ festivalį. Pirmieji festivaliai vyko, kai Lietuvoje nebuvo elementarių sąlygų, karšto vandens ir pan. J. Krėpšta pasakė: „Tu mane sužlugdysi. Pinigų nėra, o tu čia festivalius organizuoji.“

Netoleruoju scenoje jokios dirbtinės šypsenos, jokio dirbtinio išgyvenimo. Šokėjas turi viską perleisti per save ir atiduoti žiūrovui.

1995 m. galų gale mūsų klausimas pateko į Kauno miesto tarybą. Šiaip taip po ilgų svarstymų miesto taryba įteisino „Aurą“ kaip miesto šokio teatrą su minimaliausia dotacija.

– „Auros“ šokėjai prieš 40 metų ir dabar. Kuo jie skiriasi?

– Egzistuoja didžiulis skirtumas. Tada visi „Auros“ šokėjai buvo ne profesionalai, atėję iš gatvės. Lietuvoje tuo metu neegzistavo mokyklų, ruošiančių šio žanro šokėjus. Vilniuje buvo ruošiami tik baleto šokėjai. Tik daug vėliau, kai viena mūsų šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė grįžo po šiuolaikinio šokio studijų JAV, jos iniciatyva M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje pradėti ruošti šiuolaikinio šokio šokėjai. Mes, choreografai, iš kiekvienų kursų, festivalio, kažką parsiveždavome ir šokėjus ugdėme patys. „Aura“ visą laiką augo, turėjome daug savo užaugintų šokėjų. Pagrindinės merginos ateidavo iš meninės gimnastikos, aš pati buvau lankiusi meninę gimnastiką. Tos merginos būdavo paruoštos kaip sportininkės. Sakydavau: „Per trejus metus iš žmogaus gali padaryti šokėją.“ Nesvarbu, ar tas žmogus, turintis gerus fizinius duomenis, iš gatvės atėjęs, ar iš sporto. „Auros“ visada buvo aukštas techninis ir emocinis lygis. Aš pati esu labai emocingas žmogus. Netoleruoju scenoje jokios dirbtinės šypsenos, jokio dirbtinio išgyvenimo. Šokėjas turi viską perleisti per save ir atiduoti žiūrovui.

– Šiuo metu „Auroje“ šoka tik viena lietuvė. Kodėl kviečiatės daug užsienio šokėjų?

– Taip sutapo, kad vienu metu į užsienį išvyko nemažai „Auros“ šokėjų, kelios merginos ištekėjo ir pasitraukė. Atėjo mintis paduoti skelbimą į tarptautinius šokio puslapius internete. Nors tada man atrodė: lengviau nuskristi į mėnulį nei prisivilioti užsienietį šokti Kaune, „Auroje“. Juk daugelis užsienio šokėjų nuo šešerių metų lanko rimtas šokio mokyklas, tad, kur jau mums, iš būrelio neseniai išaugusiam teatrui, su jais lygintis. Tačiau į pirmąją atranką atvažiavo keturiolika užsienio šokėjų. Tokių trupių kaip „Aura“ pasaulyje – tūkstančiai, tačiau dabar jau gaunu nebeaprėpiamą skaičių šokėjų CV. Du kartus šokėjų atranką rengėme Berlyne. Vienai atrankai esame gavę 600 šokėjų CV, šiemet jų gavau 400. Peržiūrėti kiekvieną vaizdo įrašą, perskaityti CV yra didžiulis darbas. Iš visos šios daugybės reikia atsirinkti keletą.

Jau daugiau kaip dešimt metų mūsų trupėje šoka užsieniečiai. Labai gaila, kad fiziniam teatrui, koks yra „Aura“, reikalingų aukštos technikos šokėjų Lietuvoje nerandu. Dėl to „Auroje“ šoka daug šokėjų iš užsienio. Žinoma, pirmiausia šokėjui reikia fizinių duomenų. Jei Dievas nedavė didelių judesių amplitudžių, minkštos nugaros, klubų, kelių ir pėdų išverstumo, žmogus negali laisvai pakelti kojos iki ausų, nieko nebus. Tokie reikalavimai keliami priimant šokėjus į baleto trupes ir į aukščiausio lygo šokio trupes, tokius priimame ir mes. Technika – ne viskas. Kūnas šokėjui turi būti tik priemonė išreikšti tai, ką nori pasakyti. Paprastai CV siunčiantys šokėjai yra geri, visi profesionalai. Tačiau man neužtenka gerų šokėjų. Ieškau ypatingų. Žinoma, visos aukščiausio lygio trupės nori, kad šokėjo technika būtų ypač gera, kad jis turėtų scenos charizmą, personaliją, kad būtų įdomus improvizatorius, turėtų motyvaciją, būtų kūrybiškas, individualus – turėtų tokių savybių, kurių neturi kiti.

Anksčiau aš pati daug buvau scenoje. Dabar – tik  per savo šokėjus.

Kuo užsienio šokėjai skiriasi nuo lietuvių, tai pagarba vienas kitam. Užsienio šokėjai labai pagarbūs ir mandagūs. Jokio šiurkštumo, jokio atšovimo – tik pagalba vienas kitam. Jie visada pasidomi kolega: ar viskas gerai, gal reikia pagalbos? Paklausia, ar patogus šis judesys. Jeigu šį judesį padarysiu taip ir tave paliesiu, ar viskas bus gerai? Taigi, jie išsiskiria didžiule pagarba vienas kitam ir didžiuliu noru tobulėti. Jie išnaudoja kiekvieną minutę salėje, siekdami tobulėti ir prisidėti prie bendro reikalo.

– Žiūrovai neretai sako: į šiuolaikinio šokio pasirodymus nebeinu, nes juose nebematau šokio, tačiau į „Auros“ einu, nes jie dar šoka. Kokia yra ta „Auros“ šokio prabos paslaptis?

– Po šiuolaikinio šokio skėčiu glaudžiasi labai skirtingos pakraipos. Išsivystė neoklasika, konceptualusis šokis, performansai, šokio teatras. „Aura“ dabar –  tiesiog šokio teatras. Pavadinau taip, kad neapsiribotume stilistikoje, žanruose. Tačiau iš tiesų esame fizinio judesio teatras. Mums šokėjo kūnas tebėra pagrindinė priemonė idėjoms, mintims ir emocijoms reikšti. Daugelis dabar išreiškia idėjas popieriuje. Man tai nebepatinka. Matau labai mažai įdomaus konceptualaus šokio. Daug šių šokių tapo nuobodūs. Čia kaip nuėjus į konceptualaus meno parodą: įdomiau skaityti, kas parašyta apie eksponuojamus konceptus nei apžiūrėti eksponatus.

– Kažkada spektaklio „Medėjos“ scenoje atsisakėte turėjusių telkšoti „kraujo“ balų, nes kažkas dėl to patyrė traumą. Kiek, saugant šokėjus, yra tekę daryti panašių kompromisų?

– Statydama domėjausi abortų tema. Man buvo labai baisu, kad Lietuvoje atliekama tiek daug abortų, o laikraščiuose mirgėjo antraštės, kad ką tik gimęs kūdikis išmestas su šiukšlėmis. Statydama spektaklį, ieškojau kraujo pakaitalo. Norėjau, kad šokėjai kurį laiką šoktų kraujo balose. Visi dirbtiniai dalykai, pomidorų padažas ir t. t. netiko. Gavome kiaulės kraujo. Tačiau iškilo ir techninių dalykų: tas kraujas labai greitai ėmė stingti. Be to, kaip, nesustabdžius šokio, išvalyti sceną, kad šokėjai galėtų toliau šokti? Sugalvojau, kaip šokyje „apžaisti“ momentą, kai scena valoma. Tačiau kraujas – riebus, net ir išvalius scena liko slidi. Dėl to net keli šokėjai šokdami pargriuvo. Teko atsisakyti kraujo – kitus spektaklius jau rodėme be jo.

Saugodama šokėjus, vengiu ir pavojingų judesių. Siekiu tuos judesius pakeisti kitais. Esu linkusi į ekstremalumas, tačiau šokėjai profesionalai labai saugo savo kūną. Juk tai yra jų darbo priemonė. Todėl negaliu rizikuoti.

Pasigailėjo: šokio spektaklis apie abortus „Medėjos“ kartą buvo sušoktas scenoje naudojant kiaulės kraują, tačiau vėliau, saugant šokėjus, B. Letukaitė atsisakė scenos su krauju. D. Matvejevo nuotr.

– Šiemet „Auros“ festivalyje pristatėte imersinį spektaklį, skirtą nuogiems žiūrovams. Ar Lietuvos publika tam pribrendusi?

– Man pačiai buvo šokas, kad šis spektaklis buvo anšlaginis. Vengrų menininkė Márta Ladjánszki jau seniai šį performansą siūlė atvežti į Lietuvą. Aš vis sakydavau: „Ne, Márta, Lietuvoje nė vienas žiūrovas nenusirengs.“ Tačiau bilietai buvo išpirkti iš karto. Atėjo nudistų, kurie Lietuvoje neturi kur išeiti, ir ne tik jų. Praėjo du mėnesiai nuo to pasirodymo, o aš vis dar sulaukiu skambučių – šokėjų, žurnalistų, aktorių. Visi klausia: „Ar tikrai žiūrovai buvo nuogi?“

– „Aura“ švenčia 40-metį, tačiau savo scenos kolektyvas taip ir neturi. Kaip tai vertinate?

– Dabar mes turime galimybę trečiadieniais naudotis kino teatro „Romuva“ scena, ten šokome ir viename iš jubiliejinių pasirodymų. Tačiau ten yra labai daug problemų. Remontas nebuvo padarytas tinkamai. Prieš atliekant remontą, kvietėme specialistus iš Vilniaus, kurie patarė, ką reikia daryti, kad ta scena būtų tinkama šokiui. Į patarimus nebuvo atsižvelgta. Ten nei kinas, nei teatras puikiai neveikia. Daug problemų su apšvietimu, užuolaidomis, kulisais. Mums šokant scenoje reikia vaizdo, kuris vadinamas „balta dėžute“, „juoda dėžute“. Tai minimalistinis, šokiui netrukdantis vaizdas. Tačiau ten prigarbanota užuolaidų kaip kokiuose suvažiavimų rūmuose. Kino ekranas kažkodėl sumažintas. Jeigu jis būtų iki pat grindų – tai būtų baltas fonas, kokio mums kartais ir reikia šokiui. Dabar ekranas pakabintas siauras, todėl, norėdami išgauti baltos dėžutės vaizdą, po ekranu turime tvirtinti baltos medžiagos gabalus. Vaizdas išeina apgailėtinas.

Kaunui labai trūksta tokios scenos kaip Menų spaustuvėje Vilniuje – vadinamosios juodos dėžutės.

Gavome kiaulės kraujo. Tačiau kraujas – riebus, net ir išvalyta scena liko slidi.

– Vienas iš „Auros“ 40-mečio pasirodymų vadinasi „Vakar – Šiandien – Rytoj“. Kokia „Aura“ bus rytoj?

– Aš labai neskirstau laiko į šiandien ir rytoj. Man atrodo, vis dar tęsiasi ta pati nesibaigianti diena. Tą užsidegimą, norą išsaugoti išraiškos šokio, modernaus šokio tradiciją Kaune perėmiau iš K. Daujotaitės. Man visą laiką buvo svarbiausia šokis, „Aura“. Gal tokia mano misija buvo. Mano asmeninis gyvenimas tekėjo kažkur šalia: vyrai, vaikai – viskas. Atsimenu, organizuojant trečiąjį festivalį laukiausi sūnaus. Buvo nėštumo pabaiga, o aš vaikščiojau ieškodama festivalio rėmėjų. Žinoma, sąžinė labai graužia, kad neskyriau dėmesio šeimai. Vaikai tarsi patys užaugo. Atsimenu, net ką tik po vestuvių su pirmuoju vyru, kai meilė dar liepsnojo, aš vakarais išlėkdavau į repeticijas. Jis man pasakė: „Dar suprasčiau, jei būtų dėl ko eiti, o dabar tu mane iškeiti į kažkokį būrelį.“ Atrodo, stipriai mylėjau vyrą, bet vis tiek man prioritetas buvo šokti. Tai buvo kaip koks apsėdimas. Kažkas nesveiko, nenormalaus. Net iš menininkų niekas taip negyveno – laviravo, didesnį prioritetą teikdami asmeniniam gyvenimui.

Atsimenu momentą, kai man buvo šešiolika. Ruošiantis pasirodymui su „Sonata“ Kauno dramos teatre visos merginos išsiskirstė, o aš likau viena scenoje. Žiūrėjau į tuščią sceną, tuščią salę ir kartojau: „Dieve, man gyvenime nereikia nieko – nei šeimos, nei vaikų, kad tik aš visą gyvenimą galėčiau būti scenoje.“ Tačiau Dievas man davė daugiau: ir sceną, ir šeimą, vyrus, vaikus. Anksčiau aš pati daug buvau scenoje. Dabar – tik per savo šokėjus.